Tikra molinių puodų ir puodynių karalystė

Judita Leitaitė yra ne tik koncertavusi Vytauto Valiušio (kairėje) keramikos muziejuje, bet ir pati nužiedusi keletą puodų Audronės Driskiuvienės nuotrauka

Utenos rajono Leliūnų miestelyje, senojoje mokykloje, statytoje praėjusio amžiaus pradžioje, prieš dvejus metus duris atvėrė Vytauto Valiušio keramikos muziejus. Idėjai steigti muziejų pritarė ir Utenos rajono savivaldybė. Jos dėka senosios mokyklos patalpos pagal panaudos sutartį buvo neterminuotam laikui perduotos Utenos kraštotyros muziejui. Taip V.Valiušio keramikos muziejus tapo Utenos kraštotyros muziejaus filialu.

Viso gyvenimo kolekciją dovanojo muziejui

Kada beužsuktum į puodžiaus V.Valiušio dirbtuves Leliūnuose, visada rasi jį beplušantį prie žiedimo staklių, degimo krosnių ar minkantį molį. Nors molėtas nuo galvos iki kojų, nors pavargęs, bet visada linksmas ir patenkintas gyvenimu jis su pasididžiavimu išrodo visus naujus puodus ir puodynėles, o molinį ąsotį pakelia į viršų, pabarškina jį pirštais ir liepia klausytis skambesio. Tas stebuklingas molinio indo virpesys puodžiui yra pati subtiliausia muzika, nes į ją sudėta jo širdies dalelė, jo rankų šiluma, svajonės, idėjos, kūryba ir gimtosios Lietuvos žemelės, jos laukų ir miškų, kelių ir takelių, gėlių ir žolynų paslaptys.
Daugiau kaip dvidešimt metų visoje Rytų Aukštaitijoje tautodailininkas ir verslininkas, save vadinantis amatininku, rinko senuosius keramikos ir lietuvių buities eksponatus. Rinko ir kaupė savo namuose. Pats vienas pasidžiaugdavo, apglostydavo, pasigėrėdavo. Beveik kiekvienas daiktas „atėjo“ į V.Valiušio rankas ne šiaip sau, o su savo istorija, su savo pasakojimu, su savo praeitimi.
Prieš porą metų kambariuose ir palėpėse glaudėsi 730 tokių eksponatų, kuriuos pats Vytautas įvertino 50 tūkstančių litų. Dabar tokių vertingų eksponatų jau yra per 1500 vienetų. Į šį skaičių neįeina dar keli šimtai paties tautodailininko žiestų puodų, vazonų, vazelių, žvakidžių, dekoratyvinių pano. Reikia pamatyti - išties įspūdinga kolekcija! Tačiau ji jau nebepriklauso Vytautui. 2001 m. vasario 2 d. dovanojimo aktu visa kolekcija perduota Utenos kraštotyros muziejui. Iš pradžių eksponatai užėmė tik dalį antrojo mokyklos aukšto, kurį, beje, Vytautas suremontavo už savo asmenines santaupas. Dabar muziejus išsiplėtė ir „nusileido“ į pirmąjį aukštą, kuriame, be parodų salių, dar bus ir mokomosios dirbtuvės, vadinamos amatų klase. Joje žiesti puodą galės pamėginti visi muziejaus lankytojai.

Tampa traukos centru

V.Valiušis renka ir dar vieną kolekciją - žinomų dailininkų bei tautodailininkų darbus puodžiaus tema. Tarp daugelio paveikslų, dekoratyvinių medžio skulptūrų galima išvysti net patį Dievą, lipdantį puodą.
Per dvejus muziejaus veiklos metus jame apsilankė per aštuonis tūkstančius žmonių iš įvairiausių Lietuvos kampelių ir užsienio šalių. Leliūnų keramikos muziejuje V.Valiušis organizavo tautodailininkų ir dailininkų profesionalų darbų parodas, poezijos ir muzikos vakarus. Tradiciniu renginiu tapo jau dukart tarp gyvybe dvelkiančių puodų skambėjęs Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistės Juditos Leitaitės rečitalis. Asmeninėse tautodailininko dirbtuvėse praktiką atliko Dailės akademijos studentai, į simpoziumą buvo atvykę moksleiviai iš Čekijos, atostogavo ir kūrė žymus dailininkas Vaidotas Žukas…
Darbai veja darbus, o pačiam muziejaus sumanytojui ir steigėjui nėra kada ilsėtis. „Tikėsite ar ne, bet, atidaręs muziejų, praradau daug draugų. Gal pavydi, o gal mano, jog aitvarai man turtus neša? Kol kas iš savo darbo, būtent iš šio muziejaus, neturėjau jokios materialinės naudos. Vis nešu čia viską iš namų, o ne atvirkščiai. Bet nesigraužiu dėl to, - sako puodžius. - Didžiausia laimė man yra žinoti, kad vienoje erdvėje kalbasi iš visos Lietuvos surinkti senųjų amatininkų puodai, kurie yra neatskiriama mano gyvenimo dalis. Suprantu, kitiems atrodo, kad savo pinigus galėčiau išleisti protingiau - nuvažiuoti į kurortus, papramogauti, paūžti su draugais. Bet savo gyvenime esu nemažai praleidęs tuščių ir beprasmių valandų. Dabar noriu grąžinti skolą ir sau, ir žmonėms“.

Lėšų remontui skyrė ir rajono savivaldybė

Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Lilija Jovarienė iš karto kreipėsi į Utenos rajono savivaldybę, prašydama lėšų pastato remontui - elektros instaliacijai pakeisti, priešgaisrinei signalizacijai įrengti, šildymo krosnims suremontuoti, dūmtraukiams išvalyti ir kitoms reikmėms. Rajono valdžia neliko abejinga, tiems darbams iš rajono biudžeto skyrė 50 tūkst. litų. Remontas baigtas sausio pabaigoje. Dabar V.Valiušis pertvarko ekspoziciją taip, kad, pasak jo, puodai joje skambėtų nuo žemės ir žmogaus rankų šilumos.

Nori sukurti traukos centrą

Dažnai Vytautas, negailėdamas nei laiko, nei paties savęs, plūkiasi muziejuje molėtas nuo galvos iki kojų. Jis tiesiog dega idėja įrengti muziejuje amatų klasę su žiedimo staklėmis ir degimo krosnimi, nuolat veikiančią parodų ekspoziciją, o lauke, aplink visą senąją Leliūnų mokyklą, turėtų driektis skulptūrų parkas. Tautodailininkas tikisi, jog bent kas dvejus ar trejus metus muziejuje vyks simpoziumai ir seminarai. Ir apie Leliūnų poezijos teatrą svajoja…
Žinoma, visoms idėjoms įgyvendinti vien entuziazmo nepakanka, bet tie, kurie pažįsta Vytautą, puikiai žino, kad jis tuščiai kalbėti nemėgsta. Tereikia tik aplinkinių supratimo ir sutarimo su Leliūnų miestelio kultūros darbuotojais, pedagogais, seniūnija. Bendri muziejaus ir miestelio bendruomenės projektai kultūros srityje praturtintų visus, nes kultūros, ypač šiandieniniame kaime, nėra per daug.
Greitai į V.Valiušio keramikos muziejų plūstelės lankytojų grupės iš visos Lietuvos. Ir suskambės, sušils molio puodai nuo žmonių klegesio, nuo jų susižavėjimo ir mokėjimo džiaugtis grožiu.

Rūta JONUŠKIENĖ
Leliūnai, Utenos rajonas

© 2003 "XXI amžius"