XXI amžius

Išlikęs tautos širdyje

Adolfo Ramanausko-Vanago 85-ųjų gimimo metinių minėjime:
prof. Vytautas Landsbergis, partizano duktė Auksė Skokauskienė, jaunesnioji sesuo Aldona Ramanauskaitė-Sujetienė

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Balandį Alytuje buvo paminėtos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS ) tarybos pirmininko pirmojo pavaduotojo, LLKS pajėgų vado, dimisijos brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago 85-osios gimimo metinės. Ta didžia proga miesto Šv. Angelų Sargų bažnyčioje buvo aukotos šv. Mišios. Jas aukojo Lietuvos kariuomenės kapelionas kan. Juozas Gražulis, mons. Alfonsas Svarinskas ir Alytaus įgulos kapelionas kun. Remigijus Butkevičius.
Po to Alytaus kraštotyros muziejuje įvyko žymiojo kovotojo už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę minėjimo iškilmės. Jų metu atidaryta šiai progai skirta paroda. Minėjime dalyvavo A.Ramanausko-Vanago dukra Auksė Skokauskienė, jaunesnioji sesuo Aldona Ramanauskaitė-Sujetienė, dabar gyvenanti Lazdijų rajone. Į iškilmes atvyko Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. Alytus tokiai datai paminėti buvo pasirinktas todėl, kad tuometinėje Mokytojų seminarijoje A.Ramanauskas dirbo pedagoginį darbą, tai jo jaunystės miestas.
Apie vieno žymiausio Lietuvos rezistencinės kovos vado gyvenimą papasakojo muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė, savo tėvą Adolfą, taip pat motiną Birutę šiltai ir dvasingai prisiminė duktė Auksė.
Prisiminimais apie kovas už Lietuvos laisvę pasidalijo buvusi partizanė Antanina Garšvienė (slapyv. Milda), kuriai teko bendrauti su A.Ramanausku-Vanagu. Prof. V.Landsbergis atkreipė dėmesį į tolesnius dabartinės lietuvių tautos siekius, dėl kurių kovojo žymusis Lietuvos patriotas. Minėjime taip pat kalbėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininkas Jonas Čeponis. Platų pranešimą apie partizaninį judėjimą Lietuvoje ir A.Ramanausko dalyvavimą jame padare istorikas profesorius Antanas Tyla. Atminimo renginyje taip pat dalyvavo buvusios Mokytojų seminarijos, kurioje dirbo A.Ramanauskas, dabar pavadintos jo vardu, vidurinės mokyklos pedagogai, moksleiviai, atvyko buvę tremtiniai, partizanai.
A.Ramanausko-Vanago duktė A.Skokauskienė nuoširdžiai padėkojo Lietuvos kariuomenės ordinariato generaliniam vikarui, vyriausiajam kapelionui, pulkininkui leitenantui J.Gražuliui, partizanų kapelionui A.Svarinskui, Alytaus įgulos kapelionui, kapitonui Remigijui Butkevičiui, prof. V.Landsbergiui, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininkui J.Čeponiui, Alytaus kraštotyros muziejaus direktorei A.Jakunskienei, muziejininkėms Vitalijai Maisaitei bei Gintarei Markevičienei, istorikui profesoriui A.Tylai, kitiems minėjimo dalyviams, dėmesingai pagerbusiems brangaus žmogaus, patrioto atminimą. „Ir žilagalviai, ir jaunimas šiandien mes visi liudijame amžinąsias vertybes - žmogaus kilnumą, dorumą, pasiaukojimą Tėvynei laisvės vardan”, - sakė Lietuvos patrioto duktė. „XXI amžiaus“ skaitytojams pristatome prof. A.Tylos pranešimo svarbiausias mintis apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje ir Adolfo Ramanausko vaidmenį jame.

Ilgoje ir turiningoje Lietuvos istorijoje Lietuvos partizanų karas buvo, yra ir išliks kaip mūsų tautos pilietinės raiškos ir kartu universali vertybė. Tai buvo Laisvės kova, be galo sunki ir dramatiška, kurioje kovėsi tūkstančiai partizanų. Tyrinėtojai tvirtina, kad 1945 metų vasarą buvo apie 15 tūkstančių ginkluotų partizanų. Vėliau į žuvusiųjų vietas stojo nauji. Kare dėl laisvės 1944-1953 metais žuvo apie 20 tūkst. partizanų. Bandė pereiti iš pogrindžio ir legalizuotis 43,8 tūkst. partizanų. Daug jų buvo išsiųsta į Rusijos konclagerius. Už partizanų ginamų idėjų tiesioginį ar netiesioginį rėmimą buvo ištremta 118 tūkst. Lietuvos gyventojų. Suimta ir įkalinta 186 tūkst.
Tautos kova dėl savo laisvės ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės yra amžina vertybė ir kiekvienas tos kovos dalyvis yra vertas pasididžiavimo. Sunkus Lietuvos partizanų karas iškėlė ypač įsimintinų asmenybių - vadų, kurie virto tos kovos, visų dorų partizanų, kritusių ir save vardan priesaikos sunaikinusių simboliais. Toks buvo žymusis partizanų karo vadas, brigados generolas, Vyčio kryžiaus kavalierius Adolfas Ramanauskas-Vanagas, okupantų sušaudytas prieš 45 metus.
Lietuvos partizanų ginkluotas karas vyko dešimt metų. Tą dešimtmetį subrendo A.Ramanausko, organizatoriaus, sąmoningo kovotojo ir vado, talentas. Ne tik talentas, bet ir tvirtas įsitikinimas pasirinkto sunkaus ir pavojingo laisvės kovotojo kelio tikslingumu, teisingumu ir teisėtumu. Jo redaguojamame Pietų Lietuvos srities partizanų laikraštyje “Partizanas” 1950 m. rugsėjo 28 d. numeryje, straipsnyje “Pogrindžio prasmė”, rašoma: “Pogrindis yra visos tautos teisingiausias valios reiškėjas pasaulio akyse, pogrindžio veikimas, kova su priešu yra lyg demonstravimas visam pasauliui, jog Lietuva nesutinka būti bolševikinė, jog ji pasiryžusi kautis žūtbūtinę kovą, norėdama išsivaduoti iš okupacijos jungo. Pogrindis - tai organizuota geriausių tautos sūnų ir dukrų kova ir protestas prieš smurtą”. Išbūti vieną dieną sudėtingo partizaninio karo fronte buvo sunku ir rizikinga. Tad ką kalbėti apie dešimties metų tokią kovą. Visus sunkumus ir nuolatinių pavojų grėsmę galėjo palengvinti tik be galo stiprus tikėjimas tuo tikslu, dėl kurio kovojama. A.Ramanauskas savo tikslu neabejojo net tuomet, kai jau dalis patikėjo, kad sovietinė imperija stabili ir iš jos išsiveržti bus labai sunku. 1955 metais partizanas A.Ramanauskas savo knygoje „Daugel krito sūnų“, prisimindamas žuvusio tauraus bendražygio partizano Taugirdo - Vlado Baranausko iš Kasčiūnų kaimo jam prieš dešimtmetį rodytą jo sodintą eglynėlį, rašė: „Praėjo nuo tos nakties apie dešimt metų, kai aš vienas, dar vis partizanaudamas, keliavau per tą patį miško ruoželį. Tuo metu man vėl sugrįžo anoji naktis ir Taugirdas... Pušelės jau buvo nemaži medeliai, o Taugirdas... Nei aš, nei jo motina nežinom, nei kas toliau su juo buvo, nei vietos, kur jo išniekintą kūną rusai nutrenkė... Laisvės vis dar nėra ir net nesimato jos auštančio ryto. Ji, žinoma, ateis ir pušelės dar gal nebus iškirstos, bet kur būsiu aš“.
Stebint partizano A. Ramanausko gyvenimą ir veiklą, skaitant jo partizaninių kovų dienoraštį, kuris išleistas pavadinimu „Daugel krito sūnų“, taip pat jo redaguotus partizanų leidinius, matyti jo svarbiausios nuostatos bei uždaviniai:
l .Siekti partizanų centralizuoto vadovavimo, rengti juos partizaniniam karui.
2. Priešintis okupaciniam režimui, trukdyti jam vykdyti represijas prieš Lietuvos piliečius, saugoti gyventojų pilietinę savimonę ir laisvės siekio vertybę.
Kaip šeimos galvai jam nuolatos teko rūpintis apsaugoti ją nuo šnipų ir kagėbistų.
A.Ramanauskas buvo baigęs Klaipėdos mokytojų institutą ir Lietuvos karo mokyklą. Kvalifikuotas pedagogas, kadrinis Lietuvos kariuomenės karininkas.
A.Ramanauskas partizanų kare kaip vadas kilo kartu su visą Lietuvą apėmusiu partizanų vienijimusi. Jo partizaniškas kelias prasidėjo 1945 metų balandį Nemunaičio apylinkėje veikusio partizanų būrio vadu, toliau tęsėsi per Dzūkijos partizanų veiklos centralizavimą. Po kpt. Dominyko Jėčiaus-Ąžuolio žūties jis išrenkamas Dainavos apygardos vadu (1947 09 24-25), kitais metais (1948) - Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, 1949 m. vasario 2-22 d. vykusiame Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, jis buvo išrinktas šio Sąjūdžio prezidiumo tarybos pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju. Tų pačių metų rudenį jis paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vyriausiuoju gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų generolo laipsnis. 1952 metais J.Žemaitis dėl ligos savo pareigas pasiūlė gen. A. Ramanauskui.
Į Lietuvos partizanų vyriausiųjų vadų suvažiavimą, kuris vyko Minaičių kaime, esančiame tarp Radviliškio ir Baisogalos, Stasio Mikniaus sodyboje, bunkeryje, A. Ramanauskas iš Dzūkijos pėsčiomis kelis mėnesius keliavo, kaip kažkada Simonas Daukantas pėsčias ėjo į Vilniaus universitetą semtis mokslo ir šviesos. A. Ramanauskas į šį pavojingą kelią leidosi vedinas pagrindinių savo tikslų - suvienyti pasipriešinimo jėgas ir pajusti bendražygių paramą bei tiesiog jų buvimą. Čia jis susitiko su kitu Lietuvos karininku ir žymiu partizanų vadu bei politiku J.Žemaičiu-Vytautu. Pasitarimo metu per dešimt dienų kartu su kitais diskutavo dėl Sąjūdžio ideologijos, kovos taktikos, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo strategijos, parengė “Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Deklaracijos” projektą. A. Ramanauskas buvo vienas šios Deklaracijos signatarų. Deklaracija buvo drąsus iššūkis sovietiniams okupantams. Joje buvo skelbiama, kad visos Lietuvos partizanų sričių, apygardų vyriausiųjų vadų sudaryta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad Sąjūdžio tikslas yra atstatyti laisvą nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. Ji kvietė visus, nepaisant įsitikinimų skirtumų, įsijungti į aktyvų tautos išlaisvinimą. Signatarai žinojo apie Jungtinių Tautų Organizacijos 1948 m. gruodžio 5 d. priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir todėl toje Deklaracijoje prašė visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.
Okupantai nuo pat antrosios sovietinės okupacijos pradžios siekė sunaikinti ginkluotą pasipriešinimą. Jau nuo 1944 metų rudens okupacinė valdžia iš savo pavaldinių reikalavo, kad per trumpą laiką būtų sunaikintas lietuvių pasipriešinimas. Tokie įpareigojimai, daugiausia besiribojantys dviem trim mėnesiais, buvo duodami nuolatos. Tačiau ilgą laiką jie pasirodė neįvykdomi. Okupantai prieš partizanus sutelkė dideles karines ir čekistų pajėgas. 1944 metų rugpjūtį specialiai karui prieš partizanus į Lietuvą buvo permesta 4-oji NKVD divizija (vadas gen. majoras Pavelas Vetrovas), prieš tai dalyvavusi tremiant Kaukazo tautas. Ji 1949 m. gruodžio 27 d. padalyta į dvi - 2-ąją ir 4-ąją divizijas. Abi jos siautė Lietuvoje partizaninio karo metu. 1944 metų pabaigoje į Lietuvą dar buvo atkelti keli gen. lljos Pijaševo vadovaujamos 63-iosios NKVD divizijos pulkai.
(nukelta į 15 p.)
(atkelta iš 7 p.)
Čia buvo dislokuoti keli pasieniečių pulkai. Kurį laiką (1944-1945) Lietuvoje buvo dislokuota dvylika fronto užnugario apsaugos NKVD pulkų. 1946 metų kovą sovietinės įgulos buvo išdėstytos 163 miestuose ir miesteliuose. Vėliau visoje Lietuvoje buvo įkurta 200 pastovių baudėjų įgulų. Nuo 1949 metų baudėjų punktai buvo pradėti stambinti. Juozo Starkausko tvirtinimu, 1951 metų daugiausia rusų įgulų buvo Dzūkijoje, kur veikė A.Ramanausko ir jo bendražygių vadovaujami partizanai. Okupantų siautėjimas skaudžiai atsiliepdavo partizanų kariuomenei. Jei per trejus nepriklausomybės karų metus (1918-1920) Lietuvos kariuomenė neteko 1,4 tūkst. karių, tai dabar kasmet krisdavo po kelis tūkstančius partizanų. Iš viso per Lietuvos partizanų karą krito, kaip ankščiau minėta, apie 20 tūkst. laisvės kovotojų. Pagal okupantų pateiktus duomenis, kasmet buvo tokie žuvusių partizanų armijos nuostoliai: 1944 m. - 2436, 1945 m. - 9777, 1946 m. - 2143, 1947 m. - 1540, 1948 m.- 1135, 1949 m. - 1018, 1950 m.- 635, 1951 m. - 590, 1952 m. - 457, 1953 m. - 188.
Tarp žuvusiųjų buvo geriausi A.Ramanausko bendražygiai: plk. Juozas Vitkus-Kazimieraitis, kapitonas Dominykas Jėčys-Ąžuolis, mjr. Sergejus Staniškis-Litas, mjr. Zigmas Drunga, ltn. Antanas Baltūsis-Žvejys, Aleksandras Grybinas-Faustas, kpt. Jonas Žemaitis-Vytautas, ltn. Juozas Kasperavičius, Vladas Baranauskas- Taugirdas ir daugelis kitų.
Okupantai buvo bejėgiai įvykdyti iš Maskvos ar vietos kolaborantų duodamas direktyvas - iki vieno ar kito laikotarpio sutriuškinti partizaninį sąjūdį. Jis rėmėsi tauta, kol ji nebuvo ištremta, o vietoje persekiojama, įbauginta ir suskaldyta, jis buvo neįveikiamas. Tik tuo galima paaiškinti, kodėl gen. A.Ramanauskas vienuolika su puse metų išbuvo partizanų fronte, o paskui dar gyveno nelegaliai. Kagėbistai šėlo, ieškodami gen. A. Ramanausko buveinės. Savo atsiminimuose jis rašo, kaip pirmaisiais partizanavimo metais nevykusiais čekistų spąstais buvo bandoma išsiaiškinti jo buvimo vietą ar susitikti, kaip vėliau nuolatos jam tekdavo susidurti ne tik su okupantų kareiviais, skrebais, bet ir su įvairaus plauko išdavikais. Tai tęsėsi iki pat tragiškų 1956 metų rudens įvykių Kaune. 1954 metų balandį kagėbistų komiteto Lietuvoje pirmininkas K. Liaudis savo viršininkams į Maskvą pranešė, kad komiteto operatyvininkai ir rajonų įgaliotinių aparatas yra sutelkę dėmesį į Ramanausko ir stambių partizanų grupių paiešką. A. Ramanauską sekė net šešių rajonų - Alytaus, Daugų, Druskininkų, Prienų, Simno ir Varėnos - kagėbistų šnipai.
Partizanų vadas A.Ramanauskas, gyvendamas nelegaliai, visą laiką buvo glaudžiai susijęs su tauta ir stengėsi palaikyti ištikimybę vilčiai sulaukti laisvės. Jis organizavo leidybą, redagavo ir pats rašė partizanų spaudoje: “Trečias skambutis” (1945 m. rudenį), “Mylėk Tėvynę” (1946-1947), “Laisvės Varpas” (1947-1949), “Partizanas” (1949-1950), “Miško Brolis” (1951-1952). Tie leidiniai ėjo nuo 1945 metų rudens iki 1952-ųjų.
Partizano, brigados generolo A.Ramanausko-Vanago biografija - tai biografija nepaprasto, atkaklaus Lietuvos patrioto ir valstybės piliečio, net sunkiausiu metu nepraradusio vilties, kad sovietinis okupacinis režimas, palaikomas didžiulės visokios rūšies karinės jėgos ir kagėbistų tinklo, yra tik laikinas, tikėjusio, kad amžinas yra laisvos Lietuvos gyvenimas. Tai patvirtina jo veikla ir jo pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija, jo partizaninės kovos atsiminimai “Daugel krito sūnų”. A.Ramanausko-Vanago biografija ir veikla turi būti žinoma kiekvienam moksleiviui, kariui, šauliui – kiekvienam valstybės piliečiui. Jo partizano kelias ir bendražygių taurumas bei ištikimybė Lietuvos valstybei rodo, kokie menki ir maži visi tie, kuriems laisvė nėra vertybė, kurie šūkalioja, kad Lietuvos partizanų karas buvo beprasmis.

Prof. Antanas TYLA