Organų transplantacija: tarp prietarų ir kilnumo

Žmogus iš prigimties linkęs daryti tai, kas jam naudinga, mylėti, kas jam patinka. Tačiau žmogus vienintelis iš kūrinių gali aukotis – mylėti tai, kas atrodo nemylėtina. Donorystė kaip tik yra tokios meilės išraiška. Taip apie donorystės taurumą sako bioetikos specialistas kun. dr. Andrius Narbekovas. O ką apie organų donorystę mano eiliniai Lietuvos žmonės? Kokie mitai ar iškreipti įvaizdžiai apie transplantaciją dar gajūs žmonių sąmonėje? Kodėl giminės neretai atsisako paaukoti savo mirusių artimųjų organus tiems, kurių gyvybės siūlas dar nenutrūkęs? Apie tai kalbamės su Nacionalinio organų transplantacijos biuro direktore Asta Kubiliene.

Pasaulinės gyvybės dienos proga Lietuvos vyskupai kreipėsi į tikinčiuosius primindami, kad organų donorystė neprieštarauja Bažnyčios mokymui ir yra sveikintina. Regis, šis laiškas pasirodė jūsų biuro iniciatyva?
Paskutiniai visuomenės apklausos duomenys rodo, kad 39 proc. žmonių nežino, ar organų donorystė suderinama su religija. Iš tikrųjų pasaulyje tik kelios sektos, pavyzdžiui, Jehovos liudytojai bei kai kurios budizmo šakos, nepritaria donorystei. Tačiau šnekantis su kunigais ar rajoninėse ligoninėse prašant artimųjų, kad sutiktų paaukoti mirusiojo organus, dažnai atsisakymo priežastis yra tokia: nesutinkame, nes esame religingi… Bandydavome tuose rajonuose per vietos spaudą ir bažnyčias žmonėms paskleisti teisingą informaciją apie donorystę. Spauda atsiliepė gana geranoriškai, o su kunigais sekėsi nekaip. Todėl kreipėmės į Vyskupų konferenciją, kad ji paskelbtų kokį nors paraginimą, kuriame paaiškintų Bažnyčios poziciją organų transplantacijos klausimu. Labai džiaugiamės šiuo vyskupų paraginimu, nes neįsivaizduojame, ar buvo galima geriau ir gražiau šį klausimą išdėstyti. Kiekvienam tikinčiajam dabar turėtų būti aiškus donorystės kilnumas.
Kas yra organų transplantacija ir kokiomis aplinkybėmis žmogus gali savo organus paaukoti?
Transplantacija yra tam tikros rūšies operacijos, kurios atliekamos “paskutiniu” atveju, kai joks kitas gydymas padėti negali ir žmogus mirs, jei nesveikas organas nebus pakeistas. Lietuvoje, kaip ir visur, organai imami tik iš negyvo žmogaus, išskyrus atvejus, kai egzistuoja du poriniai organai, t.y. inkstai. Bet ir čia taikoma išimtis, nes organą paaukoti gali tik artimieji (pavyzdžiui, mama gali savo vaikui duoti vieną inkstą). Kai kuriose šalyse vengiama ir tokios donorystės, nes manoma, kad sveiką žmogų guldyti ant operacinės stalo - nemoralu. Antra vertus, ir šiais atvejais pasitaiko atmetimo krizės, paaukotas inkstas prarandamas ir lieka jau du ne visai sveiki (geriausiu atveju) žmonės.
Taigi organai Lietuvoje imami tik iš mirusio žmogaus.
Ką reiškia “miręs”?
Egzistuoja dvi mirties sąvokos. Pirma – biologinė mirtis, kada sustojęs kvėpavimas, širdies darbas ir t.t. – ką mes kiekvienas be didelių mokslų suprantame kaip mirtį. Iš tokių žmonių galime paimti tik audinius, nes, žmogui mirus, miršta ir jo organai. Tačiau nuo 1968 metų yra visuotinai pripažinta “smegenų mirties” sąvoka. Smegenų mirties kriterijus apibūdina ne tik medikai. Šią sąvoką apibrėžiant dalyvavo ir kunigai, ir teisininkai, ir etikos specialistai, ir daugelis kitų. Kiekviena šalis “smegenų mirties” sąvoką šiek tiek savaip modifikavusi, bet pagrindas visur tas pats. Taigi smegenų mirtis yra visų smegenų veiklos žūtis. Paprastai šnekant, jeigu maždaug 5-7 minutes smegenyse išnyksta kraujotaka, žmogus miršta. Tą lyg ir visi supranta. Tačiau kai konstatuojame, kad žmogus miręs, ir norime paimti jo organus, o artimieji mato prie įvairių prietaisų prijungtą “rausvą” žmogų su kraujospūdžiu, susitraukinėjančia širdimi, besikilnojančia krūtine,- jiems sunku patikėti, kad žmogus miręs. Tačiau nustačius, kad smegenyse nėra kraujotakos, mums aišku, kad tuoj pat sustos ir kitų organų veikla, nes žmogus nėra tam tikrų organų rinkinys, jie visi sąveikauja. Kad kurį laiką būtų palaikoma šių organų veikla ir jie tiktų persodinti, jie turi būti aprūpinami deguonimi, todėl organizmas prijungiamas prie įvairių gyvybės palaikymo prietaisų – dirbtinio kvėpavimo, širdies stimuliavimo, lašinami kai kurie skysčiai ir pan.
Aparatūrą atjungus, organų veikla sustotų. Tačiau ir ta aparatūra veikia labai trumpai. Todėl taip trūksta donorų, nes ne visada pavyksta avarijoje žuvusį žmogų laiku prijungti prie minėtų prietaisų, kad kai kurie organai išliktų gyvybingi.
Prisižiūrėję filmų ir prisiskaitę knygų žmonės dažnai painioja smegenų mirtį ir komą, kai žmogus “buvo užmigęs ir prisikėlė”. Tai vadinamoji vegetacinė būklė, nieko bendra neturinti su smegenų mirtimi, nes komos būsenos esančio žmogaus smegenyse veikia kraujotaka.
Per kiek laiko nuo smegenų mirties dar galima paimti to, kaip sakote, jau negyvo žmogaus organus persodinimui?
Sveikatos apsaugos ministro įsakymu yra nustatyta tvarka, kokie tyrimai turi būti atliekami ir be jokių abejonių konstatuojama, jog žmogus yra miręs. Lietuvoje taikoma metodika, palyginti su užsienio šalimis, yra labai griežta. Smegenų mirtį gali nustatyti tik trijų nepriklausomų gydytojų konsiliumas. Po to lieka tik 24 valandos, per kurias galima išimti organus persodinimui. Dėl kai kurių veiksnių šis laikas gali būti sutrumpintas iki 12 ir mažiau valandų.
Kokie organai paprastai išimami?
Dėl įvairių traumų tinkamų organų gali sumažėti. Bet, esant tik galvos traumai, paimami inkstai, širdis, kepenys, ragenos. Rengiamasi ir plaučių transplantacijai.
Kaip visa tai atrodo praktiškai? Pavyzdžiui, žmogus žuvo autoavarijoje, pateko į ligoninę…
Iš tiesų dažnai būna įvairių avarijų, kurių metu įvyksta galvos traumos. Toks žmogus pirmiausia pakliūva į reanimacijos skyrių ir yra gydomas: prijungiamas prie dirbtinio kvėpavimo aparato, elektrinio širdies stimuliatorius, lašinami skysčiai. Jeigu trijų gydytojų konsiliumas nustato smegenų mirtį, Nacionaliniame organų transplantacijos biure Vilniuje gauname pranešimą, kad yra potencialus donoras. Mūsų koordinatorius tuoj pat pasižiūri registre, ar tas žmogus yra pareiškęs sutikimą dovanoti savo organus. Jeigu žmogus buvo raštiškai pareiškęs nesutikimą – viskas aišku, jo organai nebus transplantuojami (tokių mūsų registre yra 16). Jeigu miręs žmogus užregistruotas kaip sutikęs, taip pat galime nebeklausti artimųjų, bet žiūrime, ar jis sutiko visus organus atiduoti, ar tik kai kuriuos.
Bet dažniausiai būna, kad nėra jokio apsisprendimo. Tada per tas 24 valandas turime suspėti ir gauti artimųjų sutikimą (kartais po nelengvo įkalbinėjimo), nustatyti, ar žmogus tinkamas (gal jis sirgo AIDS, buvo narkomanas, apsinuodijęs ir t.t.). Jeigu artimieji sutinka (dažnai šeimoje apie tai buvo kalbėta), mūsų biuro koordinatorius važiuoja į ligoninę ir žiūri, ar teisingai sutvarkyta ligos istorija, ar tikrai buvo gydytojų konsiliumai, ar yra visų trijų gydytojų parašai, ar viskas atlikta. Po to peržiūrimi medicininiai tyrimai: ar nėra veiksnių, dėl kurių organai nebūtų tinkami transplantuoti. Tada paimamas kraujas, vežamas į Vilnių, kur žiūrima, ar nėra hepatito, AIDS ir kt. Jeigu viskas tinka, pranešama chirurgams, kurie važiuoja į vietą ir išima jiems reikalingus organus - vieni ragenas, kiti širdį, treti kepenis… Kartais naudojamas sraigtasparnis (dažniausiai vežti išimtą širdį), nes organai, išimti iš žmogaus kūno (laikomi specialiame tirpale, į juos prileista tam tikro tirpalo), gali būti laikomi labai skirtingą laiko tarpą: širdis – tris, kepenys – 12-18, inkstai – daugiausia 24 valandas.
Ne visi žmonės sutinka paaukoti savo artimųjų organus. Kokios dažniausios atsisakymo priežastys?
Viena iš priežasčių – kad kažkas kažkur gali juos parduoti. Bet įsivaizduokite: jeigu išimta širdis tinka persodinti tik tris valandas, kas per tris valandas sugebės ją parduoti ir įsodinti? O kur dar įvairūs tyrimai, kad ji tiktų konkrečiam recipientui! Tų tyrimų labai daug! Tačiau legendos labai gajos: kažkas kažką užmušė, kažką išėmė,- kažkas kažką girdėjo…Taigi geriau neturėti nieko bendra su ta problema.
Kažkas nešvaru?
Taip. Bet požiūris absoliučiai pasikeičia, kai šeimoje atsiranda žmogus, laukiantis transplantacijos. Tada žiūri į kitus ir negali suprasti, kaip žmonės nesutinka po mirties (juk bus mirę!) atiduoti savo organų tiems, kuriuos jie galbūt išgelbės. Visi turėtų apie tai pagalvoti. Vokietijoje dabar keliama mintis, ar morališkai žmogus gali reikalauti kokio nors organo, jeigu pats neturi donoro kortelės, pats nesutinka paaukoti savo organų.
Kiek Lietuvoje per metus atsiranda tinkamų donorų ir kiek iš jų pasitarnauja kitiems?
Yra potencialūs ir tikri donorai, kurių organai po visų tyrimų pasirodo tinkami. 2001 metais Nacionalinis transplantacijos biuras sulaukė 80 skambučių apie potencialius donorus, o donorais buvo tik 45 žmonės – ir dėl to, kad nesutiko giminės, ir dėl kitų priežasčių. Paprastai donorų skaičius apibūdinamas milijonui gyventojų. Taigi 2001 metais Lietuvoje milijonui gyventojų teko 12,8 donoro. Praėjusiais metais sulaukėme 105 skambučių apie potencialius donorus, tikrais donorais tapo 27. Tad vidurkis milijonui gyventojų nukrito iki 7,7.
Europoje 2001 metų vidurkis buvo apie 12-15 donorų vienam milijonui gyventojų. Tačiau latviai ir estai per metus padarė labai didelę pažangą ir donorų skaičius milijonui gyventojų Estijoje siekė 27, Latvijoje - 19.
Kiek žmonių Lietuvoje laukia organų persodinimo, ar daugeliui jų transplantacija padeda išgyventi?
Paprastai transplantacijos kasmet laukia apie 500 žmonių (apie 250 – inkstų, apie 200 – ragenų ir maždaug 20-30 – širdies ir kepenų). Bet ką tai reiškia? Ogi tai, kad šiuo metu persodinimo laukia apie 500 ligonių, bet kiekvieną dieną kažkas iš to skaičiaus miršta ir kiekvieną dieną kažkas į laukiančiųjų sąrašą įrašomas. Per metus susidaro daug tokių žmonių.
Kita vertus, Lietuvoje per mažai šnekama apie transplantacijų kokybę. Pas mus jau įvykdyta per 1000 inkstų, apie 30 širdies persodinimo operacijų. Žinoma, dalis ligonių prarandama, o tai priklauso ir nuo operacijos sudėtingumo, pavyzdžiui, ragenos persodinamos beveik išimtinai sėkmingai. Inkstų atmetimo reakcijų šiek tiek daugiau.
Ar persodinimui tinkamą organą įmanoma nusipirkti?
Prieš kelerius metus sulaukdavome pasiūlymų parduoti savo organus, dažniausiai inkstą. Būdavo netgi įdomu, kiek žmogus norėtų už tą inkstą. Dažniausiai tai būdavo asocialūs žmonės. Bet savo kūno pardavimas yra prostitucija ir tai nieko bendra neturi su transplantacija. Pardavimo-pirkimo sandėris neįmanomas dėl daugelio priežasčių, nes donoro organas turi atitikti recipiento duomenis, transplantacijoje dalyvauja apie 80 žmonių. Be to, tai uždrausta įstatymais – ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje.
Donorystė yra geranoriškumo aktas. Todėl recipientas niekad nesužino, kas yra jo donoras. Iš dalies ir todėl, kad būtų išvengta pinigų prašymo. Bet vis tiek į Transplantacijos biurą ateina laiškai iš ligonių, kuriems persodinti donorų organai. Jie rašo donoro šeimai, dėkoja, išsako savo jausmus. Mes tuos laiškus perskaitome, tikriname, kad nebūtų jokių užuominų apie rašantįjį, bei teiraujamės donoro šeimos, ar ji nori tokį laišką gauti. Tik sutikus jį perduodame. Tačiau visas susirašinėjimas vyksta išimtinai per mūsų biurą.
Ar dar gajus mitas, kad, pareiškus sutikimą paaukoti organus, kas nors gali žmogų specialiai pribaigti?
Šis mitas jau atgyvenęs. Beje, šį mitą turėjome omenyje, kai įvedėme donoro korteles. Todėl jos yra visiškai anoniminės. Be to, niekas negali būti tikras, ar konkretaus žmogaus konkretus organas tiks konkrečiam recipientui imunologiškai. Tad baimė, kad donorui kažkas gali “netyčia” atsitikti, iš esmės yra išnykusi.
Be to, užsienyje donorystė labai plačiai paplitusi. Štai “British Airways”, “Crysler” kompanijų darbuotojai įsigijo donoro korteles. Tai tampa savotiška gero tono išraiška. Lietuvoje būtų galima pasekti kitų šalių pavyzdžiu, kai sutikimas numanomas. T.y. jeigu žmogus neparašė nesutikimo raštiškai, numanoma, kad jis sutinka būti donoru po mirties. Juk ir dabar daugelis pasako: sutinku būti donoru, bet reikia eiti į polikliniką, o aš ir laiko neturiu…
Kiek jūsų registre dabar yra donorų?
Paprastai registrai yra nedideli. Net tokiose šalyse kaip Austrija, kur transplantacija labai išplėtota, donorais užregistruota tik apie 10 proc. žmonių.
O kaip tapti donoru?
Reikia ateiti arba į Transplantacijos biurą Vilniuje, Santariškių g. 2, arba pas bet kurį gydytoją, kad ir stomatologą, bei paprašyti užpildyti sutikimo ar nesutikimo tapti donoru formą. Tik reikia turėti asmens dokumentą.
Ar donorystės idėją padeda platinti žinomi, populiarūs žmonės? Regis, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus yra tapęs donoru?
Taip. Donoras buvo ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, daug prisidėjęs prie transplantacijos populiarinimo. Donorė yra Seimo Sveikatos apsaugos komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė, kai kurie Seimo nariai, garsūs medikai, pavyzdžiui, prof.Vytautas Sirvydis. Bet šiaip tai yra konfidenciali informacija, nebent žmogus pats viešai apie tai pareiškia ar dalyvauja donorystės propagavimo akcijoje.
Kas trukdo sėkmingai plėtoti donorystės judėjimą Lietuvoje ir pasiekti europinį ar kaimynų lygį?
Viena priežasčių – prastas finansavimas. Štai Nacionaliniam transplantacijos biurui Santariškių klinikoje skirtas tik vienas mažas kambarėlis, kuriame dirba dešimt žmonių. Antra (nekreipiant dėmesio į darbo sąlygas ir atlyginimus), turėtų būti skiriama lėšų ir donorystės propagavimo programai. Reikia didžiulių reklamų gatvėse, lankstinukų visose gydymo įstaigose. Programa parengta, bet jai neskiriama lėšų. Tuo tarpu Ispanijoje, kur donorystė labai išplėtota, vykdomos labai plačios propagandos kampanijos. Be jų neapsieisime ir mes.

Kalbėjosi Arvydas JOCKUS

Donorystės himnas

Kad atsimintų mane,
atiduok mano regėjimą žmogui, kurs nė karto nematė patekančios saulės, kūdikio veido ar moters meilės žvilgsnio.
Atiduok mano širdį tam, kurio širdis tebuvo nesibaigiančių skausmų šaltinis.
Atiduok mano kraują šešiolikmečiui, ištrauktam iš sudaužytos mašinos, kad jis išvystų žaidžiančius vaikaičius.
Atiduok mano inkstus tam, kurs priklauso nuo mašinos, padedančios jam išgyvent dar vieną savaitę.
Pasiimk mano kaulus, kiekvieną kūno raumenį, skaidulą, nervą ir padėk žengti žingsnį suluošintam vaikui.
Ištirk visas mano smegenų kerteles. Jei reikia, paimk mano ląsteles ir išaugink jas taip, kad vieną dieną nebylys berniukas sušuktų, išgirdęs plazdant šikšnosparnį, o kurčia mergaitė išgirstų lietų, barbenantį į jos langą.
Sudegink tai, kas liks iš manęs, o pelenus išbarstyk pavėjui, kad geriau augtų gėlės.
Jei privalai ką nors palaidoti, tebūnie tai mano ydos, mano silpnybės ir visi išankstiniai nusistatymai prieš kitus žmones.
Atiduok mano nuodėmes velniui.
Atiduok mano sielą Dievui.
Jei kartais norėtum prisiminti mane, padaryk gerą darbą ar tark žodį žmogui, kuriam esi reikalingas.
Jei padarysi viską, ko tavęs prašau, aš gyvensiu amžinai.

Iš anglų kalbos vertė
poetas Antanas DANIELIUS

Mano sunkiausios dienos prasmingiausia akimirka

Ji buvo tikra linksmuolė, optimistė, neribotos energijos, mylėjo gyvenimą – džiaugėsi viskuo, ką jis siūlė. Aš buvau kur kas apdairesnis ir atsargesnis. Ji nuolat sakydavo, jog reikalai pagerės, dažniausiai taip ir atsitikdavo.
Tai įvyko prieš trejus metus.
Grįžusi namo, ji mane labai nustebino. “Jeigu aš mirsiu,- pasakė ji,- noriu padėti žmonėms, noriu, kad paaukotum mano organus tiems, kurie dar turi vilties gyventi”.
Iki tol donorystės idėja man nerūpėjo, atrodė, kad tuo užsiima kiti. Tad šis prašymas privertė susimąstyti apie artimojo mirtį, apie tai, ar pakaks ryžto paaukoti brangiausio žmogaus organus.
Jaučiausi labai nejaukiai, paprašiau jos pagalvoti. “Tai mano kūnas, ir aš taip noriu”, - patvirtino savo nuostatą. Buvau sugniuždytas. “Tavo valia, bet abejoju, ar pajėgsiu lengvai apsispręsti”.
Kalbėjusi švelniai ir, sakyčiau, juokaudama, staiga ji surimtėjo. “Mielasis,- pasakė ji,- jeigu taip atsitiks, tavęs tikriausiai paprašys duoti sutikimą. Štai kodėl aš noriu, kad tu žinotum mano valią”.
Bandžiau priešintis: “Ar tu suvoki, ko manęs prašai? Kalbi nebūtus dalykus…” Bet ji buvo nepalenkiama. Žavėjausi jos jėga ir ryžtingumu, nors maniau, kad tai tik akimirksnio užgaida. Žinoma, klydau. Tai buvo tūkstančius kartų apgalvota mintis, ir galiausiai aš nusileidau, prižadėdamas ištesėti duotą žodį.
Ilgai galvojęs, vieną saulėtą dieną jai pasigyriau, kad ir aš sutinku savo organus po mirties paaukoti kitiems. Kaip mažas vaikas laukiau pritarimo. Ji šypsojosi.
Po dviejų mėnesių, kovo 23 dieną, penktadienį, buvau pas savo motiną kaime, senelės laidotuvėse. Visiškai nelauktai gavau pranešimą, jog mano žmona patyrė stiprų širdies smūgį ir buvo skubiai nugabenta į ligoninę, o po 19 minučių atkaklios kovos ji mirė.
Kalbėdamas su gydytoju telefonu, išgirdau netikėtą klausimą: “Ar ji norėjo būti donore?” Manau, daugelis iš mūsų girdėjome apie tai, kad mirusio žmogaus kūnas jau nebesvarbus. Tai tartum tuščias futliaras. Tiesa, bet tai buvo mano žmonos, mano sielos draugės, mano gyvenimo draugės kūnas. Štai tokią ją pažinojau visą savo gyvenimą. Taigi man rūpėjo, kaip su ja bus pasielgta. Man labai rūpėjo. Ir tą akimirką supratau, koks esu laimingas, žinodamas, kad ji norėjo padėti kitiems, kad galiu išpildyti jos paskutinį troškimą. Dvasios stiprybė nugalėjo sielvartą ir aš nedvejodamas sutikau.
Tądien keturiems žmonėms buvo grąžinti gyvenimai.
Jei galėčiau kreiptis į tuos žmones, pasakyčiau jiems du dalykus. Pirma, ši dovana buvo perduota jums mūsų didelės meilės dėka. Kad ir kur jūs būtumėte, visada žinokite – pasaulyje yra du jus mylintys žmonės. Antra, niekada nesijauskite kalti už tai, ką gavote. Mano žmonos niekas negalėjo išgelbėti, tad nors dalelytė jos tegu gyvena šiame pasaulyje, suteikdama jums gyvenimo džiaugsmą.
Mes visi turėtume išsakyti savo nuomonę apie donorystę artimiesiems, kolegoms. Bet nepamirškime, kad ir skaudžiausios netekties dieną gali nuskaidrinti prasminga akimirka.

Pagal www.orgdonor.gov

© 2003 "XXI amžius"