Atnaujintas 2003 m. balandžio 18 d.
Nr.31
(1135)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Laikas
Krikščionybė šiandien
Katalikų bendruomenėse
Ora et labora
Mums rašo
Darbai
Aktualijos
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Prisikėlimo liudytojai
Kauno arkivyskupo velykinis sveikinimas

Švęsdami Kristaus prisikėlimo paminėjimą, mes stovime prieš patį didžiausią tikėjimo slėpinį, skelbiantį, jog ne tik Kristus prisikėlė iš mirties, bet ir mes, tikintys Kristų, esame prisikėlimo vaikai, einantys ne į mirtį, bet į gyvenimą. Apaštalas Paulius kalba: Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 11).Velykos yra šventė tų žmonių, kurie mąsto ne apie mirtį, bet apie gyvenimą. Tai šventė, kviečianti prisikelti kiekvieną žmogų, kuris klydo, galbūt net visiškai prarado viltį, bet, pažinęs prisikėlusįjį iš mirties Kristų, suprato, jog su Juo galima saugiai eiti per gyvenimą ir iš Jo rankų ramiai priimti net praradimus ir kryžius, nes Jėzus neša viltį drąsindamas: Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!
Velykų proga sveikinu visus, kurių širdyse Jėzus Kristus turi truputį vietos. Prisikėlusįjį Kristų laikantiems didžiausia vertybe linkiu liudyti Jį meile ir tarnavimu žmonėms. O kurių širdyse Kristus dar nevisiškai viešpatauja, linkiu augti Dievo ir žmonių meile ir pažinti tuos turtus, kuriuos pažinęs apaštalas Paulius sušuko: O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Iš jo, per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius (Rom 11, 33;36).
Per Velykas su jumis norėčiau pasidalyti mintimis apie mūsų dabartį ir ateitį, kurią nulems ne Amerika, ne Europos Sąjunga, bet istorijos Viešpats Jėzus Kristus, veikiantis per mus ir mumyse. Kai kam gali atrodyti, jog šie žodžiai perdėti, nes taip tvirtinant tarsi nuvertinamos žmonių pastangos kuriant geresnį ir saugesnį pasaulį. Bažnyčia tikrai nenori sumenkinti net ir kukliausių žmonių pastangų kuriant materialinę gerovę, priešingai, ji skatina ne tik melstis, bet ir darbuotis visuomenės labui, tačiau perspėja saugotis pagundos statyti Babelio bokštus, kurie iš anksto pasmerkti sugriūti. Toks bokštas kažkada buvo fašizmas ir komunizmas, dabar jais gali tapti kiti moderniųjų laikų žmogaus proto ir valios kūriniai, kurie kuriami užmirštant Šventojo Rašto žodžius: Jei Viešpats nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai (Ps 127). Per trylika metų daug kas Lietuvoje buvo statoma be Dievo, todėl aplink matome daug neteisybių, skausmo ir nevilties. Gaila, kad daugelis nė nemanė gyventi pagal Kristaus Evangeliją, jei būtų buvę priešingai, nebūtų bankuose pražuvę žmonių indėliai, nebūtų dirbtinai subankrutavusių gamyklų, amoralios privatizacijos ir tūkstančių bedarbių, nebūtų nuolat griaunamos lietuviškos šeimos. Tačiau per Velykas reikia mąstyti ir kalbėti ne apie kapus ir griuvėsius, bet apie žingsnius, vedančius į gyvenimą.
Kas yra tie prisikėlimo žingsniai, kurie galėtų prikelti mūsų Tėvynę? Dauguma žmonių daug viliasi iš Europos Sąjungos: pagerės gyvenimas, atsiras daugiau teisingumo ir vilties, sumažės savižudybių, nelaimingų žmonių, ir taip žingsnis po žingsnio kopsime aukštyn. Tuose žodžiuose yra labai daug tiesos, tačiau ne tai yra svarbiausia. Pats reikalingiausias žingsnis, kurį turime žengti kiekvienas, – tai mūsų asmeniškas prisikėlimas. Šiandien dauguma žmonių nori tik kitų atsivertimo ir prisikėlimo, tačiau retas susimąsto apie savo gyvenimo pakeitimą. Šiandien sugebama kritikuoti prezidentus, vyriausybes ir savivaldybes, bet retas kritikuoja save, kad yra savanaudis ir nesirūpina kitais, kurie taip pat yra prisikėlusiojo Kristaus broliai ir seserys ir šioje žemėje nori būti laimingi.
Velykos ragina prisikelti gyvenimui kiekvieną mūsų tautietį – darbininką ir ūkininką, švietimo darbuotoją ir kultūros puoselėtoją, verslininką ir valdžios pareigūną, – kiekvieno iš jų prisikėlimas turi atnešti palaimingų vaisių taip sunkiai prisikeliančiai Tėvynei. Prisikelti – tai išlįsti iš savimeilės ir savanaudiškumo kiauto ir pradėti žvelgti į gyvenimą Kristaus akimis. Kristus visus laikė broliais bei seserimis ir jiems tarnavo, o po prisikėlimo siuntė savo mokinius į pasaulį, kad jie tęstų jo misiją. Mes, krikščionys, esame prisikėlusiojo Kristaus liudytojai ir jo misijos tęsėjai mūsų dienomis.
Pirmoji prie Kristaus kapo atėjo buvusi nusidėjėlė Marija Magdalietė. Trumpą laiką pagyvenusi Kristaus artumoje ir dėl to pakeitusi savo gyvenimą, ji tapo pirmąja Prisikėlimo liudytoja. Jais tapo ir kiti Jėzaus mokiniai, kuriuos prisikėlęs Kristus siuntė į pasaulį nešti prisikėlimo žinią. Tas pasaulis buvo ne mažiau piktas ir paskendęs blogyje, nei tas, kuriame mes gyvename. Kristaus mokiniai ėjo į šį pasaulį ir skelbė prisikėlusį Kristų, vienintelį, galintį pakeisti ir išgelbėti žmones. Tepadeda Dievas ir mums prisiimti prisikėlusiojo Kristaus misiją – drąsiai eiti į šiandieninį pasaulį ir nešti žmonėms prisikėlimo žinią bei gražesnio gyvenimo viltį.

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija