XXI amžius

Ilgai težydi devynžiedė

Virš miško
baltas debesėlis,
toks panašus
į angelą.
Priartėk,
neleisk nueiti
į savo aklumą.
Padėk nušvisti
maldos gelmėje
ir platybėje.

V.R.

Su Vygando Račkaičio eilėraščių knyga „Atodangos“ („Indra“, 2002) lengva bendrauti. Joje nėra nei stulbinančių, nei gluminančių dalykų, o skaičiau ne tik nesibodėdama, bet ir grožėdamasi sutiktu žmogumi su tikru veidu, jo sielos akimis regima Lietuva istoriniame ir astronominiame laike, XX amžiaus atkarpoje.
Knygoje 223 eilėraščiai, dažniausiai miniatiūros formos, be pavadinimų. Atsisakyta rimavimo, ritminis bangavimas neryškus. Puslapis po puslapio pamažu veriasi tyliu, ramiu balsu kalbančio žmogaus gyvenimas, gana atskiras, bet ir neatsijęs nuo visumos. Tai kamerinė poezija, ir tinkamiausia ją skaityti vienumoje.
„Atodangos“ trijų dalių, kiekviena turi savo stebėjimo plotą ir iškiliausią temą, bet netrūksta ir visoms trims bendrų gijų, siejančių vaizdus į natūralią ir patrauklią visumą.
Pirmoji dalis („Lemties paukštė“) prasideda žaibo perskelto akmens vaizdeliu, kur „sustingęs (…) pirmykščių vandenų / raibulys – suakmenėjusio laiko klodai“. Pabaigos klausimas: „Kur aš tada buvau?“ – lyg įžanga į poetinę „aš“ biografiją. (Prisiminta eilutė iš kito teksto: „Kelias mane augino“.) Pirmoji dalis grindžiama lyrinio herojaus biografijos detalėmis: „Pradėjo mane pavasaris…“; „Baimė lingavo / mano lopšį / dieną ir naktį“ (nes ėjo karas); „mus prie vežimo / sustatė sušaudyti, / mačiau, kaip nusitaikė / įnirtę enkavėdistai“; „raudojo gegutė, / skaičiuodama žuvusius / miško brolius. (…) O mes, vaikai, / žaidėme su šovinių gilzėmis“. Ir išvada: „Auginai tu mane, / Tėvyne, / krauju ir ašaromis / pamaitintoje žemėje“.
Kelyje vis tebesantis veikėjas mini artimus žmones, juos ir jau amžių miegą miegančius vis prisimena su pagarba, meile, širdperša: „mama, (…)/ priimk maldos gėlę / su širdyje sukrautu / žiedu“; „Juodašimčiai tą žiemą / numetė mano prosenelį / nuo aukšto medinio tilto“; „Senolių balsais / kužda lapus metančios / drebulės“; „neturintį kapo / toje Sibiro žemėje“ brolį „sesės rauda“ apraudojo teta. Nors jaunystė jau virto „bespalviu vėju“, nors tik Viešpaties žinioje gyvenimo smėlio laikrodžio parodymas, bet keleivis kreipiasi neįkyriai, lyg per tarpininką, į nuoširdžiai išpažįstamąjį: „Žydėk, dar ir man / žydėk, devynžiede“.
„Ad fontes“ (antra dalis) pagrįsta nebe tiek veikėjo gyvenimo istorine ir buitine patirtimi, kiek įsijautimais į Amžinąjį Žodį. Čia ir žmogui atseikėto laiko neskalsumo suvokimas, kūnus sudildančių smilčių ir kiti panašūs vaizdiniai, apmąstymai, nusidėjėlio nerimo pojūčiai: „Pilkšvas lietus / drumsčia verdenę. / Merdi širdy / žibuoklė… / Pasidaviau pykčiui. / Sviedžiau akmenį…“. Žmogus ne sykį savimi nusivylęs: „dar neprigydžiau / išrautos baltos gėlės“; „Veltui ieškau, / nerandu savy šventumo“. Tada prisimenamas Šventajame Rašte likęs pažadas: „Aš įkvėpsiu jums dvasią, / ir jūs atgysite“. Į nuodėmę atkristi linkusį žmogų gali išgelbėti „tik Dangaus šviesa“, bažnyčioje per rytines pamaldas jam „plečiasi vilties erdvė“. Intymi ir įtaigi vakaro malda: „Užžiebk žvaigždę, / Dangau, ir mano sieloj“. To juk ir dabar taip reikia pasaulyje, gyvenime, kurio pasakos jau „be laimingų pabaigų“ ir „Trina rankas Judas, / kuris niekada nepasikars…“
„Dviese“ (trečia dalis) pačiu pavadinimu nurodo pagrindinę temą -santuokinės bičiulystės gėrį. „Pora pagal Dievo norą, bet lyg ir nebe pagal šio pasaulio madą“, - gal pamanys ir kitas koks dar nenukrikščionėjęs atgaivos ieškotojas. Šios dalies miniatiūrose veikėjas besąlygiškai pripažįsta idealu tą, kuri, pakrikštyta meilės deivės vardu, prisipažįsta: „Dideliam dideliam pasauly / esi man viena“.
V.Račkaičio „Atodangų“ veikėjas pastabiu žvilgsniu, su dideliu jautrumu mato ir girdi tėvynės gamtą. Iš jos šaltinių semia ir semia. Atidus ir melzganai tolimo Oriono šviesai, ir žemę palietusiai ugniažolės sėklelei. Su malonumu slysta žvilgsnis tokiomis V.Račkaičio eilutėmis: „Atnešęs vaivorykštę / ant šulinio rentinio / nutūpė laumžirgis“; „violetinėmis grabnyčiomis / žydėjo gegužraibės“; „virpėdamos / skęsta vakaro / sutemose drebulės“; „klausydavausi / jaučio balsu / baubuojančio baublio (…) švendrynuose“; „lututės balsas iš užmiršto laiko“; „pavasario giraitė sklidina strazdo Gloria“, o miške stirnų taku „regis, prieisi / vartus į dausas“. „Atodangų“ autorius sugeba savitai ir plastiškai parinkti metų laikų keičiamas gamtos spalvas, bet nėra tik kopijuotojas. Knygoje gamta dažnai lemia nuotaikas, meditacijas, vizijas. Ypač vykę tie eilėraščiai, kuriuose gamtos įvaizdžiai drauge yra ir tam tikri simboliai („Merdi širdy žibuoklė…“ ir pan.). Įstringa autoriaus dažnai minimi „baltieji“: gulbė, balandis, angelas, gėlė, padangėje vien balti sparnai. Esti ir baltas ievų lietus, balta žiedų debesija.
Poetinio vyksmo vietos – atokiau nuo didžiųjų miestų bei kultūros centrų. Apie tai galima spręsti iš žiupsnelio vietovardžių („Gulbiniškių alksnyne“, „Šeškupio klony“, „Susitikom prie Merkio“ ir kt.). V.Račkaičiui būdinga tekstą pradėti kokiu gamtos impulsu, vaizdeliu, reiškiniu ir pereiti prie klausimo, prašymo, maldavimo, tam tikros būsenos, nuotaikos.
Nesakau, kad „Atodangos“ – tobula knyga, bet apie jos ydas nekalbėsiu. Beje, dešimtyse kitų knygų ydų yra daug daugiau. Šiek tiek susikaupiau ties „Atodangomis“ bene labiausiai dėl to, kad jų žmogus yra dešimčių gudruolių (?) per dantį traukiamas krikščionis, kad autorius ne tik nesistengia anų akivaizdoje išsiginti savo tikėjimo, bet ramiai ir neužgauliai linki skaitytojui tikėjimo duonos.
Man artimas šios knygos žmogus nuoširdžiu paprastumu, gera valia, pagarbiu santykiu su vyresnių kartų dvasine kultūra, pastangomis neišklysti, neapsileisti dvasia.

Elena SKAUDVILAITĖ