Atnaujintas 2003 m. gegužės 23 d.
Nr.40
(1144)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kikščionybė šiandien
Ora et labora
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Žvilgsnis
Kryžkelės
Rinka
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nepalikime vaikų be katalikiškos „Kregždutės“

Labai išgyvendama dėl vaikų auklėjimo katalikybės dvasia, noriu pakalbėti tuo klausimu. Jaučiu tam turinti šiokią tokią teisę. Mano broliai sovietiniais laikais buvo nuteisti už ryšius su garbinguoju Telšių vyskupu Vincentu Borisevičiumi. Brolis Juozas Jurkus mirė Sibire bado mirtimi. Broliui Stasiui kurį laiką teko būti vienoje mirtininkų kameroje su vyskupu. Grįžęs jis pasakojo, kaip bendrai melsdavosi jo vadovaujami kaliniai, kaip kas vakarą vyskupas juos palaimindavo.
Visa šeima buvome tvirtai tikintys. Brolis Stasys, grįžęs iš lagerio, visiškai sukritikavo ateistinę J.Ragausko paskaitą Žemaičių Kalvarijos salėje, už ką saugumas per šešias valandas pareikalavo apleisti tėviškę. Brolis Juozas, jau visai išsekęs tremtyje, laiškais dėkodavo mamai, kad jį išauklėjo tikintį, nes su malda jam daug lengviau viską iškęsti.


Netikėkite netikrais pranašais

Atvykusi į katalikišką kraštą, gruzinė moteris sakosi, kad jai kalba Dievas ir nori, kad ja tikėtume. Bet ar taip gali būti?
Dievas negali kalbėti, nes yra Dvasia. Jei kam apsireiškia Viešpats Jėzus, tai žmogus Jį pažįsta ir žino, todėl nereikia Jėzui sakyti: „Aš esu Dievas“. „Klausyk, Izraeli, aš esu Viešpats, tavo Dievas…“ - taip yra kalbėjęs Dievas Senojo Įstatymo laikais, nes dar nebuvo priėmęs žmogiškosios prigimties. Ir Jo niekas nematė, išskyrus Mozę, tik girdėjo balsą: vieni lyg griaustinį, kiti aiškų - kaip kuriems buvo duota pažinti.


Prisikėlimo paminklų aura

Buvau pakviestas į kilnojamosios parodos “Paminklinė Prisikėlimo bažnyčia” atidarymą Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Dar iki pirmosios bolševikų okupacijos mokykloje į gražų lankstinuką klijavau “plytas”. Taip aš ir mano bendramoksliai rėmėme Prisikėlimo bažnyčios statybą. Kuklus tai buvo įnašėlis – iš centukų, kuriuos gaudavome iš tėvelių ar dėdžių. Vėliau per čekistų kratas, tremtis ir lagerius šis, jau relikvija tapęs, lankstinukas dingo.


Velykos pas gimines

Per Velykas buvau pakviestas pas gimines, kurie gyvena netoli Viešintų miestelio (Anykščių r.) Dalyvavau Prisikėlimo šv. Mišiose Viešintų Šv. Mykolo bažnyčioje. Su žmona buvome nustebinti gražiomis ir dvasingomis šv. Mišiomis. Parapijos klebonas kun. Antanas Zulonas, kad ir sirguliuodamas, nuoširdžiai aukojo Mišias, pasakė puikų pamokslą ir nepamiršo priminti parapijiečiams, kad kiekvieno pareiga – dalyvauti referendume. Puikus ir bažnytinis choras, kuriam vadovauja zakristijonas Algirdas Bekenis. Velykų šventinė procesija, bažnytinės vėliavos, mergaitės baltomis suknelėmis, barstančios gėlių žiedelius, rodo, kad šios parapijos žmonių širdyse yra vietos Dievui. O po šv. Mišių, nors ir negaluojantis, klebonas bendravo su žmonėmis. Ir kiekvienas supranta, kad toks kunigas pasiaukojamai tarnauja Dievui ir tėvynei.


Kunigo gerumo sušildyti…

…Stiprus vėjas ir beveik visą dieną įkyriai žliaugęs lietus Motinos dieną neleido kiek ilgėliau parymoti Medingėnų kapinėse (Plungės dekanatas) prie mums brangių motinų kapelių. Padėję gėlių krepšelius, įsmeigę žvakutes, bet jų neuždegę, sukalbėję „Amžinąjį atilsį“ ir, kiek pastovėję prie supiltų kauburėlių, visi skubinomės ieškoti užuovėjos, kad galėtume pasislėpti ir sušilti nuo gegužės ketvirtąją virš Žemaitijos praūžusios darganos