XXI amžius

Europos Sąjungos plėtroje pabrėžiamas religinio paveldo vaidmuo

Šių dienų Europa yra atsidūrusi didžiulio iššūkio akivaizdoje: pirmą kartą jos istorijoje egzistuoja reali žemyno suvienijimo perspektyva, kuri būtų grindžiama tautų subūrimu demokratijos ir žmogaus teisių priemonėmis, be prievartos ir užkariavimų. Pabrėždami šia viltį, kovo pabaigoje paskelbtame bendrame pareiškime Austrijos ir Čekijos katalikų vyskupai taip pat pripažino, jog europinė integracija nėra lengvas uždavinys. Ir pirmiausia dėl to, kad pasibaigęs XX amžius Europoje paliko baisų paveldą – totalitariniai ir agresyvūs nacionalsocializmo ir komunizmo režimai sugriovė šimtmečiais formuotą dvasinį, kultūrinį bei ekonominį tautų sambūvį – ir jam įveikti nepakanka tik sienų atidarymo.
Kad būtų įveiktas šis susiskaldymas, dabartinė europiečių karta yra pašaukta atkurti bendrystės erdvę, kad tautoms Dievo suteikti gebėjimai ir charizmos prasiskleistų iš naujo ir neštų vaisius draugiško sugyvenimo sąlygomis. Tokį Europos tautų vienijimą, pabrėžiant kiekvienos jų orumą ir lygiateisiškumą bei aiškų bendros ateities suvokimą, popiežius Jonas Paulius II vadina „tikrąja europietizacija“. Suvokiant, kad religinės tradicijos visada teikė reikšmingą impulsą tikrajai pažangai, suvienytas žemynas taip pat turi išlaikyti krikščionišką vertybinę orientaciją.
„Bendrųjų Europos namų architektai gali remtis krikščioniškąja žmogaus samprata, kuri darė įtaką žemyno kultūros formavimui, - sakė Šventasis Tėvas, nurodydamas į naujosios Europos krikščioniškąsias šaknis. – Žmogaus, kaip Dievo paveikslo ir panašumo, supratimas nėra joks antikinis muziejaus eksponatas iš seniai praėjusių laikų. Atvirkščiai, jis turėtų būti pagrindu šiuolaikinei vieningai Europai, kuriai statybines medžiagas teikia skirtingos tautos, kultūros ir religijos“. Būtent tokios nuostatos vyravo ir pastarosiomis savaitėmis bei mėnesiais Vidurio ir Rytų Europos vyskupų paskelbtuose pareiškimuose bei surengtose konferencijose dėl jų šalių būsimos narystės Europos Sąjungoje.

Lenkijos vyskupai už stojimą į ES

Nepaisant egzistuojančios didelės nuomonių įvairovės visuomenės, taip pat ir tikinčiųjų sluoksniuose, Lenkijos Katalikų Bažnyčios vadovai vieningai ir ryžtingai pasisako už šalies stojimą į Europos Sąjungą. Šiuo tikslu kovo pabaigoje Gniezne surengtame Europos Bažnyčios ir politikos pasaulio atstovų susitikime kalbėjęs Liublino arkivyskupas Jozefas Zyčinskis pažymėjo, jog Europos vienybei tėra tik viena alternatyva – „bėgimas į iliuziją“. Todėl su „tautų apaštalo šv. Pauliaus narsumu“ reikia darbuotis dėl žemyno integracijos, kuri būtų priimtina krikščionybei. Kreipdamasis į Lenkijoje gana stiprų euroskeptikų sąjūdį, arkivyskupas J.Zyčinskis sakė, kad reikia liautis „kalbėti apie Briuselį, kaip apie „naująją Maskvą“, nes tai yra netiesa“. Dėl stojimo į ES referendumas Lenkijoje įvyks birželio 7 dieną.
Gniezno susitikime, pavadintame „Quo vadis, Europa“, žemyno ateitį svarstė apie 200 Lenkijos dvasinių judėjimų ir katalikiškų organizacijų atstovų. Iš šalies diecezijų buvo atvykę daug žymių intelektualų, politikų ir mokslininkų. Tarp užsienio svečių dalyvavo Lvovo Rytų apeigų katalikų arkivyskupas kardinolas Liubomiras Husaras, Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) pirmininkas Hildesheimo (Vokietija) vyskupas Jozefas Homejeris, Europos Komisijos pirmininko Romano Prodžio patarėjas austras diplomatas Michaelis Veningeris, taip pat Italijos Europos reikalų ministras žinomas katalikų visuomenės veikėjas Rokas Butiljonė.
Savo pasisakyme Poznanės arkivyskupas Stanislavas Gudeckis nurodė į tokį svarbų europinės integracijos faktorių kaip abipusį Vakarų ir Rytų Europos šalių suinteresuotumą. Jis taip pat išreiškė optimizmą dėl sekuliarizuoto žemyno sugrįžimo prie krikščioniškų vertybių. COMECE vadovas vyskupas J.Homejeris priminė, kad svarbiausias bažnytinio įnašo į Europos vienybę elementas yra krikščioniškoji laisvės koncepcija ir žmogaus orumo pabrėžimas. Kardinolas L.Husaras taip pat sakė, kad integracijos procese šalia ekonominio, politinio bei socialinio aspektų pirmaeilę svarbą turi dvasinė idėja. Šiuo požiūriu iki XIX amžiaus atnešto materializmo Europa buvo dar labiau vieningesnė negu šiandien.
Ambasadorius M.Veningeris kalbėjo, kad Europos Sąjunga tikisi, jog Lenkija ir kitos naujosios narės iš Rytų Europos daug prisidės prie vieningo žemyno kultūrinės bei dvasinės formacijos. ES nėra tik ekonominė ir politinė organizacija, bet taip pat turi savo dvasinį, pirmiausia krikščioniškąjį paveldą. Dėl to struktūrinis dialogas tarp europinių institucijų ir Bažnyčių bei religinių bendruomenių yra tiek pat svarbus, kaip ir ekonominių ar politinių problemų sprendimas. Būtent šio dialogo teisėtumą Europos krikščionys siekia įtvirtinti Europos Konvente rengiamojoje Europos konstitucijoje. Ministras R.Butiljonė taip pat pabrėžė dabar vykstančias „grumtynes“ dėl krikščioniškų vertybių pripažinimo Europos Sąjungoje, ir tai yra pratęsimas kiekvienoje kartoje vykstančios kovos tarp gėrio ir blogio.

Diskusijos Čekijos bažnytiniuose sluoksniuose

Panaši konferencija „Krikščionys ir Europos Sąjunga“ neseniai buvo surengta Prahoje, kurios tikslas – geriau pasirengti birželio 15 dieną Čekijoje įvyksiančiam referendumui dėl stojimo į ES. Susitikime, kurio pagrindiniais organizatoriais buvo Čekijos vyskupų konferencija, šalies Ekumeninė Bažnyčių taryba ir Konrado Adenauerio fondas, kalbėjęs Prahos arkivyskupas kardinolas Miloslavas Vlkas pasisakė už stojimą į Europos Sąjungą, kartu pripažindamas, jog ES institucijų veikloje ne viskas yra krikščioniška.
Jis taip pat nurodė į 1999 metais priimtos Europos pagrindinių teisių chartijos turinį, kuris krikščionims nėra visiškai priimtinas. Pavyzdžiui, nusistatymas dėl šeimos gynimo ir pati šeimos samprata Chartijoje išreikšta „labai miglotai“, sakė kardinolas M.Vlkas. Toks aiškumo stygius atveria duris homoseksualų porų galimam prilyginimui santuokai. Taip pat nors individams garantuojama religinė laisvė, tačiau religinėms institucijoms tokios laisvės įtvirtinimo pritrūko. Beje, rengiant minėtą Chartiją, nesutarimai tarp Vokietijos ir Prancūzijos atstovų buvo tokie akivaizdūs, kad vokiškojo dokumento galutiniame variante įtvirtinta nuoroda į Europos „religinį“ paveldą, tuo tarpu prancūziškajame – užfiksuotas tik „dvasinis“ paveldas.
Hradec Kralovo vyskupas Dominykas Duka priminė, kad Europos Sąjungos kūrimo ištakose tokie veikėjai, kaip Roberas Šumanas, nuolat pabrėžė krikščionišką vertybių sistemą. Žmogaus orumas ir teisės buvo tas pagrindas, ant kurio šeštajame dešimtmetyje buvo kuriama Europos Bendrija, tačiau dabar dėl šios vieningos krikščioniškosios idėjinės nuostatos jau bandoma abejoti. Tarp tokių „abejojančių“ Prahos konferencijoje pasirodė ir „Bohemijos brolių“ evangelinės Bažnyčios sinodo pirmininkas pastorius Pavelas Smetana, kuris sakė, kad dabar didelė europiečių dalis yra sekuliarizuota. Jis reiškė nuomonę, kad į sekuliarizacijos procesą negalima žiūrėti tik kaip į negatyvų ir kad šis reiškinys taip pat teikia tam tikras galimybes. P.Smetana aiškino, kad Europos Sąjungos nebūtina įsprausti į tam tikrus „ideologinius rėmus“, nes, kaip rodo mažųjų Bažnyčių istorinė patirtis, unifikacijos pastangos kelia naujus nesutarimų pavojus. Europos Sąjunga neturi būti kuriama kaip koks „krikščioniškas blokas“, nors joje daugumą sudarantys krikščionys privalo gauti pakankamas galimybes jų tikėjimu paremto įnašo pripažinimui.
Konferencijoje pasisakęs Čekijos užsienio reikalų ministras Kirilas Svoboda pažymėjo, kad reikia stengtis išlaikyti Europos dvasinę vienybę. Tai tuo labiau svarbu dabar, kai Vakarų civilizacija konfliktuoja su likusiuoju pasauliu ir kada iškilusi didelė terorizmo grėsmė. Reikia, kad suvienyta Europa sugrįžtų prie krikščioniškų vertybių ir šaknų, nes „krikščionybė aiškiai definuoja Europos ribas“. Tačiau krikščioniškų vertybių sąmoningam įtvirtinimui yra būtina, kad patys krikščionys būtų kuo aktyvesni Europos Sąjungoje.

Referendumuose ganytojai ragina balsuoti

Kadangi birželį Čekijoje įvyks referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą, šalies krikščioniškos Bažnyčios paskelbė bendrą pareiškimą, pritariantį šiam žingsniui. Pareiškime nurodoma, kad Bažnyčios nenori nusišalinti nuo Europos integracijos proceso ir sieks, jog jis būtų grindžiamas krikščioniškomis vertybėmis. „Mes kreipiamės ne tik į visus krikščionis, bet taip pat į visus šalies piliečius, kad jie nepraleistų išskirtinės progos išpildyti daugelio kartų troškimą dėl galimybės dalyvauti europinės bendruomenės sambūryje“, - pabrėžė čekų dvasiniai vadovai.
Pabrėžę savo įsipareigojimą darbuotis suvienytoje Europoje, kad būtų užtikrintas dėmesys žmogiškosios gyvybės šventumui ir pagarba visai kūrinijai, Čekijos Bažnyčių ganytojai rašo: „Mes palaikome vienijimosi procesą, įgyvendinamą pagal abipusio pasitikėjimo, solidarumo, subsidiarumo, demokratijos ir pliuralizmo principus, su viltimi į susitaikymą ir gyvybės gynimą“. Krikščioniškasis tikėjimas turi būti paliudytas Europoje per tarnaujančią artimo meilę, moraliai atsakingą gyvenimą ir abipusę toleranciją.
Savo ganytojiškame laiške Slovakijos katalikų vyskupai taip pat palaikė šalies stojimą į ES, kartu tikinčiuosius perspėdami tiek dėl perdėtų lūkesčių, tiek dėl nepagrįstos baimės. Jie nurodė, kad krikščionys ir Europos Sąjungoje turės vykdyti savo misiją, nes žemyne reikia atnaujinti krikščioniškąsias šaknis. Vyskupai mano, kad Vakarų Europa gali Slovakijai parodyti pavyzdį tokiais klausimais kaip kova su korupcija, teisinis saugumas, griežtas įstatymų taikymas. Kita vertus, susirūpinimą ganytojams kelia „daugelyje Europos Sąjungos šalių įsivyravęs komunistinis gyvenimo būdas, vertybinis reliatyvizmas ir perdėta sekuliarizacija“.
Tačiau slovakų ganytojai pažymi, kad dėl „liberalizmo baimės“ negalima likti už Europos Sąjungos ribų. Atvirkščiai, įsijungimas į Europos Bendriją turi paskatinti dvasinio atsinaujinimo pastangas ir gyvenimą pagal Evangelijos principus. „Jeigu mūsų tikėjimas remsis tik tradicija, jis gali neatlaikyti spaudimo, - rašo Slovakijos vyskupai. – Todėl tikėjimas turi tapti sąmoningesnis ir gyvybingesnis. Kaip visuomenė atrodo, priklauso nuo žmonių, kurie ją sudaro“. Slovakijoje referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą numatytas surengti gegužės mėnesį.
Šios šalies Ekumeninė Bažnyčių taryba taip pat paragino tikinčiuosius šiame referendume balsuoti „taip“. Ta proga paskelbtame pareiškime taryba, kurią sudaro liuteronai, reformatai, stačiatikiai ir kitos Slovakijoje veikiančios bendruomenės, pažymi, kad „šiuolaikinė komunikacijų era neleidžia mums likti izoliuotiems, tuo labiau kad mes jau dabar konfrontuojame su vakarietiškomis nuostatomis“. Slovakijos didžiausios ekumeninės organizacijos generalinis sekretorius liuteronų pastorius Ondrejus Prostrednikas sakė, kad slovakai „didžiuojasi savo vertybėmis ir pasirengę jas liudyti. Mūsų krikščioniška pareiga – priimti integracijos iššūkį, ir tai ne pavojus, bet istorinė proga regiono krikščionims“. Slovakai dalijasi atsakomybe už „bendruosius Europos namus“ ir nori prisidėti „savo giliu dvasingumu, išbandytu sunkiais istorijos laikotarpiais“, sakoma Ekumeninės Bažnyčių tarybos pareiškime.

Europos konstitucijoje pripažįstamas Bažnyčių statusas

Jeigu Vidurio ir Rytų Europos šalių Bažnyčios daugiausia diskutuoja Europos Sąjungos plėtros klausimais, tai ES narių Vakarų Europoje religinėms bendruomenėms ypatingu rūpesčiu lieka Europos Konvente rengiamas naujosios Europos konstitucijos projektas. Jos siekia, kad šiame svarbiausiame Europos Sąjungos teisiniame dokumente būtų įtvirtintos Bažnyčių statuso garantijos bei krikščionybės paveldo pripažinimas.
Šiuo atžvilgiu Europos krikščionis pradžiugino balandžio pradžioje Briuselyje paskelbtas Europos Konvente rengiamos konstitucijos dar vieno skyriaus projektas, kurio 37-ajame straipsnyje pirmą kartą šio dokumento rengimo eigoje pagaliau atsižvelgta į Europos krikščioniškų Bažnyčių pageidavimus dėl jų teisinės padėties bei dėl struktūrinio dialogo su ES institucijomis. Minėtos Europos konstitucijos 37-ojo straipsnio projektas patvirtina, kad:
1. Europos Sąjunga gerbia ir nerodo šališkumo tam Bažnyčių ir religinių bendruomenių bei asociacijų statusui, kurį jos turi valstybių narių nacionalinės įstatymų leidybos plotmėje.
2. Europos Sąjunga taip pat gerbia filosofinių ir nekonfesinių organizacijų statusą.
3. Sąjunga įsipareigoja palaikyti reguliarų dialogą su minėtomis Bažnyčiomis, kartu pripažindama jų tapatumą ir ypatingą indėlį.
Tokiu būdu į naujosios Europos konstitucijos projektą iš esmės įtrauktos Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) siūlomos 1997 metų Amsterdamo sutarties vadinamojo 114-ojo papildomo protokolo nuostatos, garantuojančios Bažnyčioms visavertį dalyvavimą ES demokratiniame gyvenime. Patvirtinus konstitucijos 37-ąjį straipsnį, kuriame pripažįstamas Bažnyčių „ypatingas indėlis“ ir „reguliaraus dialogo“ vedimo galimybės, religinės bendruomenės pačios tiesiogiai, o ne per šalių vyriausybes galės ginti savo interesus Europos Sąjungos institucijose ir kartu su kitomis organizacijomis dalyvauti įvairių joms rūpinčių klausimų aptarime.
Europos Konvento prezidiumo paskelbtas rengiamos konstitucijos 37-ojo straipsnio projektas yra reikšmingas žingsnis į priekį, tačiau dar nėra visiškas Bažnyčių pageidavimo išpildymas. Kaip žinoma, popiežius Jonas Paulius II, COMECE ir kitos žemyno religinės bendruomenės bei organizacijos taip pat siūlo Europos konstitucijoje įtvirtinti aiškią nuorodą į Dievą, pripažinti religinio paveldo reikšmę europinės civilizacijos tapsme, o taip pat paminėti krikščioniškąjį vertybinį pagrindą visuomeniniuose santykiuose.
Visa tai galėtų būti įtraukta į konstitucijos preambulę, kurios naujas pataisytas projektas (vasario mėnesį paskelbtame pirmajame projekte, deja, į Bažnyčių pageidavimus neatsižvelgta) turėtų pasirodyti gegužės mėnesį. Kadangi dėl šių klausimų politiniuose sluoksniuose vyksta gana aštrios diskusijos ir reiškiami kartais netgi priešingi nusistatymai, tai, matyt, bus stengiamasi rasti kompromisinį sprendimą.

Mindaugas BUIKA