Atnaujintas 2003 m. balandžio 18 d.
Nr.31
(1135)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Laikas
Krikščionybė šiandien
Katalikų bendruomenėse
Ora et labora
Mums rašo
Darbai
Aktualijos
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Sunki pradžia, graži praeitis, svarbi – dabartis
Lietuvos katalikių moterų draugijos 95-mečiui

E.Vaitkevičienė
J.Stanelytė
P.Pikčilingienė
M.Galdikienė
E.Gvildienė
B.Girienė
T.Kubilinskaitė

„Lietuvė katalikė moteris savo vardą Lietuvos atstatymo ir atgimimo istorijoj aukso raidėmis įrašė savo kietais ir garbingais darbais. To darbo priešaky atsistojo jau organizuotos moterys. (…) Nulenkime tad pagarbiai galvas prieš lietuvę moterį, jos vadovę – LIETUVIŲ KATALIKIŲ MOTERŲ DRAUGIJĄ – ir prieš jų vades, iš širdies prašydami joms Dievo palaimos ir pagalbos“, - rašė šios draugijos garbės narys kun. M.Krupavičius. Balandžio 26 dieną – 95 metai nuo Lietuvos katalikių moterų draugijos oficialaus įsikūrimo. Šiandien katalikės moters pirmoji pareiga yra padėti žmogui susiorientuoti gyvenime, jo sunkumuose, išmokyti jaunąją kartą atlikti pareigas ir tuo garantuoti jų žmogiškąją laimę. Tikslas – kurti tikrųjų vertybių siekiančią visuomenę ir atgaivinti tikrąjį moters motinos pašaukimo supratimą, teigia Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių vienuolijos vyriausioji vadovė – s. Marija Jurgė Albina Pajarskaitė.

Draugijos įkūrimas

Draugijos kūrimosi pradžia ir organizacijos gairės kilo 1907 m. rugsėjo 23-24 d. įvykusio pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo Kaune metu. Iškilus pasaulėžiūrinėms skirtybėms, kauniškės suvažiavimo iniciatorės sudarė organizacinį komitetą, parengė Lietuvių katalikių moterų draugijos įstatus, kuriuos Kauno gubernatorius užregistravo 1908 m. kovo 21 d. Draugijos tikslas – suvienyti lietuves katalikes moteris bendram kultūros, visuomeniniam darbui, kelti jų ekonominę gerovę ir spręsti moterų klausimą pagal Katalikų Bažnyčios mokslą. 1908 m. balandžio 26 d. Kaune įvyko pirmasis draugijos suvažiavimas, kuriame iš visos Lietuvos dalyvavo apie 200 moterų. Į pirmąją valdybą išrinktos: E.Vaitkevičienė (pirmininkė), J.Stanelytė, V.Lebkauskienė, M.Rabašauskienė, T.Kubilinskaitė, M.Račkauskienė, O.Paliulytė, Jankauskaitė. Greitai draugijos veikla išsiplėtė, ypač Kaune, skyriai steigėsi ir provincijoje. Draugija turėjo įvairių įstaigų, mokyklų. 1910 metais išleidžiamas laikraštis „Lietuvaitė“.
Taip draugijai plečiant savo veiklą, rusų vyriausybė įžiūrėjo kažką negeistina ir, motyvuodama, esą draugija neteisėtai įregistruota, 1912 metų liepos mėnesį ją uždarė. Tačiau Petrapilin nuvykusi delegacija išsiderėjo leidimą formaliai naujai draugijai. Buvo sudaryti nauji įstatai, kurie tų pačių metų lapkričio 3 dieną buvo patvirtinti vidaus reikalų ministro. Draugija veikė ir toliau. Tik karo audros jos veikimą išardė, daug turto sunaikino, bet dvasios nepajėgė nuslopinti. 1917 metų liepą prel. P.Januševičiaus iniciatyva jos veikimas vėl atgaivinamas. 1918 metų liepos mėnesį išleido laikraštį „Moterų balsas“, buvo kuriami nauji skyriai, steigiama mokykla Karmėlavoje, įvairios įstaigos Kaune ir provincijoje.

Naujas tarpsnis draugijos gyvenime

Didelę reikšmę tolesniam draugijos gyvenimui turėjo nauji įstatai. Pagal senuosius įstatus draugija vadinosi – Lietuvių katalikių moterų draugija Kaune. Nors ji turėjo teisę steigti skyrius, bet pats darbas daugiau koncentravosi Kaune, Draugijos valdyba daugiausia rūpinosi vietos reikalais ir įstaigomis.
1919 m. rugsėjo 1-3 d. vyko moterų kongresas Kaune, po kurio prasidėjo smarkus organizacijos plėtimasis provincijoje. Jau nuo 1921 metų apskričių tarybos pradėjo šaukti savo apskričių skyrių atstovių suvažiavimus.
1931 metais įvyko reikšmingas rajonų valdybų suvažiavimas Kaune, kuriame apsvarstyti visi svarbiausieji draugijos klausimai ir nutarta draugiją pertvarkyti regionais – vyskupijomis. Draugija 1933 metais turėjo penkis regionus, 22 rajonus, 271 skyrių ir apie 30 tūkst. narių. 1939 metų pradžioje Lietuvių katalikių moterų draugijoje - 405 skyriai, 28 rajonai ir per 42 tūkst. narių. Įsijungus Vilniaus kraštui į Lietuvos teritoriją, dar prisidėjo naujų skyrių su naujais nariais.
Draugijos veiklos 25-mečio proga prel. P.Januševičius rašė: „… Dievo Apvaizdos norėta, kad Lietuvių katalikių moterų draugija veiktų ir tiestų ne vien Lietuvos Nepriklausomybei, bet ir jos ateičiai kelius…“
1938 m. kovo 20-22 d. draugija, minėdama savo veiklos 30 metų sukaktuves, kartu paminėjo krikščionybės įvedimo Lietuvoje 550 metų jubiliejų, 325 metus nuo Marijos apsireiškimo Šiluvoje ir Lietuvos nepriklausomybės 20-metį.
1913 metais ir Vilniuje buvo įsikūrusi Lietuvių katalikių moterų draugija. Draugijos tikslas buvo toks pat kaip ir kauniškių, tik priemonės tikslui siekti buvo kiek plačiau ir konkrečiau aptariamos. Abi draugijos vedė derybas, kad susijungtų, o dirbo tam pačiam tikslui.

Religinis ir dorovinis švietimas

Draugijos pavadinimas katalikiška organizacija nepasiliko vien pavadinimu, katalikybės reikalai visada ir visur jai buvo svarbiausi. Jau ir pirmuose draugijos įstatuose pabrėžiama, kad draugijos religiniais reikalais rūpintis prašoma dvasinės vyresnybės skirti kapelioną. Draugija savo suvažiavimus, kongresus, susirinkimus, kursus pradėdavo ir baigdavo malda. Į savo programas įtraukė religinę praktiką – pamaldas, rekolekcijas, Komuniją ir t.t.
Nuo 1923 metų daugelis skyrių įvedė Jėzaus Širdies intronizaciją, nuo 1926 metų steigiamos eucharistininkių sekcijos, beveik kiekvienas skyrius turėjo prasirinkęs ir savo skyriaus globėją – kurią nors šventąją… Daug skyrių prieš Velykas puošė Kristaus karstą, per Kalėdas – prakartėlę.
Draugija buvo nutarusi kelti religinį ir dvasinį moterų, o per jas – visuomenės atgimimą visomis galimomis priemonėmis. Moterys katalikės sėkmingai veikė įvairiose srityse: socialinėje, moterų teisių, švietimo, kultūros. Jos turėjo savo ligonines, arbatines, prieglaudas, mokyklas. Visoje Lietuvoje buvo organizuojami moterų kursai.
Katalikių moterų draugijos narėms Krikščionių demokratų partija sudarė galimybę tapti Seimo narėmis. Margarita Galdikienė buvo Seimo vicepirmininkė, vadovavo įvairiems komitetams. Verta paminėti 1920 metų ar 1922 metų vizitą į Suomiją, kur ji vadovavo delegacijai. Tuomet apie tai, kokia yra pažangi Lietuva, kad moteris vadovauja delegacijai, rašė visi Europos laikraščiai.
Moterys savo veikloje neužmiršo tautinių reikalų. Tam įrodyti panaudojo Lietuvių katalikių moterų draugijos leidžiamus laikraščius „Lietuvaitė“ ir „Moterų balsas“.
Moterys rėmė kariuomenę ne tik materialiai, bet ir moraliai, ypatingą dėmesį skyrė ikimokykliniam vaikų auklėjimui, jaunimui, iškėlė mintį švęsti Motinos dieną.
Visuomeniniai–socialiniai darbai visada rūpėjo moterims. Po karo ir okupacijos žymiai pagausėjo pavargėlių. Todėl draugija reikalavo, kad valsčiuose būtų įsteigti elgetynai, gailestingųjų darbų būreliai, kurie rūpinosi apleistomis šeimomis, vargšų slaugymu ir materialine bei moraline pagalba kaliniams, mergaičių globa, didelį dėmesį skyrė motinystei ir kt.

Draugijos žymesnės darbuotojos

Per visą savo gyvavimo laiką draugija turėjo penkis pirmininkus. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą draugijai pirmininkavo E.Vaitkevičienė (1908-1910), J.Stanelytė (1910-1911) ir T.Kubilinskaitė (1911 - iki Pirmojo pasaulinio karo).
Vėliau (1917-1919) draugijai pirmininkavo P.Pikčilingienė. M.Galdikienė (1919-1927), E.Gvildienė (1927-1928). Nuo 1928 metų vėl pirmininkavo M.Galdikienė. Iš centro valdybos narių pažymėtinos: dr. V.Karvelienė, dr. M.Ruginienė, S.Ladigienė, E.Gvildienė, o sekretorė Apolonija Sereikytė išsiskyrė dideliais organizaciniais sugebėjimais.
Iš Mergaičių globos sekcijos darbuotojų pažymėtinos: O.Gaigalaitė-Beleckienė, G.Urmonienė, T.Sereikienė, Basanavičiūtė ir kt.
Motinos ir vaiko sekcijos aktyvistės: dr.A.Ragaišienė, dr.J.Petrauskaitė-Meškauskienė, dr.Jasevičiūtė ir kt.

Karas nutraukė draugijos veiklą

Paskutinis Nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių katalikių moterų suvažiavimas įvyko 1940 m. gegužės 12-14 d. Vilniuje, paženklintas susikaupimu ir rimtimi. Tūkstantinės moterų minios atkeliavo iš visos Lietuvos, kad pasimelstų prie Lietuvos globėjos Aušros Vartų Švč.Marijos ir padėkotų už Vilniaus sugrąžinimą. Kongreso dalyvės, tautiškais drabužiais pasipuošusios, su savo organizacijų vėliavomis po pamaldų gražiomis gretomis žygiavo į Vilniaus Katedros aikštę, kur įvyko iškilmingas kongreso atidarymas ir kalbą pasakė s. A.Sereikytė. Po mėnesio SSRS kariuomenė įžygiavo į Lietuvą, ją pavergė ir žiauria prievarta likvidavo katalikių moterų organizacijos veiklą, konfiskavo jų turtą ir nemaža veikėjų ištrėmė į Sibirą ar sukišo į kalėjimus, dalis jų pasitraukė į Vakarus, kartu išsiveždamos daug svarbių organizacijai dokumentų.
Jau 1946 metais pradėjo burtis katalikių moterų draugijos užsienyje, o 1951 metais susibūrė Pasaulio lietuvių katalikių moterų organizacijų sąjunga. Tuomet jau veikė organizacijos JAV, Kanadoje, Austrijoje. „Daug neužmirštamų dienų, ką malonu minėti, bet graudu užmarštin lydėti“, - rašė 1982 m. rugpjūčio 29 d. Ona Beleckienė, patyrusi visuomenininkė, teisininkė, uoli spaudos darbuotoja, 1941 metų tremtinė, po 15 metų į Lietuvą grįžusi su palaužta sveikata, bet su gyva viltimi ir tvirtu tikėjimu dar būti naudinga Lietuvai. (Neseniai „XXI amžiuje“ buvo publikuota O.Beleckienės atsiminimų ištraukos.)

Lietuvių katalikių moterų veikla išeivijoje

Tremtyje, nepaisydamos įvairių sunkumų, lietuvės katalikės ryžtingai ėmėsi organizacinių darbų, norėdamos tęsti laisvoje Lietuvoje pradėtą veiklą.
Išeivijoje V.Karvelienės ir M.Galdikienės iniciatyva lietuvių katalikių veikla buvo atgaivinta. Perorganizavus iš pradžių Pasaulio lietuvių katalikių organizacijų sąjungos centras buvo Paryžiuje. Pirmąją valdybą sudarė M.Galdikienė – pirmininkė, dr. V.Karvelienė - vicepirmininkė, dr. N.Bražėnaitė – sekretorė, B.Venskuvienė - narė kultūros reikalams ir S.Jokubauskaitė-Pagnier - iždininkė. 1953 metais Pasaulio lietuvių katalikių organizacijų sąjungos centras persikėlė į Niujorką.
M.Galdikienė pirmininkavo Sąjungai iki 1968 metų. Jos vadovaujama Sąjunga sustiprėjo, įleido šaknis išeivijos lietuvių katalikių moterų organizacijų veikloje. Verta paminėti dvi išskirtines moteris – daktarę Aldoną Šlepetytę-Janačienę, kuri buvo paskutinė Pasaulio lietuvių katalikių moterų organizacijų sąjungos prezidentė, taip pat Birutę Šlepetytę-Venskuvienę. Tai dvi seserys - pirmajai jų likimas lėmė gyventi JAV, o antrajai - Prancūzijoje. B.Venskuvienės iniciatyva ir pastangomis 1978 metais Pasaulio katalikių moterų organizacijų unijoje įsteigta žmogaus teisių komisija. Be kitų svarbių problemų, susietų su žmogaus teisių pažeidimais įvairiuose pasaulio kraštuose, nuolat plačiai buvo informuojama ir apie padėtį Lietuvoje. B.Venskuvienės pastangomis Unija surengė plačias akcijas dėl N.Sadūnaitės, kun. S.Tamkevičiaus, kun.A.Svarinsko ir kitų sąžinės kalinių išvadavimo, pasitelkusi ne tik savo organizacijas, Žmogaus teisių komisiją, bet ir 62 kraštų katalikių organizacijas bei tarptautines institucijas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę

Pirmasis susirinkimas dėl atsikūrimo įvyko 1994 m. balandžio 15 d. Tuomet susirinko moterys, kurios jau turėjo darbo moterų judėjimuose patirties. Tuo metu į Lietuvą buvo atvykusi daktarė A.Janačienė. Kartu su ja inicijuotas įstatų, dokumentų, parinkimas, ir jau po metų, 1995 m. birželio 15 d., įvyko suvažiavimas, kuriame buvo išrinkta pirmoji valdyba ir priimta veiklos programa. 2002 metais Pasaulio lietuvių katalikių organizacijų sąjungos valdyba nusprendė Sąjungos centrą iš Niujorko perkelti į Vilnių.
Pasak Gražinos Paliokienės, 2001 metų pabaigoje Europos Taryba rengė Europos parlamentarų susitikimą su nevyriausybinėmis organizacijomis, buvo kviečiamos tik tarptautinės organizacijos, ir „galime didžiuotis, kad mūsų organizacija buvo pakviesta atstovauti ne vienai tarptautinei organizacijai. Tai iliustruoja mūsų įvertinimą užsienyje“.
„Pagrindinė Lietuvos katalikių moterų sąjungos užduotis – burti katalikes moteris, siekiant moterų pažangos valstybėje, visuomenės pažangos“, - teigia G.Paliokienė. Sąjungos programos vykdomos trimis kryptimis – per socialinę, švietimo ir kultūrinę.
Pažymint 95-ąsias Lietuvos katalikių moterų draugijos veiklos metines, prisimenamas didžiulis moterų siekis, ieškant tiesos, keliant pagarbą tautai, siekiant šviesos, tobulinant žmogaus asmenybę.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija