Bažnyčia griežtai kritikuoja komunistinį Kubos režimą

Brigitiečių vienuolijos namų Havanoje atidarymo ceremonijoje Fidelis Kastro su vienuolijos vyresniąja Tekla Familjeti ir Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektu kardinolu Kresčensiju Sepe. Kubos vyskupai ceremonijoje dalyvauti atsisakė, protestuodami prieš Kubos režimo politiką

Popiežius pasmerkė naujas represijas

Popiežius Jonas Paulius II, Kubos vyskupai ir tarptautiniai ekumenizmo lyderiai kartu su žmogaus teises ginančiomis grupėmis gana griežtai sureagavo į naują susidorojimo su kitaminčiais bangą Kuboje, kurią sukėlė jau 44-us metus šalį valdantis komunistų režimas. Balandžio pradžioje keletas kubiečių užėmė jūrų keltą, kuriuo bandė nuplaukti į Jungtines Valstijas ir pasiprašyti politinio prieglobsčio, tačiau Kubos pasienio sargybos buvo suimti. Jiems tuoj pat buvo surengtas „parodomasis teismas“, ir trys iš vienuolikos „teroristų“ buvo nuteisti mirčiai, nors jų įvykdytoje akcijoje aukų nebuvo. Nuteistieji buvo sušaudyti kitą dieną po nuosprendžio paskelbimo.
Kovo pabaigoje Kubos komunistinio režimo policija suėmė 75 žymius disidentus, daugiausia intelektualus ir žurnalistus, kurių daugelis buvo nuteisti kalėti nuo 14 iki 28 metų, o kitiems taip pat gresia mirties. Toks susidorojimas, matyt, sąmoningai buvo surengtas karo Irake įkarštyje, tuo stengiantis susilaukti mažesnio tarptautinės bendruomenės dėmesio. Šis įspūdis tuo labiau stipresnis žinant, kad pastaraisiais metais, ypač po 1998-ųjų pavasarį įvykusio popiežiaus Jono Pauliaus II vizito, buvo rodomas didesnis tolerantiškumas politinei opozicijai.
Sužinojęs apie šį žiaurų Kubos komunistinės valdžios išpuolį prieš kitaminčius, Šventasis Tėvas pareiškė jos diktatoriui Fideliui Kastro savo apgailestavimą ir pareikalavo, kad nuteistiesiems būtų parodytas atlaidumas. Romoje paskelbtame laiške, kurį Šventojo Tėvo vardu F.Kastrui pasiuntė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas, pabrėžiama, jog „Popiežius buvo sukrėstas dėl griežtų bausmių, kuriomis buvo nuteista nemažai Kubos piliečių, o kai kuriems jų net buvo paskirta mirties bausmė“. Balandžio 13 dienos (Verbų sekmadienio) laiške Kubos vadovas prašomas parodyti „prasmingą pasigailėjimo gestą nuteistiesiems, žinant, kad tai iš tikrųjų pasitarnautų įtampai sumažinti ir mylimos kubiečių tautos gerovei“. Popiežius taip pat paragino siekti „atviro ir konstruktyvaus dialogo tarp šalies piliečių ir valdžios“, kas garantuotų norimą demokratizacijos procesą.
Protesto laišką raginimu išlaisvinti neteisingai nuteistus disidentus balandžio antroje pusėje F.Kastro taip pat pasiuntė didžiausios tarptautinės ekumeninės organizacijos - Pasaulio Bažnyčių tarybos generalinis sekretorius vokiečių liuteronų pastorius Konradas Raizeris. Jis pabrėžia, kad sunkūs kaltinimai asmenims, kurie tik naudojosi demokratine žodžio ir susirinkimų laisve, o taip pat skubi grupinio teismo eiga verčia manyti, kad priimti nuosprendžiai yra neteisingi, ir tai kelia ypatingą susirūpinimą pasaulinei bažnytinei bendruomenei. “Todėl Kubos valdžios mes primygtinai prašome peržiūrėti priimtus nuosprendžius. Nuteistieji turi būti nedelsiant paleisti. Toks valdžios poelgis sustiprintų pasitikėjimą Kubos vyriausybe“, - rašė K.Raizeris.
Jungtinių Amerikos Valstijų episkopatas taip pat pareiškė reikalavimą, kad neseniai nuteisti kubiečių demokratinio atsinaujinimo šalininkai būtų išlaisvinti. „Mes viliamės, kad Kubos valdžia pripažins savo klaidą dėl neteisingų veiksmų ir paleis nerodančius prievartos disidentus kalinius“, - rašė savo kreipimesi JAV vyskupų konferencijos Tarptautinės politikos komiteto pirmininkas vyskupas Džonas Rikardas. Jis atkreipė dėmesį, kad kitaminčiai buvo nuteisti pagal 1999 metais priimtą įstatymą „Dėl pasikėsinimo į Kubos nepriklausomybę, į teritorinį vientisumą“. Šis įstatymas draudžia bendravimą su užsienio, ypač JAV, diplomatais – tai prilyginama šnipinėjimui ir sąmokslui. Jungtinės Valstijos ir Kuba diplomatinių santykių neturi, tačiau sostinėse yra nuolatinės konsulato lygio atstovybės. Disidentai buvo kaltinami susitikimais su amerikiečių diplomatais, kurie galėjo jiems perduoti dideles pinigų sumas „antivalstybinei veiklai“. Vyskupas Dž.Rikardas pabrėžė, kad šių detalių jis nežino, tačiau yra akivaizdu, jog nuteistieji yra „žmogaus teisių bei demokratijos gynėjai, ir būtent tai kelia autoritariniam režimui didžiausią baimę“.
Kubos vyskupai savo pareiškime dėl mirties bausmių kelto užgrobėjams, siekusiems pasitraukti į JAV, pabrėžė, kad Bažnyčia savo mokyme yra nusistačiusi prieš mirties bausmę. Ganytojai pripažino, jog negalima kelti pavojaus žmonių gyvybei, kaip tai buvo užimant laivą, tačiau mirties bausmė yra nepateisinama už kriminalinius veiksmus, ypač tokiame skubotame teismo tyrime, kuris buvo atliktas Havanoje.
„Prievartos negalima nugalėti prievarta. Būtina panaikinti jos priežastis, bet to neįmanoma pasiekti skiriant mirties bausmes“, - rašė ganytojai. O dėl beveik šimto Kubos disidentų suėmimo ir nuteisimo ilgomis kalėjimo bausmėmis, tai pagrindinė jų „kaltė“ yra nepritarimas „oficialiai komunistinei ideologijai“. Nepritardami tokiai žiauriai režimo akcijai, Kubos vyskupai nurodė priimtiną būdą - dialogą su politiniais oponentais, o ne represijas ir priešininkų juodinimą.

„Varelos projekto“ reformų iniciatyvos

Tarp kovo pabaigoje nuteistų disidentų yra žymus Kubos žmogaus teisių gynėjas Hektoras Palasijas (nuteistas 25 metams kalėjimo), nepriklausoma ekonomistė ir demokratinių reformų skatintoja Marta Beatrisė Rokvė, pirmojo Kuboje nuo valdžios nepriklausomo žurnalo „De Cuba“ leidėjas ir redaktorius žurnalistas Raulis Rivera (abu pastarieji nuteisti 20-iai metų kalėjimo). Jie, o taip pat daugelis kitų nuteistų opozicijos veikėjų yra susiję su 1987 metais įkurtu Krikščioniškuoju išlaisvinimo sąjūdžiu (Movimiento Cristiano de Ziberacion) ir su vadinamuoju „Varelos projektu“, kuriuo, po Popiežiaus apsilankymo, Kuboje pradėta siekti taikių permainų šalyje.
1998 metais lankydamasis Kuboje, popiežius Jonas Paulius II paragino komunistų valdomą šalį imtis socialinių ir politinių reformų, kurios padėtų išeiti iš tarptautinės izoliacijos. Tuo metu Šventojo Tėvo apsilankymo garbei Kuboje buvo paskelbta ribota amnestija ir į laisvę išleista nemažai politinių kalinių. Pastarąjį dešimtmetį režimas šiek tiek toleravo disidentinių grupių veiklą ir nebuvo surengta jokio kitaminčių teismo proceso. Visa tai sąlygojo įvairių nepriklausomų ir „pusiau legalių“ visuomeninių klubų, bibliotekų, leidybinių organizacijų kūrimąsi, o į Krikščioniškąjį išlaisvinimo sąjūdį imta žiūrėti kaip į politinės opozicijos ar netgi Krikščionių demokratų partijos užuomazgą. (Kol kas Kuboje yra vienpartinė valdymo sistema: šalies konstitucijos 5-asis straipsnis patvirtina, kad Kubos komunistų partija yra „šalies vyriausia vadovaujanti jėga“.)
Krikščioniškojo išlaisvinimo sąjūdžio vadovas Osvaldas Paja Sardinas prieš porą metų parengė jo demokratines reformas inicijuojantį „Varelos projektą“, pavadintą Kuboje labai gerbiamo prieš 150 metų mirusio kunigo Felikso Varelos, kuris laikomas šalies nepriklausomybės pranašu, vardu. Pagal šį projektą Kuboje buvo renkami parašai po manifestu šalies parlamentui, raginančiu surengti referendumą, kuriuo tautai būtų leista pačiai apsispręsti dėl demokratinių politinių permainų: sąžinės ir nuomonės reiškimo laisvės, susirinkimų ir sąjūdžių laisvės, visiškos amnestijos politiniams kaliniams, taip pat naujo rinkimų įstatymo, kuriuose būtų galima laisvai kelti kandidatus, ir kad laisvi demokratiniai rinkimai būtų surengti praėjus vieneriems metams po referendumo.
Nepaisant visų valdžios grasinimų ir trukdymų, po minėta peticija iki 2002 metų gegužės pavyko surinkti vienuolika tūkstančių parašų. Pagal Kubos įstatymus, pakanka, kad referendumo iniciatyva būtų svarstoma parlamente. Tačiau F.Kastro atsakymas buvo aiškus: dabartinę „socialistinę sistemą“ palaiko 99 proc. kubiečių (šalyje yra vienuolika milijonų gyventojų), todėl jokios permainos nereikalingos. Vis dėlto „Varelos projektas“ susilaukė plataus tarptautinio atgarsio, jo iniciatoriui O.Pajai Sardinui paskirta Europos Parlamento A.Sacharovo premija „Už minties laisvę“.
Kubos vyriausybė leido O.Pajai Sardinui gruodžio mėnesį nuvykti į Strasbūrą atsiimti šį garbingą apdovanojimą ir šioje kelionėje jam pavyko Romoje susitikti su popiežiumi Jonu Pauliumi II bei Vašingtone - su JAV valstybės sekretoriumi Kolinu Pauelu. Žmogaus teisių gynėjui buvo išreikšta visuotinė pagarba ir pritarimas dėl taikių demokratinių permainų Kuboje, jis tapo vienu kandidatų 2003 metų Nobelio taikos premijai. Nors Kubos Katalikų Bažnyčia viešai nepareiškė savo nusistatymo dėl „Varelos projekto“ (Bažnyčia lieka nuošalyje nuo politinių iniciatyvų, nes tai ne jos misija), tačiau gavus A.Sacharovo premiją O. Pają Sardiną laišku pasveikino Kubos sostinės Havanos arkivyskupas kardinolas Chaimė Ortega Alaminas, pabrėždamas „Bažnyčios paramą sąžinės laisvės siekiams“.
Kelionės metu pokalbiuose su žiniasklaidos atstovais, taip pat Džordžtauno jėzuitų universitete Vašingtone skaitytoje paskaitoje O.Paja Sardinas ragino JAV ir kitas Vakarų valstybes taikyti Kubos režimui ne embargą, dėl kurio kenčia ne valdantis elitas, bet paprasti žmonės, o aktyviau remti opozicinį demokratinį sąjūdį. Permainos Kuboje turi prasidėti viduje per taikių reformų iniciatorius, koks yra ir minėtas Krikščioniškasis išlaisvinimo sąjūdis, sakė jis. „Nepaisant visų komunistinės valdžios represijų ir ideologinio poveikio, tik nedaugelis žmonių nenori pokyčių. Mes gyvename režime, kuris neturi ateities“, - kalbėjo O.Paja Sardinas.
Tačiau, kaip atrodo, 77 metų senstantis „maximo lider“ (isp. „vyriausias vadovas“) F.Kastro nesirengia lengvai pasiduoti, ir, kaip rodo pastarųjų savaičių įvykiai, jo despotiškas režimas netgi artėja stalinizmo link. Ar tai paskutinės konvulsijos prieš galutinį istorijos nuosprendį, parodys netolima ateitis, tačiau kurioziško „socialismo Cubano“ modelio ilgaamžiškumas Jungtinių Valstijų pašonėje negali nestebinti, ypač žinant, kad, žlugus Sovietų Sąjungai, srautu plaukusi visokeriopa parama iš Maskvos jau seniai pasibaigė. Taigi naujausi susidorojimai su disidentais patvirtina, kad Kuba toliau lieka „teroro sala“ (sovietų kažkodėl vadinta „laisvės sala“), ir, vykstant tarptautinei kovai su pasauliniu terorizmu, reikėtų atidžiau pažvelgti į kubiečių tautos kančias. Tiesa, Kuba naftos neturi, o, be to, ir Izraeliui tiesioginės grėsmės nekelia…

Beteisė bažnytinių institucijų padėtis

Taip pat galima pasakyti, kad beveik nepasiteisino viltys, jog 1998 metų Popiežiaus vizitas padės Bažnyčiai stiprinti vietą viešajame Kubos visuomenės gyvenime: komunistinis F.Kastro režimas negali pakęsti bet kokios konkurencijos dėl įtakos šalies gyventojams ir aiškiai nustatė bažnytinės veiklos ribas. Tiesa, neseniai duotame interviu Vatikano radijui Kubos ambasadorius prie Šventojo Sosto Gomesas Santosas gyrėsi dėl pastaraisiais metais padarytos pažangos: gruodžio 25-oji, Kalėdos, vėl tapo valstybine švente, šalyje veikia 55 moterų ir 22 vyrų vienuolijos (daugiau nei iki komunistinės revoliucijos), į Kubą gali atvykti užsieniečiai kunigai ir vienuoliai (dabar katalikų sielovados personalas Kuboje atstovauja 39 tautoms).
Kubos vyriausybė suteikė žemės sklypą naujai tarpdiecezinei kunigų seminarijai statyti - dabar veikiančiose dviejose seminarijose studijuoja 80 klierikų ir dar apie šimtas kubiečių studijuoja teologiją užsienyje. Tačiau nors F.Kastro režimas stengiasi parodyti, kad buvo atsižvelgta į popiežiaus raginimus suteikti daugiau galimybių Bažnyčios veiklai, bet ją ir toliau sąmoningai stengiamasi laikyti visuomeninio gyvenimo pakraštyje ir jos plėtra ribojama. Štai Bažnyčia Kuboje turi teisę remontuoti maldos namus, tačiau statytis naujų negali. Ji gali įsivežti religinę literatūrą iš užsienio, tačiau pačioje Kuboje tokia leidyba draudžiama. Katechizuoti vaikus parapijų namuose galima, tačiau draudžiama steigti katalikiškas mokyklas.
Komunistinė valdžia netgi pasirengusi „užmerkti akis“ dėl kai kurių įstatymų „pažeidimų“, jeigu Bažnyčios vadovybė išlieka lojali režimui ir teikia patarnavimus, kuriems vyriausybė neturi lėšų. Tai pirmiausia liečia Kubos Katalikų Bažnyčios socialinės rūpybos veiklą, kuri iš esmės nenumatyta jokiais šalies įstatymais. Dėl gana gausios paramos iš užsienio Kubos „Caritas“ kasmetinį biudžetą sudaro daugiau kaip vienas milijonas dolerių (35 mln. litų). Ši organizacija atlieka svarbų vaidmenį slaugydama AIDS ligonius, suteikdama paramą žmonėms po gamtos stichijų, maitindama gausius elgetaujančius ir darbo neturinčius kubiečius, rūpindamasi seneliais, ko valstybė nepajėgia atlikti. Tačiau teisiškai Kubos „Caritas“ yra nelegali organizacija ir kiekvienu momentu valdžia ją gali uždaryti.
Nors, kaip minėta, Kubos vyskupai gavo leidimą atvykti misijiniam darbui užsieniečiams kunigams, tačiau jų skaičius labai ribojamas ir kiti nemažai metų turi laukti, kol patenka į šalį. Bažnyčios atstovai netgi yra įsitikinę, kad Kubos režimas yra nustatęs neoficialią ribą - šalyje neturėtų būti daugiau kaip 300 kunigų ir 600 vienuolių. O tai vienuolika milijonų gyventojų turinčiai šaliai, kurios 60 proc. piliečių yra katalikai, yra labai mažas skaičius. Kai kuriose kaimo vietovėse vienam kunigui tenka sielovadiškai rūpintis iki 100 tūkst. tikinčiųjų ir dargi nesant maldos namų, kuriuos, kaip minėta, valdžia draudžia statyti.
Tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis Kubos Bažnyčia „sukasi kaip gali“, išnaudodama visą savo kūrybiškumą. Pavyzdžiui, veikia neformalus katalikų universitetas, vadinamas „Fray Bartolome de las Casas“ studijų centru. Jame galima, kartu su kitais dalykais, studijuoti filosofiją ir teologiją. Tačiau kaip ir „Caritas“ šis universitetas nėra legalus, jo programų valdžia nepatvirtinta, išduodami diplomai oficialiai negalioja. Neaiški padėtis yra ir su katalikiška periodika, kurios leidyba taip pat įstatymais neįteisinta. Tačiau Kubos diecezijos leidžia nedidelės apimties žurnalus, kurie dažniausiai išeina kas trys mėnesiai ir pačių tikinčiųjų tarpusavyje pasidalijami. Straipsniuose, greta būdingo krikščioniško gyvenimo, nagrinėjamos kultūrinės, istorinės ir socialinės temos, tačiau nagrinėjimas gana atsargus, nes valdžia leidinį kiekvienu momentu gali likviduoti.
Dėl minėtos neaiškios padėties Kubos vyskupai vengia aštriau kritikuoti režimo vadovybę, tačiau vasario pabaigoje paskelbtame apaštaliniame laiške, skirtame tautos didvyrio kunigo Felikso Varelos mirties 150-osioms metinėms paminėti, Havanos arkivyskupas kardinolas Ch.Ortega labai aiškiai nurodė, kad dėl šalies pažangos Katalikų Bažnyčiai yra būtina suteikti didesnę laisvę, kad ji galėtų daryti įtaką visuomenei. Konkrečiai kardinolas nurodė, jog reikia kurti katalikišką švietimo sistemą ir kad „katalikiškų mokyklų nebuvimas Kuboje visada lieka erškėčiu Bažnyčios širdyje“.
Ganytojas taip pat aiškiai nurodė, kad dėl totalitarinio režimo suvaržymų atsiradusios ekonominės, socialinės, moralinės ir politinės problemos atvedė Kubos žmones į tokią desperaciją, kad daugelis mato vienintelę išeitį - bėgimą iš šalies bet kuriomis įmanomomis priemonėmis. Užuot „vykdžiusi griežtą kontrolę ir baudusi nepaklusniuosius“, valdžia turi remtis teisingumu, gailestingumu ir būti pasirengusi reformoms, ypač didesnei ekonominės veiklos laisvei.
Kontroversijos dėl brigitiečių

kongregacijos namų atidarymo Havanoje

Praėjus porai savaičių po šio drąsaus Havanos kardinolo pareiškimo, šalies sostinėje įvyko svarbus religinis įvykis, kuris savo prieštaringumu patraukė didelį tarptautinės katalikų žiniasklaidos dėmesį. Kovo 10 dieną Havanoje įvyko naujo Šv.Brigitos seserų kongregacijos vienuolyno atidarymo iškilmės, kuriose dalyvavo pats Kubos diktatorius, taip pat Vatikano atstovai. Tačiau iškilmėse dalyvauti atsisakė Kubos katalikų vyskupai, pažymėdami, jog šis įvykis turėjo politinį atspalvį, kuriuo siekta parodyti komunistinio režimo neva palankumą Bažnyčiai, ko iš tikrųjų nėra.
Ceremonijos, kurioje dalyvavo Tautų evangelizacijos kongregacijos prefektas kardinolas Kresčensijus Sepė, Gvadalacharos (Meksika) arkivyskupas kardinolas Chuanas Sandovalis Inigesas, taip pat Vatikano nuncijus Havanoje arkivyskupas Luisas Roblesas Dijasas, metu brigitiečių vienuolijos vyresnioji sesuo Tekla Familjeti įteikė F.Kastrui aukščiausią kongregacijos apdovanojimą - Šv.Brigitos riterio ekumeninį kryžių su žvaigžde. Kubos vadovas savo ruožtu seseriai Teklai įteikė Felikso Varelos ordiną, aukščiausią Kubos apdovanojimą už pasiekimus kultūros ir švietimo srityje.
Iškilmėse nedalyvavusių Kubos vyskupų pareiškime nurodoma, kad ši ceremonija, kurią tiesiogiai transliavo šalies televizija ir radijas, religinės reikšmės neturėjo, nes naujojo vienuolyno patalpos buvo pašventintos išvakarėse ir ta proga kartu su minėtais svečiais kardinolais šv.Mišias koncelebravo ir Havanos arkivyskupas Ch.Ortega. Tuo tarpu apsikeitimu apdovanojimais ir abipusės pagarbos žodžiais Kubos valdžia siekė pirmiausia politinio tikslo: parodyti, kad neva F.Kastro santykiai su Vatikanu yra geri, o problemas kelia tik vietiniai Bažnyčios vadovai.
Pareiškime išreiškę nusistebėjimą dėl perdėtos panegirikos, kurią Kubos diktatoriui išsakė „kai kurios Bažnyčios asmenybės“, kubiečių vyskupai pažymėjo, kad toks pagarbos rodymas yra visiškai netinkamas tuo metu, kai F.Kastro režimas varžo Bažnyčios veiklą. Liudytojai tvirtino, kad iškilmėse kalbėjęs Popiežiaus atstovas kardinolas K.Sepė, be kita ko, nurodė Jono Pauliaus II „meilę Fideliui“. Brigitiečių vyresnioji italė vienuolė T.Familjeti savo pastabose, kurias ištisai išspausdino Kubos komunistinio jaunimo dienraštis „Juventud rebelde“ („Maištingasis jaunimas“), taip pat vartojo tokius karšto palankumo žodžius kaip „mano mielas broli Fideli Kastro“ ir „mylimas vade Fideli Kastro“. Kaip teigiama amerikiečių katalikų agentūros CNS reportaže apie šį įvykį, vienas kubiečių vyskupas tokią panegiriką F.Kastrui įvertino kaip „skandalingą“ suvaržymus ir represijas kenčiantiems kubiečių katalikams.
Tai tuo labiau skandalinga, nes, kaip pareiškime nurodė Kubos vyskupai, jeigu brigitietėms režimas padarė išimtį, tai 15-os kitų vienuolijų narės ir kunigai, norintys dirbti Kuboje, ilgus metus nesulaukia įvažiavimo vizų. Tiesa, po pastarųjų represijų bangos, kai popiežius Jonas Paulius II laišku pasmerkė kubiečių disidentų nuteisimą mirčiai ir ilgoms kalėjimo bausmėms, balandžio pabaigoje Tautų evangelizavimo kongregacijai priklausančios misijų žinių agentūros „Fides“ vyriausiasis redaktorius Luka da Mata išplatino griežtą komentarą, kuriuo pabrėžtinai atsiribojo nuo F.Kastro politikos.
Priminęs neseniai Havanoje pradėjusius veikti seserų brigitiečių kongregacijos namus, jis pastebėjo, jog turėta vilties, kad F.Kastro sugebės „atverti Kubą demokratijai“. Tačiau pastarosios žinios apie represijas patvirtino, kad tos viltys buvo klaidingos. „Galbūt mes režimui sudarėme įspūdį, kad jo vadovas turi priedangą dėl mūsų tylėjimo, - pripažino L.da Mata. - Tačiau Fidelis atsuko kumštį prieš teisingumo reikalaujančius žmones“. Diktatorius, nors nevengia „populistinės retorikos“, bet ir toliau išnaudoja „beginklius žmones“, Kubos „gulagus pripildydamas lavonų“.
Vis dėlto, nepaisant kritikos dėl susidorojimo su disidentais, Roma taip pat yra pasirengusi tęsti dialogą su Kubos komunistiniu režimu. Kaip gegužės pradžioje pokalbyje su žurnalistais nurodė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas A.Sodanas, šis dialogas turėtų padėti normalizuoti Bažnyčios gyvenimą Karibų jūros saloje-valstybėje. Jis ta proga priminė popiežiaus Pauliaus VI vadinamąją „Ostpolitik“, kai Vatikanas vedė viltingą dialogą su buvusiais Rytų Europos komunistiniais režimais. Tačiau Šventojo Sosto buvusi Rytų politika dabar vertinama gana prieštaringai.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"