Organų transplantacija: tarp prietarų ir kilnumo

Žmogus iš prigimties linkęs daryti tai, kas jam naudinga, mylėti, kas jam patinka. Tačiau žmogus vienintelis iš kūrinių gali aukotis – mylėti tai, kas atrodo nemylėtina. Donorystė kaip tik yra tokios meilės išraiška. Taip apie donorystės taurumą sako bioetikos specialistas kun. dr. Andrius Narbekovas. O ką apie organų donorystę mano eiliniai Lietuvos žmonės? Kokie mitai ar iškreipti įvaizdžiai apie transplantaciją dar gajūs žmonių sąmonėje? Kodėl giminės neretai atsisako paaukoti savo mirusių artimųjų organus tiems, kurių gyvybės siūlas dar nenutrūkęs? Apie tai kalbamės su Nacionalinio organų transplantacijos biuro direktore Asta Kubiliene.

Pasaulinės gyvybės dienos proga Lietuvos vyskupai kreipėsi į tikinčiuosius primindami, kad organų donorystė neprieštarauja Bažnyčios mokymui ir yra sveikintina. Regis, šis laiškas pasirodė jūsų biuro iniciatyva?
Paskutiniai visuomenės apklausos duomenys rodo, kad 39 proc. žmonių nežino, ar organų donorystė suderinama su religija. Iš tikrųjų pasaulyje tik kelios sektos, pavyzdžiui, Jehovos liudytojai bei kai kurios budizmo šakos, nepritaria donorystei. Tačiau šnekantis su kunigais ar rajoninėse ligoninėse prašant artimųjų, kad sutiktų paaukoti mirusiojo organus, dažnai atsisakymo priežastis yra tokia: nesutinkame, nes esame religingi… Bandydavome tuose rajonuose per vietos spaudą ir bažnyčias žmonėms paskleisti teisingą informaciją apie donorystę. Spauda atsiliepė gana geranoriškai, o su kunigais sekėsi nekaip. Todėl kreipėmės į Vyskupų konferenciją, kad ji paskelbtų kokį nors paraginimą, kuriame paaiškintų Bažnyčios poziciją organų transplantacijos klausimu. Labai džiaugiamės šiuo vyskupų paraginimu, nes neįsivaizduojame, ar buvo galima geriau ir gražiau šį klausimą išdėstyti. Kiekvienam tikinčiajam dabar turėtų būti aiškus donorystės kilnumas.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija