Nerimstančios aistros

Priešvelykinis laikotarpis nė kiek neatšaldė politikos viršūnių aistrų, netgi dar labiau jas pakaitino. Lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemar Tomaševski, „išdūręs“ sostinės merą Artūrą Zuoką, ūmai tapo vos ne televizijos žvaigžde. Jis dalija interviu į kairę ir į dešinę, aiškindamas, kad tai ne Lenkų rinkimų akcijos Vilniaus miesto savivaldybės nariai pasielgė neetiškai, nutraukę 2000 metais pasirašytą susitarimą su liberalais dėl bendro darbo sostinės taryboje. Pasirodo, 2000 metais tokį susitarimą jie pasirašė su liberalu Rolandu Paksu, tad vėliau, kai R.Paksas įkūrė Liberalų demokratų partiją, tas susitarimas su liberalais esą nebeteko galios. Tačiau kaip čia išeina? Kodėl apie tai buvo paskelbta tiktai dabar, o ne tada, kai R.Paksas pasitraukė iš Liberalų sąjungos? Tikriausiai teisūs liberalai, teigdami, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovai naujosios Vilniaus savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio išvakarėse pateikė ultimatumą socialdemokratams per 24 valandas priimti Seime jų reikalavimus. Aišku, A.Brazausko partiečiai sutiko, tą rodo ir socialdemokratų mėginimas jau kitą dieną po naujojo mero rinkimų nei iš šio, nei iš to pateikti Seimui Tautinių mažumų įstatymo pataisas. Valdančioji partija, paprastai nekreipianti dėmesio į tokius niekus kaip pažadai, šį kartą paknopstomis ėmė juos vykdyti. Sostinės mero postas labai jau svarbus valdančiajai partijai. Lenkijos laikraščiai, netgi greičiau negu Lenkų rinkimų akcijos vadovai, paskelbė, kokios gi buvo tos užkulisinių susitarimų, arba, paprasčiau sakant, suokalbio, detalės. Varšuvoje džiūgaujama, jog susitarta, kad „tėvų pageidavimu“ vaikai galės lenkiškai mokytis visų dalykų nuo pirmos iki dvyliktos klasės, Lietuvos lenkiškose mokyklose bus grąžintas kaip valstybinis lenkų kalbos egzaminas. Tai bus padaryta ir įteisinta netrukus, nes Švietimo ir mokslo ministerijoje jau parengta vietinių lenkų suredaguota jų tautinės mažumos švietimo strategija. Skubiai rengiamame Švietimo įstatyme valdančioji partija atims iš savivaldybių teisę spręsti, kiek lenkų kalba dėstomų dalykų turėtų būti lenkų mokyklose. Tuos Lenkijos spaudos pranešimus patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybės narys Juzef Kvetkovski. Bet ir tai dar ne viskas. Naujasis meras G.Paviržis jau pažadėjo teigiamai spręsti žemės klausimą Vilniuje. Lenkų rinkimų akcijos vadovai jau seniai siekia vienokiais ar kitokiais būdais atgauti „istorines“ Vilniaus žemes. O A.Zuokas, norėdamas pasilikti daugiau žemės miesto plėtrai, nenorėjo sutikti su jos grąžinimu neaišku kam. Žinant žemės kainą Vilniuje, matyt, nereikia aiškinti, kodėl vietiniai lenkų veikėjai pasirengę kryžium gulti už ją. Juk kvepia didžiuliais pinigais.
Nespėjo naujasis Vilniaus meras apšilti kojų savajame „ofise“, kai į savivaldybės rūmus atskubėjo Lietuvos „pilietis“ garsusis J.Borisovas tariamai duoti priesaikos Lietuvos valstybei. Tačiau pirmiausia aplankė naujosios administracijos pareigūnus ir, matyt, davė instrukcijas, kaip reikia valdyti sostinę. Tikriausiai „ištikimojo partijos sūnaus“ G.Paviržio pavaduotoju taps Lenkų sąjungos veikėjas Zbignev Balcievič. Anot G.Paviržio, jam norėtųsi, kad šis uolus Vilniaus krašto lenkintojas juo taptų. Iki šiol jis darbuojasi to paties G.Paviržio vadovautoje Vilniaus apskrities administracijoje. Neatmetama galimybė, kad Z.Balcievič taps Vilniaus apskrities administracijos viršininku. Tokiu būdu buvę autonomininkai ar jų statytiniai tampa visagaliais dalies Lietuvos valdovais. Juzefo Pilsudskio svajonės po daugelio metų tikriausiai išsipildys.
Po šio politinio suokalbio, galima neabejoti, kad Vilniaus krašte buvę autonomininkai dar su didesniu entuziazmu, jausdami socialdemokratų paramą, raus visus vos prasikalusius lietuvybės daigus šiame krašte. Beje, kas gi yra ta Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir kokių tikslų siekia ši organizacija, prieš keletą metų rašė Nepriklausomybės Akto signataras Česlav Okinčic, nors ir būdamas lenkų patriotas, bet realiai vertinantis Vilniaus krašto ateitį. Jis priminė, jog Lenkų rinkimų akcijos tuometis vadovas Jan Senkievič užtikrino, kad ši politinė organizacija reikalaus iš lietuvių tarnautojų, dirbančių Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, išlaikyti lenkų kalbos egzaminą… Kalbėdamas apie Lietuvos lenkų sąjungą ir Lietuvos lenkų rinkimų akciją, Č.Okinčic teigė: „Vienintelis jų veikimo būdas yra politinis avantiūrizmas, chroniškas konfliktas su lietuviais ir visų lenkiškų organizacijų įtraukimas į tą konfliktą, elgetavimas Lenkijoje, kartu ir apsimetinėjimas, kad iš Lenkijos jokios pagalbos nėra“ („Kurier Wilenski“, 1996 04 05). Žinoma, naujojo prezidento R.Pakso patarėju paliktas Č.Okinčic dabar tokių žodžių neparašytų, nors elgiamasi taip pat. Ir kodėl gi nepasiausti, jeigu už nugaros stovi pats vienintelis Lietuvos valdovas. Savo inauguracijos kalboje daug šnekėjęs net apie V.Kudirką, S.Daukantą, Prezidentas labai greitai apie tai pamiršo, kaip ir apie kitus savo pažadus.
Kai kurie laikraščiai rašo, jog dabar Lietuvą valdo A.Brazausko ir R.Pakso tandemas. Taip gali pasirodyti tik nematant ar nenorint matyti esamos situacijos. Prezidentui skirtas tik reprezentacinis vaidmuo. Pasirašinėti Seimo daugumos štampuojamus įstatymus, dekretus dėl pilietybės suteikimo nieko Lietuvai gero nepadariusiems neaiškios reputacijos asmenims. Tačiau kam suteikti pilietybę ar apdovanoti ordinais, irgi sprendžia ne Prezidentas, o tas pats partijos vadas ir vadinamasis nepakeičiamas ordinų kancleris A.Meškauskas, Premjero akys ir ausys Prezidentūroje. Beje, dabar nebereikia nei tų ausų ir akių. S.Daukanto gatvės rūmuose – perdėm savi kadrai. Todėl A.Meškauskui darbo kur kas mažiau. Apie Prezidento savarankiškumą negali būti ir kalbos. Juk pakako Premjerui pasakyti gavus „žodinę informaciją“ apie tariamą informacijos rinkimą apie jį patį, Prezidentą, vidaus reikalų ministrą J.Bernatonį, kai Prezidentas akimirksniu