Atnaujintas 2003 m. gegužės 23 d.
Nr.40
(1144)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kikščionybė šiandien
Ora et labora
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Žvilgsnis
Kryžkelės
Rinka
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Paminėtas ilgametis klebonas

Kunigas Petras Adomonis

Nuo 1990 metų iki mirties Utenoje dirbęs kunigas Petras Adomonis (1922 01 22–2001 04 16) išlikęs ne tik savo artimųjų, brolių kunigų atmintyje – nepamiršo jo ir parapijiečiai. O pamiršti neleidžia ne tik plati sielovadinė dekano veikla, bet ir įvairūs kiti darbai: mokykla, darželis, ligoninė, „Caritas“, Lietuvių katalikų mokslo akademija. Romos popiežiškojo Grigaliaus universiteto prof. kun. Antano Liuimos, SJ, bei kunigo P. Adomonio iniciatyva atkurta „Saulės“ katalikiškos dvasios vidurinė mokykla. Vėliau dekano daug kovota: rašyta ir kalbėta, kad būsimoji „Saulės“ gimnazija išlaikytų katalikišką dvasią.
1995 metais per Šv. Pranciškaus atlaidus kun. P. Adomonis pašventino Utenos šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę ir jos šviesią, jaukią koplytėlę. Ši ligoninė, įkurta dekano P. Adomonio didelių pastangų dėka (jis tapo direktoriumi ūkinei ir finansinei veiklai), – vienintelė religinės bendruomenės įsteigta ligoninė iš 70-ies tokio tipo ligoninių Lietuvoje. Ji skirta nepagydomų ligonių slaugai, tačiau ligonių kančią lengvino dekano dėmesys, seselių pranciškonių meilė, jų rankų šiluma.
Ne be dekano pagalbos įsikūrė ir tebeveikia katalikiškos mokyklos darželis “Varpelis”. Kun. P. Adomonis, būdamas „Caritas“ vadovu, sugebėjo išplėsti jo veiklą: įsteigė senelių prieglaudą, arbatinę, šarvojimo salę.
Išskirtinė kun. P. Adomonio veikla Lietuvių katalikų mokslo akademijoje (LKMA). Kunigas Petras - Akademijos vienmetis. 1990 metais LKMA buvo atkurta Lietuvoje, o 1994 m. gegužės 28 d., minint “Saulės” gimnazijos 75 metų jubiliejų, buvo įkurtas LKMA Utenos skyrius. Dekanas P.Adomonis, išrinktas pirmininku, šias pareigas ėjo iki pat mirties. Jis ne tik padėjo rengti mokslines bei jubiliejines konferencijas žymiems Utenos krašto bei Lietuvai nusipelniusiems žmonėms, bet ir pats skaitė pranešimus, aukojo šv. Mišias, sakė pamokslus, skleisdamas Dievo žodį, meilę bei gėrį.
Tad neatsitiktinai balandžio 22 dieną Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje antrųjų mirties metinių proga meldėsi aštuoniolika kunigų, sesuo Vlada Adomonytė, giminaičiai, parapijiečiai, „Saulės“ gimnazijai atstovavę 4 a (mokyt. Jolanta Mikutienė) ir 4 b (mokyt. Dalia Bagdonienė) klasių mokinukai, svečiai. Šv. Mišias koncelebravo Panevėžio vyskupijos kapitulos pirmininkas kan. Bronius Antanaitis. Kartu meldėsi kunigai: kan. Vytautas Masys, Utenos dekanas kun. Algirdas Butė, vikaras kun. Raimundas Simonavičius, g. kan. Bronius Šlapelis, kan. Petras Žiukelis, kan. Petras Baltuška, kan. Dalius Tubys, taip pat kunigai Henrikas Kalpokas, Juozas Bagdonas, Rimantas Kaunietis, Stanislovas Krumpliauskas, Bronius Žilinskas, Vydas Juškėnas, Edmundas Rinkevičius, Kostas Balsys, Povilas Bartkevičius ir Stasys Stanikūnas.
Įspūdingą pamokslą pasakė kan. B. Antanaitis, specialiai jį pritaikydamas susirinkusiems mokiniams. Vaikai kanauninko klausėsi labai atidžiai, susidomėję. Juos jaudino pateikti sovietų persekiojamo kunigo P.Adomonio gyvenimo pavyzdžiai. „Per maža žinoti Kristų – reikia Jį liudyti... Mes esame Prisikėlimo žmonės, visi mūsų sunkumai – tai išbandymai, Kristaus meilės liudijimai“, - kalbėjo kan. B.Antanaitis. Kanauninkas pateikė vaikams suprantamų pavyzdžių apie kunigą Petrą – Kristaus ištikimybės liudytoją.
Po šv. Mišių aplankytas kunigo kapas šventoriuje. Į visus susirinkusius žmones, o ypač vaikus, kreipėsi dekano sesuo Vlada, liudydama brolio meilę Dievui, kiekvienam parapijiečiui. Džiaugdamasi jaunimu, prašė jų nepamiršti melstis už kunigus.
Svėdasų klebonas kun. R.Kaunietis prisiminė, kokį stiprų poveikį jam, jaunam vikarui, jo dvasininko darbo pradžioje padarė buvimas greta kunigo Petro. Dekano patirtis, pamokymai, o ypač jo pavyzdys buvo itin svarbūs jaunam kunigui. Kun. R. Kaunietis pasakė ir tokius žodžius: Dekanas buvo vienas iškiliausių ir drąsiausių kunigų. Nepaisydamas nuolatinio sovietinės valdžios persekiojimo, šmeižiamas ir ujamas iš parapijos į parapiją, išjuokiamas spaudoje ir nuolat gąsdinamas, jis ištikimai skelbė ir liudijo Evangeliją.
Buvęs nepailstantis kovotojas už tikėjimą ir laisvės šauklys anais priespaudos metais, dekanas negalėjo ramiai sėdėti ir nepriklausomybės laikais. Metus teko dirbti kartu čia, Utenoje, vikaraujant ir dar pora metų – jo vadovaujamo dekanato Vyžuonų parapijoje. Tikrai nedaugelis galėjo suvokti, kokią auką turėjo sudėti šis kilnus ir garbingas kunigas.
Įveikęs tiek infarktų, po sunkaus darbo metų jis tikrai turėjo teisę pailsėti. Tačiau jo veržlumas, ryžtas neleido trauktis. Dekanas nemokėjo girtis ar skųstis. Daugelis šiandien mėgsta išreklamuoti net ir atliktas smulkmenas. Jis buvo kitoks: daugiau dirbo nei kalbėjo. Per visus tuos metus niekada nemačiau jo besiilsinčio – nebuvo kada! Suprato, koks svarbus metas, kokios galimybės atsivėrė mūsų krašto žmonėms, tad visur skubėjo.
Kaip dirbęs šalia ir matęs daugiau nei kiti, noriu visus užtikrinti – dekanas labai mylėjo Uteną ir uteniškius... Jis kiekvieną jūsų išnešiojo savo širdyje. Ne visi tai suprato... Tačiau jis mylėjo vyriškai, tėviškai, reikliai...
Sudėtingas ir paties dekano Petro kunigystės kelias. 1947-ųjų liepos pabaigoje jis pradėjo diakonauti Vaškų parapijoje (Pasvalio r.). 1948 m. balandžio 25 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas kunigais įšventino penkis, kilusius iš Panevėžio vyskupijos: Petrą Adomonį, Vytautą Tvarijoną, Alfonsą Gražį, Antaną Uogintą ir Petrą Tijušą. 1948–1951 metais kun. P. Adomonis dirbo vikaru Vaškų, Linkuvos, Krinčino parapijose, Panevėžio Katedroje. Neilgai Katedroje dirbo – 1951-ųjų rugsėjo pabaigoje paskiriamas klebonu į Rozalimą, po aštuonerių metų – į Raguvą. Ėmęs aktyviai burti bendruomenę, kaip atsako sulaukė sovietų valdžios ir vietinių ateistų šmeižtų. 1963 m. birželio 23 d. ,,Panevėžio tiesoje“ pasirodė A. Dačiulio straipsnis ,,Karingasis dekanas“. Tais pačiais metais, atėmus iš jo darbo pažymėjimą, kunigas dirbo melioracijoje, 1963 m. rugsėjo 20 d. paskirtas Burbiškio parapijos, o 1968-aisiais – Kriaunų klebonu. 1982 metais jam papildomai patikimos Leliūnų parapijos klebono pareigos. Be šių pareigų, keletą metų savanoriškai aptarnauja Užunvėžių parapiją. Ilgiausiai – net keturiolika su puse metų (1975-1990) dirbo Skiemonyse (Anykščių r.). 1990-ųjų liepos pradžioje buvo paskirtas dekanu ir Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios klebonu Utenoje. Tad beveik per 53 metus dirbo vienuolikoje parapijų ir dešimt metų – Utenoje.
Kunigo darbą pradėjęs Šiaurės Lietuvoje, užbaigė jį Rytų Aukštaitijoje. Pradėjęs darbą okupuotoje Lietuvoje, išlikęs tikru Kristaus kareiviu, drąsiai skelbiančiu Dievo žodį, kovodamas dėl tikėjimo laisvės, skleisdamas dvasingumą, liudydamas Dievo meilę, nepalūžo ir nepabūgo sovietinio saugumo persekiojimų, šantažo – sulaukė Lietuvos nepriklausomybės, dėl kurios ir darbavosi. Lietuvai tapus nepriklausoma, jau nevaržomas galėjo tęsti darbus – formuoti naujas veiklos kryptis. Tad ir dabar visoje Utenos parapijoje tebejaučiamas kun. P.Adomonio veiklos pamatas, tebejaučiama kunigo dekano tyli, rami, bet nuosekli ir ryžtinga veikla. Tad uteniškiai gali džiaugtis turėję ir pažinoję dekaną P.Adomonį ir dėkoti jam ne tik maldomis, bet ir sąžiningu, nuoširdžiu kiekvienu, kad ir mažiausiu, darbeliu.
Dekanui rūpėjo parapijiečių tikėjimas, dvasingumas, dora, pareigingumas. Visoje plačiašakėje savo veikloje dekanas, liudydamas savo širdies gėrį, troško matyti žmones geresnius. Apie tai rašė spaudoje, kalbėjo renginiuose. Viename interviu 1997 metais jis sakė: Labiausiai turbūt skaudina per greitas žmonių nusivylimas bei nenoras gyventi viltimi. Ir šalia to – žmonių nesutarimas, vienas kito nesupratimas. Vis įtarinėjam, kad kitas blogas, nesistengiame matyti to, kas šviesu, gera. Daugelis nemoka rinkti vaižgantiškų deimančiukų, kurių tikrai yra nemaža. Juk abejingumas ir nusivylimas pakerta jėgas bet kokioj veikloj. Kad tauta susiskaldžiusi, gerai žinomas faktas. Tad siekti vienybės – būtinybė ir mūsų pareiga.

Dr. Aldona Vasiliauskienė
Utena

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija