Atnaujintas 2003 m. gegužės 9 d.
Nr.36
(1140)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Atmintis
Istorijos vingiai
Gimtas kraštas
Rinka
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kala metalą – žiežirbos lekia

Rolandas ir Viginta Jakuboniai – diplomuoti kalviai

Autoriaus nuotrauka

Rolandas ir Viginta Jakuboniai – vieninteliai kalvystės meistrai Panevėžio krašte, turintys aukštesnįjį savo profesijos išsilavinimą. Abu yra baigę anuometį Telšių taikomosios dailės technikumą.

Per save neįmanoma peršokti

Prieš kokius ketverius metus Jakuboniams sekėsi verslas. Kalant saulutes, daug jų įsigydavo Amerikos lietuviai. Jiems patikdavo ir metalinės žvakidės. Su atvykusiaisiais iš užsienio kalviai susipažino prekiaudami savo gaminiais Vilniuje, Didžiojoje gatvėje. Tuo metu jie važiuodavo į sostinę užsidirbti. Tai buvo ypač palankus Jakuboniams metas. „Kiek žmogui reikia to gerumo? Aš jį suprantu taip: kiek pasidarau, tiek man ir pakanka. Tačiau daugiau nepadarysi, nei paties jėgos leidžia. Per save neperšoksi“, - apie savo verslą filosofiškai teigė Rolandas Jakubonis.

Smagu regėti savo darbus

Anksčiau Jakuboniai važiuodavo ir į muges. Būdavo taip: keturias dienas per savaitę kala, kitas tris dienas pardavinėja, kad galėtų išgyventi. Buvo sunku. Reikėjo tirti paklausą, kad gaminius pirktų ir iš to patys galėtų verstis. Darė didelį kryžių. Visas kaimas jį užsakė. Dabar kryžius prie Vilniaus-Panevėžio automagistralės stovi.
Panevėžyje Jakubonių dirbiniais pasipuošė kavinė „Nendrė vėjyje“, jais paįvairintas „Čičinsko smuklės“ interjeras. Šilagalio kaime gyvenančių kalvių darbų yra Kaune, Raseiniuose, Anykščiuose.

Meistrais galima tikėti

Jakuboniai daro nestandartinius gaminius. Reikia – durims vyrius nukals. Gražiai juos padarys. Bet kaip nukaltas darbas žmogaus nebetenkina. Jis nori, kad atrodytų patraukliai ir amžių stovėtų. Jakuboniai į kiekvieną kalamą daiktą stengiasi įdėti savo išmonės. Atžagariomis rankomis dirbdami bemat prarastų savo klientus. Ko verti kalviai – vienas per kitą sužino. „Mūsų per mažai, kad tarpusavyje imtume konkuruoti. Panevėžio krašte gal kokius penkis kalvius rasi“, - kalbėjo R.Jakubonis.

Kalviavimas – ne moteriai

Diplomuoti kalviai turi įsirengę nešiojamąją ir stacionarinę kalves. Kala abu – vyras ir žmona. Rolandas daugiau įpratęs prie suvirinimo darbų, Viginta darbuojasi pneumatiniu plaktuku. Įskausta kojas. Kartą atitrūkęs metalo gabalėlis vos ne akin pataikė. Nemoteriškas tai darbas. Reikia ir geros įrangos. Naudojant vien rankų darbą, tokį gaminį mažai kas įpirks. Reikėtų įsigyti metalo apdirbimo, gręžimo stakles. Nors didžiąją dalį įrangos Jakuboniai jau yra sukaupę.

Kuria kalvystės muziejuką

Rolandas neaplenkia sendaikčių turgelio. Jį domina senovinės spynos, jų raktai. Aptinka kalvystės įrankių. Jeigu leidžia kišenė, perka. Parsineštą ant sienos kabina. Taip po truputį ryškėja Jakubonių kalvystės muziejuko kontūrai.
Rolando senelis, kilęs nuo Vabalninko, turėjo kalvę. Jie prieš porą metų parsivežė jos medinį ventiliatorių. Rolando tėvas buvo inžinierius metalistas. Pats nesigaili baigęs kalvystės mokslus. Nemenkos jos galimybės.

Nenorėjo būti vidutine muzikante

Vigintos mama buvo mokytoja. Merginą purtydavo šiurpas, pagalvojus apie pedagogės darbą. Ją traukė scenografija, bet Klaipėdoje nebuvo tokio fakulteto. Muzikos mokykloje baigusi pianino klasę nenorėjo būti vidutine muzikos atlikėja. Daugiau galvojo apie juvelyriką. Ten galėjo piešti. Kaime dailės mokyklos nebuvo.
Telšių taikomosios dailės technikume Viginta su Rolandu buvo bendrakursiai. Besimokydami sukūrė šeimą. Sūnui jau 19 metų. Jis studijuoja Vilniaus statybos ir dizaino kolegijoje.

Abu labiau traukia kaimas

Juokaudami Jakuboniai sakė, jog ir Šilagalys jiems yra per didelis kaimas. Norėtų net įsikurti vienkiemyje. Rolando seneliai gyveno viensėdyje. Į miestą Jakuboniai nuvažiuoja tik susimokėti mokesčių.
Viginta su baime prisimena tą laiką, kai trejetą metų jai teko gyventi pas savo uošvius. Turėjo didelį nepatogumą – į penktą aukštą laiptais temdavo vežimėlį su vaiku. „Kaime ir kaimynai geri, niekam pati netrukdau. Čia susitikus kitoks bendravimas. Pasijunti reikalingas, atsiranda paskata kalti. Mieste žmogus savo kaimyno nepažįsta“, - teigė Viginta. O Šilagalys – tik už trijų kilometrų nuo Panevėžio. Puikus susisiekimas su miestu.

Bronius VERTELKA
Šilagalio kaimas,
Panevėžio rajonas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija