Gyvenimo kelionė, skirta tik Kristui ir Lietuvos Bažnyčiai

Studentė Apolonija Sereikytė (sėdi) su savo drauge

Sesuo Marija Augusta 1989-aisiais vėl Lietuvoje, pirmą kartą po ilgo gyvenimo užsienyje

Visuose darbuose ji reiškėsi gyvąja visus žadinančia, visus reikalus koordinuojančia dvasia. Ji gyveno kitiems ir kitų rūpesčiais, reikalais. Ji – žymi katalikių moterų visuomenės veikėja, viena labiausiai pasiaukojusių Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos (ypač Šiaurės Amerikos provincijos) kūrėjų sesuo Marija Augusta Apolonija Sereikytė (1907 03 19 – 2002 04 25). Balandžio 25 dieną sukanka vieneri metai, kai ji išėjo Amžinybėn. Mūsų pagarba ir didžiulė padėka šiai moteriai veikėjai.

Sesuo M. Augusta Apolonija Sereikytė gimė Aukštaitijoje, Ukmergės apskrityje, Kurklių parapijoje, Burios vienkiemyje, pamaldžių, darbščių ūkininkų šeimoje. Pradžios mokslus ėjo Kurkliuose, Ukmergės gimnazijoje, studijavo istoriją ir pedagogiką Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos–filosofijos fakultete.
Dar lankydama gimnaziją dirbo Pavasarininkų ir Ateitininkų organizacijose. 1927 metais reorganizacinėje ateitininkų konferencijoje išrinkta Moksleivių ateitininkų sąjungos mergaičių reikalų vedėja. Susikūrus naujai Ateitininkų „Birutės” draugovei, buvo viena pirmųjų jos narių, o 1929-1930 metais – jos pirmininkė. 1930-aisiais ima administruoti žurnalą „Naujoji Vaidilutė” ir su tuo laiku buvusia redaktore Juze Jatulaityte jį reformavo.
1932 metais Apolonija kviečiama į Lietuvos katalikių moterų draugijos centrą dirbti reikalų vedėja (dirbo ketverius metus). Pasak J.Drungaitės, čia bene ryškiausiai pasireiškė Apolonijos visuomeninio darbo pomėgis. Raštinės darbas, posėdžiai, pasitarimai, kelionės lankant skyrius provincijoje, - visas dinamiškas gyvenimas atitiko jos charakterį.Visi didesni katalikų moterų sąjūdžiai neapsieidavo be Apolonijos, pavyzdžiui, didysis moterų kongresas 1933 metais ir kt. Asmeniniam gyvenimui ji neturėjo laiko – gyveno kitiems ir kitų rūpesčiais, reikalais. Daug dėmesio skyrė savo namiškiams, čia vieną, čia kitą seserį nukreipdama mokytis, arba pasiimdama pagydyti, čia padėdama joms dirbti savo parapijos katalikiškose organizacijose.
Besidarbuodama ir besiaukodama kitiems, Apolonija pribrendo dar didesnei aukai ir dar intensyvesniam ateitininkės „viską atnaujinti Kristuje” veikimui, todėl 1936-ųjų rudenį išvažiavo į Marijampolę, Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų noviciatą.
Davusi pirmuosius įžadus ji, jau kaip sesuo Marija Augustina (sutr. Augusta), vėl, sutikus Lietuvos vyskupams, grįžo į Lietuvos katalikių moterų draugijos centrą, steigė naujus draugijos skyrius, rengė kursus, rūpinosi kaimo moterų švietimu. Taip pat grįžo dirbti ir į Katalikų veikimo centrą (KVC). Kada 1939-aisiais „Caritas“ sąjunga atidarė Kaune socialinius moterų kursus – pradinę socialinę mokyklą, s.Augusta su kitomis Vargdienių seserimis – Felicija Rogalskyte ir Ona Labanauskaite čia dirbo dėstytojomis. Tais pačiais metais, Socialinei mokyklai persikėlus į Vilnių, jos dar intensyviau įsitraukė į šį darbą ir su kitomis Vargdienių seserimis (Dovyda Uksaite ir Angele Zamkauskaite) globojo mokyklos bendrabutį, užmezgė ryšius su Vilniaus darbininkų šeimomis ir supažindino mokines su tokio pobūdžio darbu.
Kada 1940 metų pavasarį (per Sekmines) buvo šaukiamas moterų suvažiavimas, sesuo Augusta buvo dviguba šio suvažiavimo organizatorė – kaip Katalikių moterų draugijos centro reikalų vedėja bei KVC tarybos narė ir Vilniaus socialinės mokyklos darbuotojų Vargdienių seselių „spiritus movens”. Tais pačiais metais, rusams okupavus Lietuvą, naujas sovietinis Švietimo komisariatas uždarė šią mokyklą, o Vargdienių seselės turėjo skubiai persiorganizuoti naujam Vienuolijos gyvenimui be savo pastogės, nes rusų kariuomenės dalinys liepos 25 dieną užėmė centrinius jų namus Marijampolėje, ir buvo duotas įsakymas seserims apleisti patalpas.
Tuometė Vienuolijos vyriausioji vadovė s.Uršulė Novickaitė, kuriai teko 1917-aisiais teko Petrapilyje patirti komunistų revoliucijos žiaurumus, aiškiau negu kitos suvokė, kas laukia Vienuolijos ateityje: Lietuvos seserys jau nebegalės darbuotis – veikti, nebent labai slaptai, o į Ameriką tik nesenai (1936 m.) nuvykęs mažas nepatyrusių seserų būrelis, atskirtas nuo savo centro, galės tik blaškytis ir turės sunykti. S.Augusta irgi nebegalės toliau dirbti, kaip anksčiau dirbo. Ko gero, ji atsidurs kalėjime arba tremtyje. Todėl ryžosi siūlyti s. Augustai su kuria nors kita seserimi bėgti per sieną į Vokietiją, o iš ten pasiekti Jungtinėse Amerikos Valstijose esančias seseris.
Tada s. Augustai šis Vienuolijos vadovės pasiūlymas kartu su paraginimu buvo baisus. Ji dar negalėjo nujausti užplūdusių bolševikų žiaurumo, o bėgimo per sieną pavojus buvo aiškus. Raginimas bėgti į užsienį, kaip vėliau ji prisipažino, tada buvo jai tolygus raginimui eiti į mirtį. Ir visgi ji, pasimeldusi ir viską apsvarsčiusi, nusprendė ryžtis pasiūlytai rizikai ir su jai būdinga energija pradėjo rengtis vykdyti paskirtą misiją, iš eilės planingai atliekant viską, ką reikia atlikti.
Pirmiausia ji nuvyko į Vilnių, pas savo patikimiausią draugę Feliciją Rogalskytę, taip pat Vargdienių seselę, pasitarti. Po nuoširdžių svarstymų apie galimus pavojus, kliūtis ir sunkumus, s.Felicija irgi ryžosi bėgti kartu su s.Augusta, jei tam pritars vyriausioji vadovė. Skubiai grįžusi į Marijampolę, pranešė vadovei, kad s. Felicija irgi sutinka bėgti, tad buvo gautas leidimas abiem trauktis iš Lietuvos. Dabar reikėjo dar tinkamai pasirengti amžiniesiems įžadams ir atsisveikinti su savo šeima. Taigi ji vyksta į savo tėviškę, Kurklius (Burios vienkiemį), nusprendusi savo slapto pasiryžimo namiškiams neatskleisti. Čia tik pasisako, kad rengiasi amžiniesiems įžadams ir, gavusi tėvų palaiminimą, su visais atsisveikina.
Liko dar amžinieji įžadai. Atėjo rugpjūčio 15 dienos rytas. Vienuolijos naujokės ir seserys, jau be uniformų, tik nešinos jas ryšulėliuose, rinkosi į „Šešupės” spaustuvę, kuri dar nebuvo užimta bolševikų, šv. Mišioms ir įžadų apeigoms. Visos, persirengusios savo uniformomis, suėjo į spaustuvės koplyčią. Įžadininkių buvo daugiau nei 30. Jų giminių ir svečių jau nebuvo. Kartu buvo tik Vyriausioji vadovė, Vienuolijos taryba ir kitos seserys.
Po apeigų ir skubių pusryčių visos išskubėjo kraustyti dar likusių savo daiktų iš atimtų patalpų, o seserys Augusta ir Felicija – rengtis į kelionę. Rengimasis buvo daugiau tarimasis, ką sakyti, kas esančios, ką imti? Nutarta sakyti, kad esančios siuvėjos, nieko daug su savimi neimti, kukliai apsirengti – kostiumėliu, paltu; net jokio lagaminėlio neimti. Vadovė dar surado rusiškų auksinių rublių, kuriuos jos įsisiuvo į paltus.
Taip pasirengusios kitą dieną buvo palydėtos į Kalvariją, iš kur vienos seselės giminės, gyvenantys pasienyje, nusivežė jas pas save į kaimą. Dvi dienas jos ten slapstėsi, kol šios šeimos sūnus ištyrinėjo tinkamas vietas perbėgti sieną ir trečią naktį ryžosi vesti. Kaip perėjo sieną, yra užrašiusios seselės Augusta ir Felicija: „Visi labai bijojo, o mes turėjom ryžtis. Ėjom naktį, sutemus per krūmus, per ganyklas, per javus, bulves. Vienu laiku ėjom pasilenkusios, galima sakyti, šliaužėm, nes pasienio sargyba vaikščiojo, turėjom taikyti tinkamą momentą. Tą trumpą kelią ėjom kokias tris valandas. Galų gale tas jaunuolis šūktelėjo: „Eikit, jau Vokietijos siena”. Perėjom ir nežinojom, ką toliau daryti. Dar tamsu, laukėm, kol prašvis, ir meldėmės. Praaušus pamatėme nedidelę ūkininko sodybą. Nuėjom pasiteirauti, kur eiti, kaip toli Punskas ? (…) Buvo sekmadienis, mes pasiekėm Punską. Bažnyčioj buvo pamaldos, mes užėjom į bažnyčią ir vėliau į kleboniją”.
Punsko klebonas, supratęs jų padėtį, nuoširdžiai, kiek galėjo, padėjo ir nurodė, kaip pasiekti Suvalkų pabėgėlių punktą ir ką toliau daryti. Kitą dieną jos atvyko į Suvalkus, kur sutiko ir kitus pabėgėlius iš Lietuvos. Užsiregistravo ir, praleidusios čia kokią savaitę, kupiną įtampos dėl grėsmės, kad gali jas grąžinti atgal rusams, buvo nuvežtos į Gleisgarbeno lagerį, o iš jo gavo leidimą vykti į Berlyną. Į Berlyną atvyko rugsėjo mėnesį. Ten buvo nemažai lietuvių: S.Raštikis, kun. S.Yla, keli broliai pranciškonai ir tėvas Justinas Vaškys, OFM, A.Maceina.
Berlyne kun. S.Ylos rekomendacija jos buvo priimtos apsigyventi ten esančiuose vienuolynų išlaikomuose globos (iš pradžių) ir poilsio namuose (vėliau). Čia apsigyvenusios, jos tuojau stengėsi susisiekti su Amerikos seselėmis ir kreipėsi į JAV konsulatą, kad gautų vizas, bet Amerikos konsulas tuo laiku buvo nepalankus pabėgėliams iš Sovietų Sąjungos, ir jos vizų negavo. Atsiradus galimybei gauti vizas į Argentiną, jos pranešė seselėms JAV, kad negavo vizų į Jungtines Valstijas, bet gauna vizas į Argentiną. Amerikos seselės pritarė kelionei į Argentiną ir, gavus vizas, atsiuntė kelionei pinigų. Taip 1941m. birželio 13 d. jos išskrido lėktuvu į Barseloną (Ispanija), kad pasiektų Bilbao uostą, iš kur turėjo išplaukti laivas į Argentiną. Bilbao teko ilgokai palaukti laivo. Čia jos per radiją išgirdo, kad Lietuva išvaduota nuo sovietų ir vėl pasiskelbė nepriklausoma. Tada jos nepaprastai norėjo grįžti į Lietuvą, bet reikėjo tęsti kelionę ir Amerikoje padėti savo Vienuolijai. Iš Bilbao jos išplaukė birželio 30 dieną ir kelionę baigė Buenos Aires, Argentinoje, tik rugpjūčio 5-ąją. Atvykus į Buenos Aires, jas priglaudė seserys salezietės. Iš čia jos tuojau parašė laišką seselėms į Ameriką, pranešdamos apie esamą padėtį ir klausdamos, ką toliau daryti bei kokia padėtis su vizomis į JAV. Jos tikėjosi greito atsakymo, bet ilgai jo nesulaukė. Pasirodo, tuo laiku mirė kun. Jonas Navickas, MIC, kuris ypač rūpinosi šių seselių atvykimu į Ameriką. Ir, gavus laišką iš Amerikos seselių, dar ilgokai joms reikėjo gyventi Argentinoje. Amerikos seselių prašymai gauti vizas buvo keletą kartų atmesti ir tik po pakartotinų kreipimųsi ir asmeniškos apeliacijos į tam tikrą komisiją Vašingtone, 1942 m. gruodžio 23 d. gauta žinia, kad seselėms Augustai ir Felicijai yra duotas leidimas atvykti į JAV.
Gavusios vizas, 1943 m. vasario 5 d. seselės Augusta ir Felicija atskrido į Majamį Floridoje ir iš ten pasiekė savo seselių namus – Vila Maria, Tompsone. Buvo didžiulis džiaugsmas visoms seselėms ir Lietuvių bendruomenei, sulaukus jų visų bendrų siekių išsipildymo. Sėkmingai baigėsi beveik trejus metus trukusi kupina įvairiausių netikėtumų ir stebuklingų nuotykių kelionė, per kurią visiškai įsitikino, kad Viešpats jas ir visą Vienuoliją veda stebėtinu keliu.
JAV Lietuvių bendruomenė buvo aktyviai įsitraukusi į seselių atvykimo reikalą. 1942-ųjų birželį Čikagoje įsikūrė Nekalto Prasidėjimo seserų Gilda (rėmėjų organizacija), kurios tikslas – finansiškai padėti seserų Augustos ir Felicijos atvykimui į Ameriką. Šios Gildos iniciatoriai buvo kun. Juozas Dambrauskas, MIC, ir Jonas Kulikauskas. Gilda telkė aukas, įsteigė skyrius įvairiose Čikagos parapijose ir rengė metinius seimus. Seserims atvykus į JAV, buvo surengtas jų priėmimas su banketu. O seserys Augusta ir Felicija, atsakydamos į Amerikos lietuvių nuoširdumą, važinėjo po įvairias lietuvių kolonijas, pasakodamos apie Lietuvos ir Vienuolijos padėtį bei naujai įsikūrusią Vienuolijos šaką Amerikoje, tuo padėdamos pamatus jos veiklai plėstis.
Šių seserų atvykimas tuojau sustiprino ir pačių Amerikos seserų veiklą. Abi seserys, pagal atsivežtus Vienuolijos vadovybės Lietuvoje nurodymus (kitokio kelio susisiekti jau nebuvo, nes ryšys paštu buvo nutrauktas), tapo Amerikos skyriaus tarybos narėmis. S. Augustos ir s. Felicijos išsilavinimas, patirtis ir asmeniniai sugebėjimai bendrauti su įvairiais žmonėmis davė nepaprastą impulsą Amerikos seserims plėsti platų apaštalavimą tarp išeivių lietuvių. Tuojau buvo sumanyta katechizuoti vaikus ir rengti lietuvių kalbos vasaros kursus tose parapijose, kur nėra lietuvių kongregacijų seserų. Šalia to, buvo kuriami platesnio darbo su išeiviais lietuviais strateginiai planai, remiantis turima Lietuvos katalikiškų organizacijų (Katalikių moterų draugijos, Ateitininkų ir kt.) veiklos patirtimi. Jau tais pačiais (1943 m.) metais buvo įsigyta netoli Putnamo 65 akrų žemės plotas su erdviu trijų aukštų namu ir keliais kitais trobesiais. Įsikūrus naujose patalpose, tuojau buvo organizuojamos uždaros rekolekcijos, į kurias susirinkdavo mergaitės ir moterys iš įvairių Rytų pakrantės (Naujosios Anglijos) vietovių. 