Atnaujintas 2003 m. balandžio 25 d.
Nr.32
(1136)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas
Atmintis
Mums rašo
Sveikata
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Neužmirškime tikrojo džiaugsmo šaltinio
Panevėžio vyskupų velykinis laiškas kunigams ir tikintiesiems

Brangieji, Šią dieną Viešpats laimingą padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes! Aleliuja! — taip skamba šiandien Velykų psalmė. Tegu ne tik ši diena, bet ir visos jūsų dienos būna laimingos!
Yra dienų, kurias žmonės nustato: Motinos diena, Tėvo, Tautos, Nepriklausomybės, Spaudos, Naujieji metai... O Velykas pats Dievas mums davė.
Tad pagalvokime, kaip šventę daro žmonės, o kaip Dievas? Žmonės pirmiausia skuba pirkinių, rengti vaišių. O Dievas? Jis ragina neužmiršti, kad visada yra su mumis, kad svarbiausia būti Jo draugystėje, kad tikrasis džiaugsmas — dvasinis.
Moterys, Jėzui mirus, atsikėlusios labai anksti, eina su kvepalais ir aliejais prie Jo kapo. Kodėl? Nori kvepalais pašalinti mirusiojo kvapą, bent jau gedimą kiek sulaikyti. Kitaip sakant, tai lyg jų pastangos Jėzų užkonservuoti, padaryti iš jo mumiją. O ką atsako Dievas per angelą? „Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė. Jo čia nebėra“ (Mk 16,6). O Lukas užrašė dar aiškesnį Jo žodį: „Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ (Lk 24,5).
Ir kur tik neieškojo Jėzaus žmonija istorijos bėgyje!? Ko tik nenorėjo iš Jo padaryti, kad tik įrodytų Jo reikalingumą pasauliui! Jis — ir didžiausias humanistas ir pirmasis teisybės gynėjas, ir pirmasis revoliucionierius... Juk tai beviltiškos pastangos padaryti Jėzų reikšmingą tiems, kuriems Jo nereikia. Tai mumijos iš Jo darymas. Jo ieškojimas ne ten, kur Jis yra. Mūsų pastangos tuščios, norint pratęsti Jėzaus gyvenimą žemėje.
Mes, žmonės, negalime sukurti Velykų. Jėzus gyvas ne mokinių ir ne mūsų pastangomis, Jis gyvas savąja Dievo jėga, „kuri atgaivina mirusius“ (Rom 4,17). O į mūsų pastangas Jis atsako klausimu: „Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“
Gal ir aš Jėzaus ieškau kape? Gal tikėjimas man tarnauja tik gyvenimui pagražinti? Gal tai tik balzamas, kvepinantis tikrovę? Gal tai tik bandymas konservuoti, išpuošti, iškvepinti tai, kas negyva, nepaisant, kad jau kirminai ėda? Oi, kiek daug mumyse to balzamavimo, tų pastangų išsaugoti mumijas!
Kaip būtų baisu, jei koks žmogus rūpintųsi tik keliomis savo gyvenimo dienomis, o į visą gyvenimą nekreiptų dėmesio. Juk mes tokį žmogų laikytume neprotingu. Bet ar daugelio mūsų elgesys kaip tik ir nėra toks trumparegiškas?
Dabar labai daug kalbama apie gyvenimo prailginimą, tam tikslui naudojami visokie aparatai. Nebeveikia inkstai, plaučiai... — jungiami specialūs aparatai. Pasitaiko, kad kas nors nebegyvas, o aparatai dar veikia. Ar nėra panašių aparatų ir mūsų gyvenime? Tarsi dirbtinio dvasios kvėpavimo? Mūsų šventės, net mūsų Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo diena dažnai tampa tik paradu. O tai turėtų būti ypatinga maldos, susitikimo su Dievu šventė. Arba laidotuvės — užverčiame numirėlį gėlėmis, kurios po savaitės atsiduria šiukšlyne. Daugeliui į galvą neateina mintis pagelbėti mirusiajam malda, sakramentais. Ir mirusiojo artimiesiems būtų daug lengviau, jei jų skausmą paremtume nors ir tais pinigais, kuriuos skiriame gėlėms. Bet kaip dažnai čia dėmesio kur kas daugiau dūdoms, karstui, vaišėms, bet ne maldoms. Taigi viskas tik supūvančiam kūnui, o ne amžinai gyvai dvasiai! Mes, kaip tos moterys arba kaip tie aparatai, norime prailginti tik kūno išorinį gyvenimą. Tik išorinį! Dvasia dažnai kenčia. Taip daugelio ir visas gyvenimas tampa didžiule kančia.
Kodėl žmonės užmiršta tikrojo džiaugsmo šaltinį? Apaštalas Paulius šiandien mums aiškiai primena: „Jei esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3,1).
Linkime jums, brangieji, linksmų švenčių, laimingo gyvenimo, tikro džiaugsmo, siekiant aukštų, dvasinių dalykų! Šventasis Raštas ir žmonijos istorija liudija, kad skausmą vieni kitiems ir nelaimes žmonės sukelia nutoldami nuo Dievo, nesilaikydami Jo mokslo ir nurodymų. Jėzus Kristus nori tik vieno - kad niekada tikram mūsų „džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15,11). Tad būkime su Juo kasdienėje maldoje, kiekvieno sekmadienio Mišiose. Jis tada tikrai bus su mumis, teiks mums išminties balsavimuose, referendumuose — gyvenime. Niekas, brangieji, negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus (plg. 1 Kor 3,11). Amen.

Vyskupas Jonas KAUNECKAS
Vyskupas Juozas PREIKŠAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija