Pavasaris
su gruodžio įšalu
Valdančioji partija surengė eilinį,
berods vėl istoriniu vadinamą savo suvažiavimą. Pasirodo, per
dvejus pastaruosius susijungusios partijos valdymo metus, pasiekta
didelių, vos ne istorinių laimėjimų, o dabar tuos laimėjimus reikia
dar labiau įtvirtinti. Partijos suvažiavimo delegatai, suvežti
iš visos Lietuvos, vieningai perrinko savo pirmininku A.Brazauską,
nors dėl akių vaizduojant demokratiją į genseko vietą buvo iškeltos
Č.Juršėno, V.Andriukaičio ir J.Paleckio kandidatūros. Visi jie
savo kandidatūras atsiėmė, nes, anot Č.Juršėno ir J.V.Paleckio,
atmetusių kai kurių bičiulių priekaištus, kad A.Brazauskas vadovauja
partijai diktatoriškais metodais, partijai dabar kaip niekada
reikia tvirtos rankos. Apskritai visas suvažiavimas vyko pagal
iš anksto surašytą įprastą komunistų partijos suvažiavimų scenarijų,
nurodant, kada reikia ploti ar atsistojant sveikinti vadą ilgomis,
audringomis ovacijomis. Nepasitvirtino prognozės, kad jaunesnysis
valdančiosios koalicijos partneris socialliberalų lyderis A.Paulauskas,
įsižeidęs dėl valdančiosios partijos visiško nesiskaitymo su jaunesniaisiais
broliais, pareikš, jog neketina jungtis su socialdemokratais.
Tačiau, A.Paulausko partijai neišvengiamai nueinant nebūtin arba,
geriausiu atveju, tampant panašiems į kokius nors tautos pažangiečius,
kitos išeities nėra. A.Paulauskas tai puikiai supranta, nes gudresnieji
jo partijos nariai, tarp jų ir tokie kaip G.Dalinkevičius, laikomas
vienu Naujosios sąjungos (socialliberalų) partijos kūrėjų, jau
prisiglaudė prie socialdemokratų. Iš tiesų socialliberalams liko
du keliai - arba prisijungti prie prezidentinių liberalų demokratų,
arba glaustis prie A.Brazausko partijos. A.Paulauskas bei jo artimiausi
bendražygiai suvokia, jog tie prezidentiniai, ypač žinant, kokie
žmonės susibūrė į šią grupuotę, neturi politinės ateities.