įsitraukė į generalinio policijos komisaro V.Grigaravičiaus nušalinimo kampaniją. Visas šis skandalas dėl generalinio policijos komisaro sukeltas vienu tikslu: žūtbūt pašalinti jį, kaip pernelyg uoliai ir aktyviai kovojusį su mafija. Premjero ir Prezidento veiksmai, netgi nepasibaigus parlamentiniam tyrimui verčiant pasitraukti generalinį komisarą, švelniai tariant, atrodė daugiau negu keistai. Pagaliau Lietuva yra parlamentinė valstybė, todėl kad ir koks būtų kišeninis Seimas, tačiau jo nuomonės svarbiausiais klausimais privalu atsiklausti. Bet dabar, Premjerui tapus visagaliu Lietuvos valdovu, tokie dalykai – nė motais. Aišku, ko nors rimtesnio susilaukti iš dabartinio Seimo nėra ko tikėtis. Tuo labiau kad antrasis pagal rangą valstybės asmuo Seimo pirmininkas A.Paulauskas vis labiau nustumiamas į užribį. Valstybę ketinama pasidalyti tarp Premjero ir Prezidento partijų. Tiesa, „prezidentiniams“ partiečiams teks tiktai ką teiksis jiems palikti socialdemokratai. Iš kai kurių kompartiečių jau pasigirsta kalbų, jog liberalams demokratams ir taip duota per daug. Esą jie turi būti patenkinti gavę šiltas vietas Prezidentūroje. Vien traktorių detalių prekeivio Remigijaus Ačo tapimas Prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais ką reiškia! O kur arogancija ir pasipūtimu Lietuvą šokiruojantis oro balionų specialistas!
Premjeras norėjo įtraukti į savo ir valdančiojo klano žaidimus ir kadenciją baigusį prezidentą Valdą Adamkų, pranešdamas tautai, kad jo asmens duomenų paiešką vykdė devyni, o jo žmonos Almos – trys policijos pareigūnai. V.Adamkus, laimei, neužkibo ant to pigaus jauko. Užtat ir buvo nubaustas. Prezidentas R.Paksas neįtraukė jo į Lietuvos delegaciją, pasirašant dokumentus dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą. Visai nesvarbu, kad per visą kadencijos laikotarpį V.Adamkus dėjo visas pastangas dėl Lietuvos narystės ES. Tačiau delegacijoje buvo kai kurie valdančiosios partijos veikėjai, kelerius metus koneveikę euroatlantines struktūras ir Lietuvos narystę jose. Ne pirmas ir ne paskutinis kailių keitimas. Chameleonizmas tapo įprastu „elito“ reiškiniu, savotiška elgesio norma.
Tad kas gi belieka? Yra vienintelis būdas sutramdyti tą įsisiautėjusį „elitą“. Tai visuomenės prabudimas iš snaudulio. O prabudimo ženklų jau atsiranda. Labai teisingai apie vykstančias protesto akcijas pastebėjo „Kauno dienos“ vyriausioji redaktorė Aušra Lėka parašiusi: „Valstybėje tvyro suokalbių smarvė. Piliečiai, neatlaikę tvaiko, bandė gelbėtis nešdami prie Prezidentūros tualetinio popieriaus rulonėlius ir degindami žvakeles, o Rotušės aikštėje dainas dainavo, gododami nuversto mero ir, pasak Premjero, „išdurto“ policijos vado“ („Kauno diena“, 2003 04 14). Iš tiesų bemaž pirmą kartą nuo Atgimimo laikų tūkstančiai žmonių atėjo išreikšti savo pilietiškumą ir pasakyti nuomonę apie valdžią. Beje, faktiškai apie tą pačią, kuri per trylika nepriklausomybės metų ne ką pasikeitė. O svarbiausia, kad protesto akcijose nebuvo reikalaujama „duonos ir reginių“, bet esminių permainų valdžios viršūnėse, nes, anot vieno demonstrantų plakato, gal ir drastiško, bet teisingo: „Brazauskas + Paksas A†A Lietuva?“

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"