Šv. Jono Bosko koplyčios dešimtmetis

1993 m. balandžio 18 d. vyskupas Juozas Tunaitis Vilniaus miesto gražiausiame rajone, apgaubtame žaliuojančių pušynų, - Lazdynuose, pašventino medinį kryžių. Po poros metų čia iškilo Šv. Jono Bosko parapijos koplyčia. Ilgiau nei pusmetį Lazdynų tikintieji meldėsi po karklo medžiu, tarp kino teatro ir poliklinikos, prie pastatyto kryžiaus.
Kadangi šv. Jonas Boskas buvo vaikų ir jaunimo auklėtojas bei globėjas, todėl ir ši parapija ėmėsi globoti vaikus ir jaunimą. Pagrindinis šios koplyčios finansuotojas buvo Romos saleziečių kongregacijos generalinis ekonomas. Bet tų lėšų nepakako. Mūsų tuomečiam klebonui kun. Izidoriui Sadauskui teko važiuoti į Kanadą ir ten rinkti aukas mūsų šventovės statybai. Aukojo ir vietiniai gyventojai lazdyniečiai. Kai kurie aukodavo ir didesnes sumas, bet norėjo likti nežinomi…
1995 m. sausio 31-ąją, šv. Jono Bosko minėjimo dieną, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis pašventino koplyčią. Tai buvo didžiulis džiaugsmas visiems lazdyniečiams. Dar 1993 metais buvo parengta Pirmajai Komunijai 200 vaikų, kitais metais - 250 vaikučių. 1996 m. gegužės 17 d. pradėta statyti šv. Jono Bosko bažnyčią (1400 kv. m) ir 2001 metais vyskupas Juozas Tunaitis palaimino naująją bažnyčią, kurioje vienu metu gali melstis apie tūkstantis tikinčiųjų. Po kelerių metų iškilo Lazdynų sakralinis centras: koplyčia, bažnyčia, vienuolynas, parapijos namai (architektas Vytautas Čekanauskas). Visam šiam milžiniškam bažnyčios statybos darbui vadovavo klebonas kun. Mykolas Petravičius. Tačiau bažnyčia dar neužbaigta: nebaigti vidaus darbai, nesutvarkyta aplinka. Bažnyčios statybai užbaigti trūksta pinigų, todėl mūsų klebonas retsykiais primena, kad mes, tikintieji, prisidėtume savo lėšomis prie bažnyčios užbaigimo.
Dešimtmečio proga negalima neprisiminti žymaus mūsų blaivininko kun. Petro Dumbliausko. Kunigas organizuodavo blaivybės susirinkimus ir visus skatindavo blaiviai gyventi. Mums gaila, kad jį perkėlė į Kauną. Negalima pamiršti ir visos Valiukevičių šeimos, be kurios darbščių rankų mūsų bažnyčia būtų niūri. Vitalijus Valiukevičius, medžio drožėjas, yra išdrožęs kryžius, žvakides, klausyklas. Jo žmona Zosytė nuo pirmųjų mūsų šventovės pastatymo dienų puošia visą aplinką, sodina gėles prie kryžių, jas prižiūri. Bažnyčią ir koplyčią puošia gražiausiomis puokštėmis ir gėlių žiedais. Tai nepailstanti bitutė, kuri taip pat nuneria, numezga, pasiuva visus bažnyčios procesijai reikalingus drabužius. Dukra Vitalija - chorų vadovė. Šventėms dailininkė Sofija Savūkynienė papuošia bažnyčią keramikos kompozicijomis.
Kartą sutikau savo kaimyną Vaidutį Kasperavičių, ir jis paklausė manęs, kodėl nebaigiama rengti bažnyčia. Jam atsakiau, kad nėra lėšų. Tada jis pasisiūlė padėti ir savo žodį ištesėjo: sutvarkė bažnyčios apšvietimą, pasirūpino varpo užkėlimu į bokštą. Būtų labai gerai, kad atsirastų ir daugiau tokių žmonių, kurie padėtų užbaigti mūsų šventovę.
Pašto perlaidą (nurodant aukos tikslą) siųsti adresu: Klebonas Mykolas Petravičius
Erfurto g. 3, Vilnius, LT-2049.
Tel. (8-5)2-44-76-66.

Danutė ZABARAUSKIENĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"