Ar galima agitacija?

Girdėjome vyskupus padarius pareiškimą, kad jie remia Lietuvos narystę ES, nors ir šituo atveju galėtų sakytis nesą aiškiaregiai ir negalį patarti, nes gal ir nebus toje ES labai gerai. Šįsyk taip nedaro ir nepalieka Lietuvos ateities spręsti Lenuškos tipo aiškiaregiams. Taip sutvarkyta, kad ir aiškiaregystės neturėdami privalome daryti sprendimus, todėl gerai, kad vyskupai padeda tą daryti – pripažįsta Dievo duotą tikrovę.
Nors kartais pripažįsta nedrąsiai. Per radiją kalbintas vienas kunigas sakė: “Mus jau kaltina politika, o čia nėra politika, nes daugelio bendras požiūris - ne atskirų partijų”. Nereikėtų teisintis – politika ar nepolitika, nes yra atsakomybė už valstybės ir tautos dabartį ir ateitį, nuo kurios negalima bėgti.
Buvo kalbama apie referendumą ir Velykų dieną, nors kai kas raukėsi tai girdėdami. Esą nėra didesnio džiaugsmo už Kristaus Prisikėlimą, ir tik tuo džiaugsmu, atrodo, galima tą dieną dalytis, tad kam čia minimi žemiški referendumai.
Kristus prisikėlė - tai džiaugsmas, bet mūsų kiekvieno prisikėlimas savaime neįvyks, tai ir džiaugsmas gali būti ne mums. Džiaugsimės tada, jeigu, su Juo susivieniję, ištikimai ir atkakliai vykdysime savo žemiškas pareigas. Žemiškas, kurios su Kristumi susivienijusiųjų čia pat perkeičiamos į dangiškas. Per žemę einame į Dangų. Tuo svarbus ir mūsų žemiškas referendumas net Velykų šventės dieną.
Jo prasmė – atsakomybė, pagalba vargstantiesiems. Turtuoliai, nomenklatūra gali už ES nebalsuoti. Neatrodo, kad jie ką nors už ją agituotų. Nenuostabu, nes jiems ir dabar gerai, geriau ir būti negali, nes naudojasi ir grobia beveik be atsakomybės. Prasisuks jie ir ES būdami, bet vis reikės kažką kitaip daryti, o patinka tik įprastai. Galėtų bent vargstantieji balsuoti, bet turtuoliai užrėkia, kad nereikia, nes jie daugiau turi galimybių rėkti ir būti girdimi. Pagaliau ne tiek daug yra vargšų Lietuvoje ir ne vienam atrodo, kad dabar gyvenama visai gerai. Nebent geresnis buvo “aukso amžius” su jaučio kanopomis, nesibaigiančiomis eilėmis ir klestinčiais “blatais” iš po prekystalių, bet tie laikai daugiau negrįš.
Nebalsuos ir daugybė Vakaruose uždarbiaujančiųjų. Jie pamanys: mes jau įsikūrėme, ir kam mums reikia, kad kiti irgi, jau legaliai į tą pačią Europą atvažiuotų. Taip manys egoistai, bet ne krikščionys, kurie balsuos, nes norės, kad kuo didesniam skaičiui žmonių būtų gerai.
ES dvasiniu požiūriu dar vis tebevyksta derybos, kad ji pripažintų Dievo ir Bažnyčios sau įtaką. Taigi nenori įsipareigoti būti krikščioniška, tad kaip mums bus joje? Nenori Konstitucijoje Dievo paminėti ir tai ne visai gerai.
Bet mes ir nenorėkime eiti jau į esantį idealą. Būkime krikščionys, ten nueikime ir darykime ją krikščionišką. Jiems reikia paramos. Jiems reikia pavyzdžių, o sėdėdami ant kelmelio ar už krūmelio, pasak V.Landsbergio, vis tiek nei patys kokie nors būsime, nei kam nors įtaką padarysime, būtinai gerą įtaką.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

© 2003 "XXI amžius"