1944-ųjų liepos – rugpjūčio mėnesiais ypatingomis s.Augustos pastangomis ir triūsu (nelengva buvo įtikinti lietuvių parapijų kunigus, kad jie paragintų savo parapijiečius siųsti savo mergaites į seselių organizuojamą stovyklą) naujoje Putnamo sodyboje buvo suorganizuota pirmoji Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolyno mergaičių stovykla, kurioje dalyvavo 55 mergaitės iš įvairių miestų, daugiausia iš Niujorko. Ši pirmoji mergaičių stovykla tikrai pasisekė, jos vardas pagarsėjo, kilo entuziazmas. Į kitas stovyklas mergaitės jau veržte veržėsi, stovyklautojų skaičius didėjo. Ir pačios seserys pajuto, kad geru keliu pakrypo darbas su lietuvišku jaunimu. Iki 1948 metų į stovyklą suvažiuodavo senosios kartos imigrantų dukros, o nuo 1948-ųjų pradėjo atvykti lietuviai tremtiniai iš Vokietijos bei kitų šalių, ir tėvai mielai siųsdavo savo dukras į stovyklą. Stovyklautojų skaičius išaugo iki 150 kasmet, daugiau jų priimti seserys jau negalėjo – trūko patalpų.
Mergaičių stovyklos sėkme seserys dar nepasitenkino. S. Augustai kilo nauji planai ir jiems nuoširdžiai pritarė tuometė Amerikos seserų administratorė s.Aloyza ir kitos seserys. Jos 1947-aisiais pradėjo svarstyti spaustuvės įsigijimo galimybes. Dievas davė ir to reikalo rėmėją – kun. P. Jurą. Taip 1948 metais kun. P. Jurui nupirkus spausdinimo mašinas, buvo įsteigta spaustuvė „Immaculata”, kuri, kaip ir „Šešupės” spaustuvė Lietuvoje, spausdino knygas, žurnalus, brošiūras bei atliko įvairius smulkesnius darbus. Turint spaustuvę, seserys galėjo plačiau veikti lietuviškos spaudos ir švietimo srityse.
1949 metais, atjaučiant atvykusių lietuvių šeimų sunkumus, buvo įsteigtas mergaičių bendrabutis, kuriame gyveno nuo 30 iki 50 mergaičių. Šios mergaitės mokėsi Putname, Šventosios Dvasios seserų vadovaujamoje kolegijoje arba paties bendrabučio organizuotoje gimnazijoje. Šį bendrabutį ir mergaičių mokslo programas gimnazijoje irgi globojo s. Augusta. Bendrabutis veikė iki 1973 metų, kol tremtiniai ekonomiškai įsitvirtino ir jų dukros galėjo lankyti kitas gimnazijas bei universitetus.
Taip ši sodyba tapo ne tik mūsų seselių Amerikoje centriniais namais, bet ir Šiaurės Amerikos rytų pakrantės lietuvių ateivių dvasiniu bei kultūriniu centru, kuris stebuklingai plėtėsi, ypač tada, kai į Putnamą 1950 metais atvyko pastoviam darbui kun. S.Yla, irgi ne be sesers Augustos rūpesčio. Jis kaip magnetas traukė jaunimą ir suaugusius žmones. Vasaros metu organizuojami lietuvių suvažiavimai sutraukdavo tūkstantines minias, iki 5000 ir daugiau žmonių. Tenkinant lietuvių dvasinius ir kultūrinius poreikius, buvo pastatyta atskira koplyčia, bažnyčios dydžio (1954-1955 m.); už kilometro nuo centrinės sodybos pastatyti ir įkurti Jurgio Matulaičio slaugos namai (1965-1968 m.), kuriuose rado seserišką globą paskutiniais savo gyvenimo metais daug žymių ir eilinių lietuvių imigrantų – tremtinių; nupirkta nauja stovyklavietė „Neringa” Vermonto kalnuose (1969 m.); pastatyti nauji erdvūs centriniai vienuolyno namai (1979-1980 m.).
Seserims plečiant savo veiklą, augo ir jų rėmėjų skaičius, kaupėsi lėšos, bet jų niekada nebuvo per daug. Iš pradžių reikėjo padėti atvykti iš Vokietijos naujoms tremtinėms seselėms, kurios pradėjo dirbti Kanadoje - Toronte ir Monrealyje. Ten buvo kuriami nauji skyriai, statomi nauji namai. Reikėjo nuoširdžiai atsiliepti ir į kitų naujai atvykusių lietuvių tremtinių, kurių daugelis buvo sesers Augustos ir Felicijos pažįstamų, vienaip ar kitaip bendradarbiavusių nepriklausomos Lietuvos tautinėje ir katalikiškoje veikloje, reikalus. Ir pagaliau, atsiradus galimybei nuo 1972 metų susisiekti su Lietuvos pogrindyje vargstančiomis seselėmis, joms padėti ir jas paremti. S. Augusta visada ir visur tuo degte degė, visokiais būdais kartu su kitomis ir per kitas seseles bei rėmėjus organizavo Lietuvos seselėms paramą.
Ir į pirmąjį katalikiško moterų sambūrio „Caritas“ suvažiavimą 1989 m. balandžio 15 –16 d. s.Augusta su didžiausiu džiaugsmu atvyko, jame dalyvavo, kalbėjo ir po suvažiavimo tuojau suorganizavo, kad šio sambūrio vadovybė turėtų reikalingiausią darbo priemonę – automašiną.
Po to, net iki 2000 metų, kol liga nepakirto sveikatos, ji su kitomis seserimis ir talkininkėmis rinko drabužius, knygas bei kitokias gėrybes ir siuntė į Lietuvą. Viskas jai buvo įdomu, visus mokėjo guosti ir drąsinti, giliai savyje išgyvendavo ištikusias mūsų kraštą nelaimes, bet niekad nepasiduodavo pesimizmui ir rasdavo savyje jėgų kitus paguosti, sustiprinti. Visada sugebėdavo pakelti nuotaiką ne tik savo giminėms, seserims, bet ir visiems, kas su ja susitikdavo. Viešnagių Lietuvoje metu ji visada sudarydavo ilgiausią sąrašą reikalingų paramos ir visada, parvykusi į Putnamą, stengdavosi visų prašymus patenkinti. Jau eidama devyniasdešimt pirmuosius metus, dar lankėsi Lietuvoje ir su jaunatvišku užsidegimu ragino mus, seseris, dirbti, padėti vargstantiems, ypač vaikams ir jaunimui. O mums tada neatėjo į galvą, kad ji jau gali pavargti. Sukom jai galvą su savo reikalais bei reikaliukais ir teikėm visokius prašymus, o ji kaip ir anksčiau guvi, entuziastingai sudarinėjo sau įsipareigojimų sąrašą.
2001-ųjų kovo vidury lankiausi JAV, s. Augustą jau radau Jurgio Matulaičio slaugos namuose, lovoje. Pasisveikinau, ilgai viena į kitą žiūrėjom. Rinkau žodžius, bet vis tinkamų neradau, o ji žiūrėjo į mane, lyg tirdama, lyg laukdama, kad aš pradėčiau. Pagaliau ištarė: „Labai kenčiu”. Ir vėl ilga pauzė, po jos – „Meldžiuos”. Dar labiau suglumau ir tepajėgiau ištarti: „Ačiū!” Tada aš aiškiai pajutau ir supratau, kad ji kenčia ne dėl fizinių skausmų, bet dėl to, kad sirgdama ji jau nebegali kaip anksčiau padėti Lietuvai ir Vienuolijai varguose.
Į Amžinybę s. Marija Augusta Apolonija Sereikytė iškeliavo 2002 m. balandžio 25 d., eidama 96-uosius metus, o jos kūnas dabar ilsisi Dangaus Vartų kapinaitėse Putname kartu su kitų čia besiilsinčių seselių, tarp kurių yra jos ištikimosios draugės s.Felicijos Rogalskytės ir nuoširdžios bendradarbės Onos Labanauskaitės, kun. S.Ylos bei kitų dvasininkų ir pasauliečių, Lietuvos nepriklausomybės gynėjų ir šviesuolių, palaikais.

Sesuo M.J. Albina PAJARSKAITĖ

© 2003 "XXI amžius"