Moralinės ir teisinės Irako problemos po totalitarinio režimo nušalinimo

Irako vaikai bando atsigerti iš vamzdžio, įrengto humanitarinę pagalbą tiekiančių ispanų pajėgų

Irako krikščionys švenčia Velykų sekmadienį EPA-ELTA nuotraukos

Irakiečiams atsivėrė kelias tapti savo šalies šeimininkais

Tragiškiems Irako karo įvykiams palaipsniui tampant istorija, tebesitęsiantys svarstymai dėl Jungtinių Valstijų vadovaujamos operacijos „Laisvė Irakui“ moralinių motyvų užleidžia vietą diskusijoms apie „posadaminio“ Irako demokratinį sutvarkymą ir tarptautinės bendruomenės įtaką šiam procesui. Tie, kurie dalyvavo gausiose antikarinėse manifestacijose, kurios lyg galinga banga nuvilnijo per visą pasaulį, ir tie, kurie dėjo visas pastangas, kad karo nebūtų, be abejonės, matydami televizijos ekranuose subombarduotus ir sugriautus namus bei žmonių aukas, turėjo pajusti vidinį nusivylimą ir skausmą.
Kita vertus, diktatoriaus Sadamo Huseino režimas, pagrįstai vadintas „arabiškuoju stalinizmu“, ne kartą agresyviais veiksmais pažeidė taiką Artimųjų Rytų regione, todėl sunku įsivaizduoti nors vieną sąžiningą žmogų pasaulyje, kuris būtų nelaimingas dėl šio režimo nuvertimo drąsiais amerikiečių kariškių ir jų sąjungininkų veiksmais, kurie vykdė savo pilietinę pareigą, paklusdami savo teisėtų ir demokratiškai išrinktų politinių lyderių nurodymams.
Karinei kampanijai vadovavę Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas ir Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras tvirtino, kad jų šalių kariuomenės vykdė invaziją, turėdamos tikslą išvaduoti Irako žmones iš amoralaus ir pavojingo režimo. „Išvaduoti pasaulį iš S.Huseino režimo yra žmoniškumo aktas, - kalbėjo T.Bleiras dar vasario pabaigoje vykusiame valdančiosios Leiboristų partijos suvažiavime. - Palikti jį valdžioje būtų iš tiesų nežmoniška“. Tuo tarpu Dž.Bušas, ne kartą pabrėžęs buvusio Irako režimo „keliamą pavojų taikai“ dėl jo ryšių su teroristais ir liguisto siekio sukurti masinio naikinimo ginklą, sakė, jog „karas yra paskutinė priemonė, tačiau nieko nedaryti būtų blogiausia“.
Tačiau dabar, po S.Huseino režimo žlugimo, tvarkos atstatymas suskaldytoje ir savivalės apimtoje Irako visuomenėje pareikalaus koalicijos vadovų išminties. Ypač žinant sugriautos ekonomikos ir humanitarinės krizės (iki šio juntamas elektros energijos, švaraus geriamo vandens stygius, varginga ligoninių padėtis) dabartiniame Irake sąlygas. Juk tikroji demokratija įmanoma tik esant atstatytai teisinei valstybės sanklodai. Irako politinis gyvenimas bus realus tik jame integraliai dalyvaujant autonomijos siekiantiems kurdams ir islamiškąjį radikalumą demonstruojantiems Irako šiitams, kurie sudaro daugumą šalies gyventojų. Pagaliau irakiečių ir kitų arabų kraštų nusistatymą „okupacinės valdžios“ atžvilgiu, be kita ko, apspręs Irako pasakiškų naftos turtų likimas, ypač nuo to, kiek jų neišvengiamas privatizavimas liks skaidrus ir tikrai atiteks irakiečiams.
Balandžio viduryje į pietinėje Irako dalyje esantį Uro miestą susirinkę buvusių šalies opozicinių organizacijų delegatai, aptarę susidariusią padėtį, priėmė 13-os punktų programą, kurioje išdėstyti „posadaminio“ Irako atstatymo pagrindiniai principai.
Dokumente nurodoma, kad ateityje Irakas turi tapti „demokratine“ ir „federaline“ valstybe, valdoma bendruomeniškais pagrindais, pasiremiant nacionaliniu dialogu. Taip pat pažymėta, kad patys irakiečiai turi rinkti savo valstybės vadovus, be politinės prievartos ir išorinio spaudimo. Beveik 35 metus šalį valdžiusi partija „Baas“, kuria rėmėsi totalitarinis S.Huseino režimas, turi būti paleista ir jos įtaka visuomenei eliminuota. Kitaip sakant, Irake reikia pravesti „debaasifikaciją“, kaip po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje buvo vykdoma „denacifikacija“, arba praėjusiame dešimtmetyje Rytų Europoje „dekomunizacija“.
Žinoma, pirmaeiliai darbai dabartiniame karo nusiaubtame ir sukrėstame Irake - saugumo ir teisėtumo atkūrimas, kad būtų nutrauktas plėšikavimas ir dokumentų naikinimas. Buvusios opozicijos lyderiai, ant kurių pečių dabar gula naujos valstybės kūrino našta, pirmiausia turi rūpintis socialinių ir medicininių tarnybų atstatymu. Be jokios abejonės, remiantis Ženevos konvencijomis ir kitais tarptautinės teisės dokumentais, čia turi aktyviai veikti ir Iraką laikinai valdančios okupacinės pajėgos, įskaitant amerikiečių generolo Džono Garnerio vadovaujamą laikinąją šalies administraciją, kuri turi garantuoti stabilias sąlygas politinėms reformoms.
Šiuo atžvilgiu ypač svarbus dialogas su 60 proc. Irako gyventojų sudarančių musulmonų šiitų politinėmis grupėmis, kurioms stiprią įtaką daro antiamerikietiška kaimyninio Irano politika. Šiitų religinę veiklą gerokai varžė Iraką valdžiusi sekuliaristinė „Baas“ nomenklatūra (pavyzdžiui, beveik tris dešimtmečius buvo draudžiamos piligrimystės į šventuosius Kerbelos ir Nadžafo miestus, kur palaidoti šiitų labiausiai garbinami imamai Ali ir Huseinas, pranašo Mohamedo žentas ir jo sūnus), todėl būtent šiitai labiausiai džiūgavo buvusio režimo žlugimu, entuziastingai versdami Sadamo statulas, siaubdami jo ir kitų nomenklatūrininkų ištaiginguosius rūmus. Tačiau jau dabar jų manifestacijose ryškėja nepakantumo „užsieniečių globai“ ženklai, o minėtame Uro opozicinių jėgų susitikime atsisakė dalyvauti stipriausia šiitų „Islamo revoliucijos“ politinė grupė, nepritardama perdėtai Jungtinių Valstijų įtakai. Jeigu Irake esama sumaištis užsitęs ir nebus sparčiai sprendžiamos būtiniausios humanitarinės problemos, tai šis priešiškumas gali dar labiau sustiprėti.

Bažnyčia pabrėžia tarptautinės bendruomenės svarbą pokariniame sureguliavime

Kadangi karo Irake pabaiga balandžio viduryje beveik sutapo su 1963 metais paskelbtos popiežiaus Jono XXIII istorinės enciklikos „Pacem in terris“ 40-mečio minėjimu, tai Bažnyčios vadovai, vertindami įvykius Artimųjų Rytų regione, pasiremdavo minėto dokumento mokymu. Šiemečiame Velykų kreipimesi popiežius Jonas Paulius II ryžtingai pabrėžė būtinumą atstatyti Irake teisingą pokarinę tvarką ir kad patys šalies gyventojai būtų tikraisiais savo valstybės šeimininkais. „Su tarptautinės bendruomenės solidaria parama irakiečiai tetampa savo šalies atstatymo pagrindiniais veikėjais“, - kalbėjo Šventasis Tėvas balandžio 20 dieną Šv. Petro aikštėje šimtatūkstantinei maldininkų miniai. Priminęs enciklikos „Pacem in terris“ žodžius, kad „taika pasaulyje, visų laikų žmonių didžiausias troškimas, gali būti sukurta ir įtvirtinta tiktai visiškai gerbiant Dievo nustatytą tvarką“, jis pabrėžė, kad ši nuostata lieka aktuali ir šiems laikams, ypač Šventojoje Žemėje, kurią užliejusi „smurto ir kraujo banga“.
Popiežiaus namų teologas šveicaras dominikonas kunigas Žoržas Kotjė, balandžio 15 dieną pažymėjęs, jog tikrasis mūšis už Irako atnaujinimą dar tik prasideda“, priminė, kad Jonas XXIII savo enciklikoje iškėlė keturias pastovios taikos atramas: laisvę, teisingumą, tiesą ir meilę, kurias ypač svarbu įgyvendinti karo sugriautame Irake. „Šis karas tapo tikra drama, atnešusia daug aukų. Galbūt jau regime jo pabaigą, tačiau turime prisiminti sužeistus, žuvusius žmones, kritinę sveikatos apsaugos padėtį, tvirtą gyvenimo pagrindą praradusias šeimas, - kalbėjo žiniasklaidai teologas. - Dėl to, kad mes matome šalį, atsidūrusią griuvėsiuose, su naujais pykčio bei prievartos proveržiais, taikos Irake sąlygos yra labai trapios“. Dėl to reikia melstis, kad šalies atstatymo pastangose vyrautų „išmintis, drąsa ir dosnumas“, o taip pat solidarus bendradarbiavimas, iškeliant Jungtinių Tautų Organizacijos koordinuojantį vaidmenį.
Enciklikos „Pacem in terris“ jubiliejaus minėjimui Popiežiškajame Laterano universitete vadovavęs Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas, žurnalistų paklaustas dėl Bažnyčios reakcijos į pokarinę padėtį Irake, sakė, kad Šventojo Sosto nuostatos nesikeičia. „Prieš karą mes darėme viską, kas įmanoma, kad jo būtų išvengta. Kai karas prasidėjo, mes dirbome, kad jis baigtųsi kaip galima greičiau. Dabar lieka viltis, kad Irako civilių gyventojų atsikūrimas bus spartus ir tarpreliginis dialogas nebus nutrauktas“.
Į klausimą dėl dabar plačiai diskutuojamo Jungtinių Tautų vaidmens, kardinolas A.Sodanas palinkėjo, kad ši didžiausia tarptautinė organizacija galėtų atkurti Irake savo taikdarišką misiją. Tuo tarpu Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas arkivyskupas Renatas Martinas, kuris anksčiau šešiolika metų atstovavo Vatikanui Jungtinėse Tautose, pažymėjo, jog sprendimas pradėti karą Irake be JT sankcijos sukėlė tam tikrą šios organizacijos krizę. „Tačiau tai neprieštarauja, bet atvirkščiai, dar labiau sustiprina „Pacem in terris“ iškeltą pasaulinio politinio autoriteto poreikį užtikrinant taiką ir tautų pažangą, - sakė arkivyskupas R.Martinas. - Jungtinių Tautų Organizacijos nepakeičiamo vaidmens sumenkinimas reikštų bendrosios moralinės tvarkos ir subsidiarumu paremto pasaulinio valdymo autoriteto silpninimą“.
Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris, kalbėdamas žurnalistams per vieną Romos šv. Kryžiaus universitete surengtą diskusiją apie katalikų dalyvavimą politikoje, pabrėžė palengvėjimą dėl karo Irake pabaigos. „Mes esame labai laimingi, kad viskas eina į pabaigą, - balandžio 11 dieną kalbėjo kardinolas. - Juk sunku buvo numatyti, kas galėjo atsitikti, ypač jeigu būtų panaudotas cheminis ginklas. Bet dabar galima lengviau atsikvėpti“. Kardinolas J.Ratcingeris, pabrėžęs Bažnyčios „teisę priešintis karui ir jo keliamiems griovimo pavojams“, nurodė, kad Irako atkūrime turės dalyvauti ne tik JAV, bet visa tarptautinė bendruomenė. „Niekada viena tauta neturi prisiimti atsakomybės daryti sprendimus už visą pasaulį, todėl mes turime dirbti kartu su Jungtinėmis Tautomis“, - sakė jis.
Tuo pat metu Šventasis Sostas patvirtino Katalikų Bažnyčios pasirengimą dalyvauti pokarinio Irako atstatyme. Vatikano valstybės sekretoriato paskelbtame pareiškime sakoma, jog „kada nutyla ginklų gausmas, irakiečiams ir tarptautinei bendruomenei iškyla sudėtingas uždavinys pagaliau pradėti taikią regiono istoriją“. Pareiškime, pastebėjus, kad karo Irake pabaiga atveria naujas perspektyvas šalies gyventojų ateičiai, nurodoma, jog „Katalikų Bažnyčia per savo socialines ir karitatyvines įstaigas yra pasirengusi suteikti visą būtiną paramą“. Irako katalikų vyskupijų struktūros, per karą suteikusios visokeriopą pagalbą ne tik vietos krikščionių mažumai, bet ir musulmonams - netgi daugelis maldos namų buvo tapę laikinomis prieglobsčio vietomis pabėgėliams - ir toliau yra pasirengusios teisingai paskirstyti iš viso pasaulio gaunamas humanitarines gėrybes kenčiantiems irakiečiams.
Ateinančių trijų mėnesių laikotarpiu pagrindinė Irako katalikiška labdaros organizacija „Caritas“ planuoja suteikti humanitarinę paramą už aštuonis milijonus eurų, kuriuos suaukojo „Caritas Internationalis“ federacijai priklausančios grupės įvairiose šalyse. Irako „Caritas“ turi keturiolika veikiančių centrų, kurie rūpinasi maždaug 260 tūkst. nuo karo nukentėjusiais žmonėmis, daugiausia vaikais ir mažus kūdikius turinčiomis ar jų laukiančiomis motinomis. Joms teikiamos higienos priemonės, maisto produktai ir medicininė pagalba. Taip pat rūpinasi karo pabėgėliais, kurie aprūpinami viryklėmis, drabužiais, čiužiniais ir kitomis gėrybėmis. Karo metu pagalbos darbai buvo koordinuojami su kaimyninės Jordanijos „Caritas“, kuris parūpindavo transportą sukauptoms gėrybėms gabenti į Bagdadą, Basrą ir kitus Irako miestus. Nors dėl karo veiksmų ryšys buvo gerokai sutrikęs, tačiau Irako „Caritas“ centrai beveik nenukentėjo ir tęsia savo humanitarinės misijos vykdymą.

Irako krikščionių viltys ir rūpesčiai

Dėl Irake stiprėjančio islamiškojo radikalizmo ne tik tarp šiitų, bet ir tarp sunitų, ir netgi kurdų reiškiami tam tikri būgštavimai dėl 3 proc. iš 25 milijonų šalies gyventojų sudarančių krikščionių padėties. Pasirodo vis dažnesnių kaltinimų dėl Irako krikščionių bendradarbiavimo su buvusiu „ateistiniu“ „Baas“ režimu ir netgi simpatijų buvusiam diktatoriui S.Huseinui. Verta prisiminti, kad arabų socialistinio atgimimo partiją „Baas“ (arabų kalba „baas“ reiškia „atgimimas“) 1947 metais įkūrė Sirijos krikščionis mokytojas Mišelis Afliakas (1912-1989), kuris studijų Paryžiuje metais buvo įstojęs į Prancūzijos komunistų partiją. (Beje, sekuliaristinis ir antiklerikalinis „Baas“ režimas Siriją pradėjo valdyti anksčiau (1964 metais) nei Iraką (1968) ir valdo iki šiol.)
Tarp labiausiai žinomų „Baas“ veikėjų Irake, dažnai kaip „chaldėjų katalikas“, buvo minimas Tarikas (tikrasis vardas Michailas) Azizas, kuris ilgą laiką užėmė užsienio reikalų ministro postą, o vėliau buvo paskirtas vicepremjeru. T.Azizo vaidmuo S.Huseino aplinkoje dažnai lyginamas su vokiečių katalikų politiko Franco fon Papeno priklausymu Hitlerio artimiausių bendradarbių grupei. Skirtumas tik tas, kad F. fon Papenas, nepaisant savo nacistinių pažiūrų, buvo praktikuojantis katalikas, tuo tarpu nuo tikėjimo nutolęs T.Azizas apie savo priklausymą Chaldėjų Bažnyčiai turbūt prisiminė tik prieš vasario pabaigoje vykusį vizitą į Vatikaną.
Nepaisant „Baas“ istorijos ir kai kurių krikščionimis krikštytų asmenų aktyvaus dalyvavimo buvusio Irako režimo valdančioje nomenklatūroje, negalima net kalbėti apie šalies krikščioniškų Bažnyčių kokias nors simpatijas S.Huseino diktatūrai. Tiesa, Irake krikščionys turėjo santykinai didesnę laisvę nei Saudo Arabijoje bei daugelyje kitų musulmoniškų Artimųjų Rytų kraštų, tačiau tai buvo pasiekta priverstinio nusižeminimo ir pataikavimo kaina. (Pavyzdžiui, išleistuose krikščioniškuose kalendoriuose reikėdavo patalpinti ir privalomas S.Huseino citatas.) Tačiau jeigu krikščionis, kaip ir kiti opozicijos veikėjai, pasisakydavo prieš buvusį režimą, jo laukdavo kankinimų kameros arba būdavo atiduodamas pasiutusiems šunims sudraskyti (tai mėgstama S.Huseino bausmė savo priešininkams). Dabar jau drąsesni tapę Irako krikščionių vyskupai palaipsniui išviešina tokių krikščionių kankinių vardus.
Dabartinėje Irako teritorijoje krikščionys gyvena nuo apaštalų laikų, ir iki viduramžių jie sudarė šalies gyventojų daugumą, todėl kartu su kitų tikybų išpažinėjais, pirmiausia musulmonais, gali ir turi jaustis tikrais savo valstybės šeimininkais. Deja, dėl sunkių gyvenimo sąlygų Irake vis daugiau vietos krikščionių išvyksta laimės ieškoti svetur: nuo 1990 iki 2002 metų krikščionių skaičius šioje šalyje sumažėjo nuo 1,5 mln. (6 proc. visų gyventojų) iki 800 tūkst. (3 proc.), tai yra beveik dvigubai. Bijomasi, kad, stiprėjant islamiškajam radikalizmui, posadamiškajame Irake krikščionių emigracija gali dar labiau sustiprėti. Tai būtų savotiškas paradoksas, nes dabar kol kas tikrieji Irako šeimininkai yra S.Huseino režimą nugalėję amerikiečiai, taigi krikščionys. Tačiau štai jų balandžio viduryje minėtame Irako buvusių opozicinių politinių jėgų susitikime Ure (musulmonai šią patriarcho Abraomo gimtinę vadina Nasirija) dalyvavo vien tik musulmonai - arabai ir kurdai, bet nė vieno krikščionio. Būgštaujama, kad nepasikartotų klaida, kurią padarė tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Iraką valdę britai, kurie tada taip pat rėmėsi tik musulmonais arabais ir kurdais. Todėl nepatenkinti asiriečiai krikščionys (Apaštalinės Rytų Bažnyčios nariai) buvo surengę sukilimą, kuris buvo žiauriai numalšintas, ir šio skaudaus istorinio patyrimo atmintis tarp Irako krikščionių gyva iki šiol.
Nepaisydami Bagdade ir kitose šalies vietovėse vyravusio chaoso, Irako krikščionys šiemet įprasta tvarka dalyvavo Didžiosios savaitės ir Velykų švenčių liturginėse apeigose. (Dauguma vietos krikščionių Velykas šventė pagal senąjį Julijaus kalendorių - balandžio 27 dieną.) Vis dėlto, kaip pranešė apaštalinis nuncijus arkivyskupas Fernandas Filonis, pamaldose dalyvavo mažiau žmonių, nes daug krikščionių dėl vykusių kovų pasitraukė į kaimus pas gimines ir dar negrįžo į sostinę bei kitus didžiuosius miestus. Nuncijus arkivyskupas F.Filonis per visus bombardavimus nė vienos dienos nebuvo apleidęs savo posto.
Duodamas interviu katalikų žiniasklaidai, jis pažymėjo, kad krikščionis labai įskaudino vykę plėšikavimai, kurių metų taip pat buvo nusiaubtas vienas turtingiausių Artimuosiuose Rytuose Bagdado nacionalinis muziejus su jo senoviniais Mesopotamijos laikų eksponatais. Taip pat buvo sudeginta Irako nacionalinė biblioteka, kurioje, be kitų neįkainojamų senųjų raštų, žuvo ir pirmųjų krikščionybės šimtmečių Biblijos leidiniai. „Tai didžiulis praradimas Irako žmonių istorijai“, - sakė arkivyskupas F.Filonis. (Užsienio stebėtojai ne be ironijos pažymi, kad vienintelis Bagdado objektas, kurį nuo plėšikavimo atidžiai saugojo amerikiečių okupacinės pajėgos, buvo Naftos ūkio ministerija. Tuo buvo parodytas tikrasis jų šeimininkavimo Irake prioritetas.)
Iki šiol per visą netvarkos ir plėšikavimo laikotarpį po S.Huseino režimo žlugimo krikščionių maldos namai ar vienuolynai beveik nebuvo paliesti. Šiitai tik užėmė - britų kariuomenei nuolaidžiaujant - Basros chaldėjų katalikų katedrą. Kita vertus, šios nelaimės neišvengė Bagdado pasiturinčių krikščionių gyvenamieji kvartalai, ypač jų turimos parduotuvės ir įmonės. Kaip minėta, per karo veiksmus daug vietos krikščionių buvo pasitraukę į provinciją, o sugrįžę iš savo turėtų būstų ir parduotuvių rado tik tuščias sienas. Į kitus krikščionių ištuštėjusius namus persikėlė vargingai gyvenantys žmonės, ir dabar bus sunku juos iškraustyti.
Nepaisant šių problemų ir pasipiktinimo, kad koalicijos pajėgos nedėjo pakankamai pastangų sulaikyti nuo plėšikavimo, Irako krikščionys su viltimi žvelgia į ateitį, ypač todėl, kad naujojo Irako gimimas sutapo su didžiosiomis Velykų šventėmis. „Mes dar nežinome, kokia bus tėvynė, bet labai trokštame, kad Irakas būtų vieningas, laisvas ir teisingas, - sakė FIDES misijų žinių agentūrai Irako sirų apeigų katalikų kunigas Nizaras Semanas. - Norime, kad Irakas būtų pasaulietinė valstybė, suteikianti vienodas teises visoms etninėms ir religinėms bendruomenėms“.
Kol kas neaišku, kiek ir kaip vietos krikščionys dalyvaus naujojoje Irako politinėje vadovybėje, kuri dės pamatus demokratinėms reformoms. „Jeigu sudarydami naująją šalies administraciją karo laimėtojai laikysis savo pažadų, mes viliamės, kad bus paskirti žmonės pagal jų nuopelnus ir skaidrius kriterijus, o ne tik pagal artimumą amerikiečių ir anglų interesams“, - sakė interviu katalikų žiniasklaidai Irako chaldėjų katalikų patriarcho atstovas Romoje kunigas Filipas Nadžimas.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"