Laimingos avys, kurios klauso Gerojo Ganytojo balso

Jau Senajame Testamente sutinkame Ganytojo įvaizdį, kuris priskiriamas Dievui. Psalmininkas Dovydas, patirdamas Viešpaties Jahvės – gerojo Ganytojo palankumą, išreiškia Jam savo atsidavimą ir pasitikėjimą: „Viešpats yra mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera Jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes Tu su manimi“ (Ps 23, 1 – 4).
Todėl labiau turėtume pasitikėti savo geruoju Ganytoju Jėzumi Kristumi, kuris už visas avis guldo net savo gyvybę (plg. Jn 10, 11). Jis – Dievas, nes turi galią gyvybę už mus atiduoti ir turi galią vėl ją atsiimti (plg. Jn 10, 18). Mes žinome, kad taip ir įvyko: Jėzus mirė ir prisikėlė.
Tačiau visa tai Jis padarė tiktai iš meilės mums. Dievas yra beribė meilė (plg. 1 Jn 4, 8). Jis negali nemylėti, nes „savęs Jis negali išsiginti“ (2 Tim 2, 13). Dievas nebūtų Dievu, jei nemylėtų. Kaip mes nuolatos alsuojame oru, taip Jis visados „alsuoja“ meilės aromatu. Kai Dievas Trejybė nusprendė, jog vienam iš trijų Asmenų – Dievo Sūnui tenka palikti nepaprastą dangaus palaimą ir reikia atsidurti Golgotos kančių epicentre, tai šitoks žmonių išganymo būdas (nors žmogaus mąstymui išlieka nesuvokiamas), žvelgiant į Atpirkėją per Evangeliją, pasidaro aiškesnis: gerojo Ganytojo meilės begalybę įrodo Jo aukos ant kryžiaus ir prisikėlimo iš numirusiųjų didybė ir taip pat Jo pasiaukojamos meilės veikimas, pasireiškiąs per visų laikų uolius krikščionis.
Viešpats Jėzus su savo tikinčiaisiais ir šiais laikais dalijasi Ganytojo pašaukimo garbe ir atsakomybe. Kaip anuomet Jėzus kelis kartus klausė Simono Petro, ar jis mylįs Mokytoją, ir visus kartus apaštalas Petras patvirtino Jam savo meilės ištikimybę, o už tai Jėzus Petrui patikėjo ganyti savo avis (plg. Jn 21, 15 – 17), taip ir dabar Jis, kviesdamas savo mokinius į plačias evangelizacijos misijas (plg.Mt 9, 37 – 38), kurios vyksta mūsų nukrikščionėjusiame pasaulyje, jų klausia: „Ar myli mane?“ „Būsimojo kunigo atsakymas gali būti tik visiškas jo gyvenimo paaukojimas“, – taip trumpai ir prasmingai į Jėzaus užduotą klausimą atsakė vyskupai Vyskupų Sinodo VIII susirinkime, kuris vyko 1990 m. spalio 28 d. Viso savo gyvenimo Viešpačiui paskyrimas yra – Gerojo Ganytojo pavyzdžiu – meilės tarnystė žmonėms, nes Jėzus atėjo „ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28).
Praėjusį sekmadienį Bažnyčia kvietė tikinčiuosius ypač melstis už pašaukimus į dvasinį luomą. Labai svarbu, kad savo maldose dažniau prisimintume mūsų, vartotojų visuomenėje gyvenančius jaunuolius, kurie, savo širdyse išgirdę Jėzaus kvietimą: „Sek manimi!“, kartais abejodami savęs klausia: „Ar man verta stoti į kunigų seminariją? Gal bus pernelyg sunku mokytis, o paskui ir kunigo pareigas atlikti?..“
Natūralu, kad jaunuoliui, kuris pradėjo svarstyti apie kunigo pašaukimą, kyla įvairių klausimų. Norėtųsi patarti, kad jis negaišuodamas kreiptųsi į kunigų seminarijos vadovus, į pažįstamą kunigą ar į vietos parapijos kleboną, o gal į vienuolį, kurie galėtų kompetentingai paaiškinti, patarti ir paskatinti jaunuolį ryžtingiau sekti Kristumi. Artimesnis buvimas maldoje su savo Viešpačiu jam padės savyje atpažinti Dievo dovanotą vienokį ar kitokį pašaukimą.
Gerojo Ganytojo sekmadienį meldėmės ir už visus dvasininkus, kad jie, vėl prisiminę savo gyvenimo ir veiklos tikslą – Evangelijos skelbimą ir Bažnyčios statybą Kristaus, Galvos ir Ganytojo, vardu ir asmeniu (tai nurodo II Vatikano Susirinkimas), galėtų, atsižvelgdami į nūdienos iššūkius, dar ištikimiau, išradingiau ir krikščioniškai jautriau tarnauti visiems. Pasak II Vatikano Susirinkimo dekreto apie kunigo pareigas, „kunigai ypatingu būdu privalo rūpintis jiems pavestais vargšais ir silpnaisiais, kuriems pats Viešpats pasirodė esąs draugas ir kurių evangelizavimas laikomas mesijinio darbo ženklu“.
Penkto Velykų sekmadienio Evangelijoje Jėzus metaforiškai prabyla apie labai svarbų šakelių vynmedyje pasilikimą, tai yra Jis kalba apie tikinčiųjų Jame buvimą: „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta“ (Jn 15, 7).
Jei kunigų, vienuolių, tikybos mokytojų ir kitų susipratusių krikščionių dvasiniame gyvenime prinoksta asmeninio tobulėjimo pastangų ir apaštalavimo darbų dieviškos malonės vaisiai, tuomet tai – didelis laimėjimas ir gyvas liudijimas, nes aplinkiniai mato atsidavusiųjų Dievo tarnystei sektiną pavyzdį ir dėl to gali uoliau klausyti Gerojo Ganytojo balso. O kai Jis ištaria, pvz., būsimajam kandidatui į kunigų seminariją: „Mylimas sūnau, nedvejodamas palik pasaulio tuštybes ir drąsiai sek paskui savo Mokytoją, nes būsi pats laimingas ir per tave kitus padarysiu laimingus“, tuomet vaikinas, patyręs, kad į jį vienaip ar kitaip kreipiasi pats Viešpats, atsiliepia maloningais Mergelės Marijos žodžiais: „Štai aš Tavo tarnas, tebūna man, kaip tu pasakei“ (plg. Lk 1, 38).

Kun. Vytenis VAŠKELIS

© 2003 "XXI amžius"