Atnaujintas 2003 m. gegužės 21 d.
Nr.39
(1143)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Darbai
Literatūra
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Sudervės akmens skulptūrų parkas

Skulptūrų simpoziumo dalyviai rusas Nikolajus Polukarovas, armėnė Marian Hakobian ir jo organizatorius Vidmantas Martikonis

Iki šiol Sudervė, nuo Vilniaus per penkiolika kilometrų nutolęs miestelis, garsėjo ant kalvos stovinčia bažnyčia, pastatyta pagal Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą, turinti nepaprastai gerą akustiką.
Prieš trejetą metų Sudervės apylinkėse atsirado dar vienas svarbus žmonių dėmesio centras. Viešbučio „Vilnoja“ teritorijoje, esančioje tarp Vilnojos ežero ir pušyno, pradėtas kurti Akmens skulptūrų parkas. Šio projekto idėja kilo Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos nariui, verslininkui Vidmantui Martikoniui. Teritoriją jau puošia nemažai aukštos meninės vertės skulptūrų. Tai Juozo Genevičiaus „Vilnoja“, Arvydo Ališankos „Akmens apkabinimas“, į vandenį įbridę Zigmundo Būdžio „Saulėtekis“ (fontanas, saulėtą dieną sudarantis nuostabaus grožio vaivorykštę), Džiugo Jurkūno „Ežero pasveikinimas“ ir kt.
Gegužės 6 dieną žurnalistai buvo pakviesti į trečiąjį tarptautinį lauko akmens skulptorių simpoziumą „Vilnoja 2003“. Patekome į dirbtuves po atviru dangumi ant Vilnojos ežero kranto. Čia dirbo lietuviai skulptoriai Stasys Juraška, Dž.Jurkūnas ir Algirdas Kuzma, estas Tonu Smidtas, rusas Nikolajus Polukarovas, ukrainietis Grigorijus Kudlajenko ir armėnė Marian Hakobian.
A.Kuzma, surengęs aštuonias grupines ir aštuonias personalines parodas, „Vilnojos“ simpoziume dalyvauja trečią kartą, jis tęsia savo kūrybinį sumanymą „Kryptis“, jį vis papildydamas naujomis detalėmis.
Ne naujokas čia ir Dž.Jurkūnas, savo darbais žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Dabar jis susitelkęs ties skulptūra iš granito, kol kas dar be pavadinimo.
Stasys Juraška, Lietuvos menininkų asociacijos narys, šiame simpoziume dalyvauja pirmą kartą. Jis kala skulptūrą „Saldus miegas“, kuriame vaizduojamas ant stalo užsikniaubęs ir saldžiai miegantis žmogus.
Kalbiname maskvietį skulptorių N.Polukarovą, kurio tašomame akmenyje jau ryškūs angelo kontūrai. „Tai Ikaras, mano mėgstamas personažas. Tik man nepatinka į žemę krintantis Ikaras. Manasis Ikaras žvelgia į dangų“, - pasakoja skulptorius.
Ukrainietis G.Kudlajenko, kurio skulptūrų esama ne tik jo tėvynėje, bet ir JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje, neslepia savo būsimo kūrinio idėjos: „Esu pasinėręs į žmogaus vidinės harmonijos ieškojimus, kurie atsispindės mano kūrinyje iš granito „Belaisvis“.
Estas T.Smidtas, surengęs šešias personalines parodas savo tėvynėje, dalyvavęs septyniolikoje grupinių parodų Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, Estijoje, buvo nekalbus. Pavyko sužinoti, kad jo skulptūra vadinsis „Širdis“.
Viena tituluočiausių ir vertinamų menininkių armėnė M.Hakobian skulptūrų parkui dovanos kūrinį „Didysis sprogimas“. Skulptūra skaptuojama iš granito luito ir bronzos. M.Hakobian iš Jerevano yra Armėnijos bei tarptautinės meno asociacijos narė, kūrybos centro „NorEon“ prezidentė bei Tarptautinės skulptorių asociacijos narė. Menininkė daug metų dėstė Jerevano respublikiniame vaikų ir mokinių estetinio lavinimo centre, o nuo 1993-iųjų - Jerevano meno instituto „Roslyn“ profesorė. Skulptorė yra surengusi dešimt grupinių bei keturias personalines parodas Armėnijoje ir užsienyje. Nuo 1987 metų dalyvaujanti įvairiuose simpoziumuose, tarp jų - Chanchuno bei Beišingo simpoziumuose Kinijoje. M.Hakobian yra pelniusi Armėnijos tarptautinio skulptūros simpoziumo didįjį prizą, XII tarptautinės bienalės Ravenoje (Italija) bronzos, o vėliau ir aukso medalius. 2001 metais ji buvo apdovanota Chanchuno renginio „Akmuo-monumentas“ antruoju prizu. Menininkė teigia: „Žmogaus gyvenimas įgauna prasmę tuomet, kai žmogus kuria, kai jis siela ir kūnu lieka ištikimas savo pašaukimui“.
Ežero vandenyje bolavo keletas pontonų. „Kas tai?“ - klausėme simpoziumo organizatorių V.Martikonį. „Turime tik keturis hektarus žemės. Tai nedaug. Todėl skulptūroms teks bristi į vandenį. Jos bus pastatytos ant tų pontonų. Dar dvejus metus simpoziumų skulptūroms ežere užteks vietos“, - toks buvo atsakymas.
Šiemetis simpoziumas - tik pradėto darbo tąsa. „Per keletą metų šalia Vilnojos ežero iškilo skulptūrų, kuriomis galima grožėtis ne tik pavasario simpoziumų metu, bet ir visus metus. Džiaugiuosi, kad skulptorių simpoziumas „Vilnoja“ jau spėjo išgarsėti Lietuvoje, ir kiekvienais metais jame savo kūrybines idėjas gali realizuoti įvairūs mūsų šalies menininkai ar svečiai iš užsienio. Manau, jog ateityje simpoziume lankysis, kurs dar didesnis būrys skulptorių iš kaimyninių šalių ar tolimosios Japonijos, Kanados, Amerikos. Įdomu pažinti kūrybos procesą, nes šių žmonių nevaržo kultūriniai, geografiniai ar socialiniai skirtumai“, - sakė „Vilnoja“ simpoziumų sumanytojas ir organizatorius V.Martikonis.
Palinkėsime sumanymų realizavimo, gausaus būrio Sudervės akmens skulptūrų parko lankytojų, kurie skulptūromis gali grožėtis veltui.

Aldona KAČERAUSKIENĖ
Sudervė-Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija