Atnaujintas 2003 m. gegužės 23 d.
Nr.40
(1144)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kikščionybė šiandien
Ora et labora
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Žvilgsnis
Kryžkelės
Rinka
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Prisikėlimo paminklų aura

Buvau pakviestas į kilnojamosios parodos “Paminklinė Prisikėlimo bažnyčia” atidarymą Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Dar iki pirmosios bolševikų okupacijos mokykloje į gražų lankstinuką klijavau “plytas”. Taip aš ir mano bendramoksliai rėmėme Prisikėlimo bažnyčios statybą. Kuklus tai buvo įnašėlis – iš centukų, kuriuos gaudavome iš tėvelių ar dėdžių. Vėliau per čekistų kratas, tremtis ir lagerius šis, jau relikvija tapęs, lankstinukas dingo.
Atidžiai tyrinėjau stenduose sukomponuotas kai kurias jau ne kartą matytas, kitas dar neregėtas nuotraukas, dokumentų faksimiles ir staiga... kaip įbestas sustojau prie vieno gelstelėjusio lapo... Šis kirilica parašytas raštas mane nustebino ir sudomino.
Pateikiu ištraukėlę, išverstą į lietuvių kalbą: “Potvarkis Nr.2518-10, 1952 m. vasario 8 d. Maskva, Kremlius. SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas J.Stalinas. (...) Perduoti Ryšio priemonių ministerijai, ryšium su radijo imtuvų gamyklos statyba Kauno mieste, nebaigtą statyti bažnyčios pastatą (...)”.
Kodėl šį potvarkį pasirašė SSKP CK gensekas, masinių teroro, genocido akcijų ir karo nusikaltimų sumanytojas, su Hitleriu suplanavęs ir pradėjęs Antrąjį pasaulinį karą, propagandistų išliaupsintas “didysis pasaulio darbo žmonių vadas ir mokytojas”? Juk tokį raštą galėjo pasirašyti Kauno obkomo ar Vilniaus lygmens CK sekretorius. Pakaktų pirštu mostelėti iš Maskvos, ir formalioji pusė būtų sutvarkyta.
Čia aiškėja tai, kas daugeliui tėvynainių jau seniai aišku kaip diena. Prisikėlimo bažnyčia ir Lietuvos prisikėlimas yra sinonimai ir ypatingos reikšmės simboliai. Stalinas žinojo, kad jo slaptas sandėris su Hitleriu pasidalyti Rytų Europą lietuvių tautos neapgavo. Lietuviai vieninteliai iš pavergtųjų tautų 1941 metų birželį sukilo ir Kauno radijas paskelbė pasauliui apie atkurtą Lietuvos valstybę. Diktatorius taip pat gerai žinojo, kad Lietuvoje Antrasis pasaulinis karas raudonžvaigždžių divizijų jėga buvo nuslopintas daug vėliau. Tiesą pasakius, ginkluotas pasipriešinimas peraugo į įvairių formų rezistenciją, bet niekada nenuslopo.
Prisikėlimo bažnyčia buvo ir liko ne tik padėkos Viešpačiui už atgautą laisvę paminklas, bet ir amžino tautos prisikėlimo ženklas, liudijantis nekintamą lietuvių tautos nusistatymą išsaugoti savo valstybės nepriklausomybę. Net ir nebaigtos statyti Prisikėlimo bažnyčios aura žadina viltį, gaivina tikėjimą ir telkia tėvynainius kuriamajam darbui. Ar ne šito labiausiai bijojo okupantas? Blogio imperijos vientisumui didžiausią pavojų kelia pavergtų tautų sukilimai ir prarastą laisvę primenantys paminklai. Net mintis apie Lietuvos nepriklausomą valstybę okupanto buvo vertinama kaip labai sunkus nusikaltimas, ženklinamas raudonosios demagogijos štampu – “tėvynės išdavimas”.
Visa tai gerai suvokė diktatorius ir savo parašu užantspaudavo – jokios Nepriklausomybės ir jokio Prisikėlimo Lietuvai! Nei minties, nei užuominos mokykliniuose vadovėliuose, nei jokio paminklo apie Lietuvos nepriklausomą valstybę ir galimą jos prisikėlimą negali būti! Rauti su šaknimis iš istorijos ir iš tautos atminties visa, kas primena atimtą laisvę. Potvarkis tapo įsakmiu Kremliaus šeimininko nurodymu vietiniams kolaborantams nenukrypti nuo “partijos linijos”.
Tokie paistalai negalėjo paslėpti tikrųjų Rusijos imperijos tikslų. Generalisimas taip pat nesuvokė, kad teroru, prievarta, smurtu sulipdyta imperija neilgaamžė – anksčiau ar vėliau subyrės. Nesuvokė ir komandinės, kitaip vadinamos socializmo ekonomikos, prigimtinio negebėjimo konkuruoti rinkos ekonomikos sąlygomis. Ir negalėjo net įtarti, kad ta pati Prisikėlimo bažnyčios Lietuva, dar pati nespėjusi prisikelti, galinga Sąjūdžio banga pirmoji smogs blogio imperijai. Ir Sovietų Sąjunga ims aižėti ir byrėti.
Štai kodėl Prisikėlimo bažnyčia nėra tik Kauno paminklas, o visos Lietuvos ir visų pasaulio lietuvių šventovė. Štai kodėl jos atstatymas yra tautinės garbės reikalas ir tikinčiajam, ir šiek tiek nutolusiam nuo Dievo tėvynainiui. Šioje žemėje visi esame ar bent turime būti broliai. Mūsų tik trys milijonai!
Arkivyskupas S.Tamkevičius parodos atidaryme kalbėjo: “Visi laukiame ne tik šventovės, bet ir Lietuvos prisikėlimo. Simbolis keliasi ir auga kaip ir pati Lietuva. Tokia pati bus ir pabaiga – Bažnyčios ir Lietuvos prisikėlimas”.
Šių metų Kristaus Prisikėlimo šventė ypač džiaugsminga. Ji įpareigoja suvokti, kad Prisikėlimo bažnyčios Kaune, Valdovų rūmų atstatymas Vilniuje, paminklo visų amžių ir visų kartų Lietuvos laisvės gynėjams pastatymas istorinėje šalies sostinėje yra tėvynės prisikėlimo simboliai, kaip ir lemtingasis tautos sprendimas gegužės 11-ąją. Ne vien duona gyvi esame ir būsime.

Edmundas SIMANAITIS
Jonava

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija