Atnaujintas 2003 m. balandžio 18 d.
Nr.31
(1135)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Laikas
Krikščionybė šiandien
Katalikų bendruomenėse
Ora et labora
Mums rašo
Darbai
Aktualijos
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Velykos ir jų atskaitos taškas – Kristaus Prisikėlimas

Tūlo piliečio paklausus, kas yra Velykos, daugelis atsakytų, kad tai yra pavasario ir margučių marginimo šventė. Bet ar daugelis žinotų, kad Velykos krikščionių religijoje visų pirma yra Kristaus prisikėlimo šventė, Prisikėlimo, kuris pakeitė visą žmonijos istoriją? Tuo tarpu, jeigu uolaus, ne tik tradiciškai save krikščionimi laikančio tikinčiojo ar teologo paklaustume, kokia yra pagrindinė Naujojo Testamento mintis, jis tikriausiai nedvejodamas atsakytų, kad tai – Velykos ir žmonių išganymas per Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Reikėtų pasakyti, kad šis Išganymo įvykis yra galimas tik todėl, kad Jėzus yra Dievo sūnus, kurio asmens tapatybė žingsnis po žingsnio buvo atskleidžiama jo mokinių kaip būsimų įvykių ir visa ko pagrindas. Žemiškoji Jėzaus veikla skleidėsi istorinėmis aplinkybėmis, tuo tarpu Prisikėlimo faktas pakėlė Jį į transcendencijos lygmenį, už kurio – tik dieviškosios išminties paslaptis.
Galime sakyti, kad Jėzaus prisikėlimas išprovokavo tikrąjį mokinių tikėjimą, dėl kurio buvo imta skirtingai traktuoti jų patirtį prieš Kristaus prisikėlimą, tai yra prieš Velykų įvykius, ir po Prisikėlimo, tai yra po Velykų įvykių. Prieš prisikėlimą mokiniai dar nebuvo suvokę tikrosios savo mokytojo darbų esmės. Apimti žemiškos mesijinės vilties šiame pasaulyje, jie buvo lėti patikėti, kad Jėzus – tai daugiau negu eschatologinis pranašas. Mokiniai turėjo nuomonę, nuojautą, idėją apie šį žmogų, kuris skelbėsi esąs Dievo sūnus, bet tikrosios Jo kalbų esmės jie nesuprato ir manė Jėzų esant išgelbėtoju, daugiau politinės Izraelio karalystės viešpatavimo atkūrimo skelbėju. Gėdinga Jėzaus mirtis ant kryžiaus mokiniams buvo tikra katastrofa. Tai galutinai sugriovė jų tikėjimą, kad Jėzus yra Dievo siųstas, ir mokiniai „išsilakstė“. Sekminių dieną, atsiuntus mokiniams Šventąją Dvasią, jų sąmonėje įvyko perversmas. Jėzus, kaip rašoma Evangelijoje pagal Morkų, pirmiausia pasirodęs Marijai Magdalietei, o paskui ir visiems vienuolikai, šios patirties dėka tapo mokinių tikėjimo objektu. Žinia, kad Dievas prikėlė iš numirusių nukryžiuotąjį, vėl juos surinko ir suteikė jėgų naujai pažvelgti į Jėzaus mokymą, naujai veikti ir steigti naujas bendruomenes. Galime sakyti, kad Prisikėlimo dėka gimė krikščionybė, nes „jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15,14).
Prisikėlimas savo turiniu ir esme yra tikėjimo paslaptis ir svarbiausias Kristų liudijantis stebuklas, kurio dėka Jėzus yra Kristus. Prisikėlimo dėka mokiniai žemiškajame Jėzuje įžvelgė Dievo atsiskleidimą, Jo valios ir pozicijos apsireiškimą, jie suvokė visų laikų nekintamą maksimą, kad „Jėzus yra pateptasis Mesijas ir Viešpats“. Jei Kristus nebūtų prisikėlęs, jis būtų niekuo neišsiskyręs iš kitų to meto religinių genijų, nebūtų atsiskleidęs Jo, kaip Mesijo, faktas ir Geroji naujiena nebūtų mūsų pasiekusi, nebūtų įvykęs išganymo istorijos perversmas. Velykinė mokinių patirtis išprovokavo patį kristologinį svarstymą, nes jei mokiniai nebūtų patikėję, kad Jėzus prisikėlė, tai nebūtų evangelinio palikimo ir kerigmos, ant kurios pagrindo statomas visas Bažnyčios mokymas, nebūtų tolesnio Jėzaus Kristaus mokymo tęstinumo.
Nors Kristaus Prisikėlimas yra istorinis įvykis, liudijantis tuščią prisikėlusiojo kapą bei erdvėje ir laike vykusius Jėzaus Kristaus pasirodymus, tačiau jis visuomet liks už žemiškojo pasaulio ribų ir niekada nebus žmogaus tyrimo išvadų rezultatas. Kita vertus, Kristus nėra neapibrėžta idėja ar galia. Jis yra konkretus nukryžiuotas mesijas, kuris savo kančia ant kryžiaus paslaptingu būdu išlaisvino žmoniją iš nuodėmės, o Prisikėlimu atvėrė kelią į naują gyvenimą. Sutaikęs žmoniją su Dievu, Jis gyvena širdyse visų tikinčiųjų, kurie kiekvienų liturginių metų laikotarpiu, simboliniu būdu perkeisdami Kristaus gyvenimo tiesas, laukia Jo Prisikėlimo tam, kad įsitrauktų į atperkamąją Kristaus auką ir velykinę Jo Prisikėlimo paslaptį. Tad būkime verti Jėzaus Kristaus aukos, kad, Didžiąją savaitę pagerbę Jo kančią, išaušus saulėtam Velykų rytui galėtume džiaugsmingai išreikšti prisikėlimo ir naujo atgimimo Kristuje viltį.

Lina KLUSAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija