Atnaujintas 2003 m. gegužės 28 d.
Nr.41
(1145)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Žiniasklaida
Žvilgsnis
Atmintis
Literatūra
Istorija ir dabartis
Nuomonės
Istorijos vingiai
Rinka


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Rusijos kareivių motinų sąjungos rūpesčiai

Šiemet sukanka dešimt metų, kai iš Lietuvos išvesta sovietinė kariuomenė. Per tą laiką Lietuvos kariuomenė plėtojasi ne tik kaip karinė, bet ir kaip visuomeninė struktūra. Joje labai aiškiai siekiama laužyti nuo sovietinių laikų užsilikusius stereotipus apie karių tarpusavio santykius, tarnybos sąlygas ir visos struktūros užduotis. Sovietiniais laikais kariuomenė buvo skirta spręsti vien tik kariniams ir politiniams uždaviniams, o ją nuo visuomenės skyrė muštro siena. Lietuvos kariuomenėje vis labiau akcentuojama humanitarinė ir profesionali funkcijos. Pastaroji įgyvendinama gerinant karių pasirengimą ir įsigyjant reikiamą ginkluotę bei techniką, o humanitarinę – įtraukiant karius į visuomenei naudingų funkcijų vykdymą bei dalyvaujant tarptautinėse operacijose.
Tačiau Lietuvos karys – tai ne valstybės reikmėms rekvizuotas juodus darbus dirbantis asmuo, o profesionalas, padedantis susidarius ekstremaliai situacijai. Sunku nepastebėti, kad Lietuvos kariuomenė siekia būti sudėtinė visuomenės dalis ir aktyviai dalyvauti įgyvendinant strateginius valstybės raidos tikslus.
Problemos Rusijos armijoje, likusios nuo sovietinių laikų bei atsiradusios kaip to laikotarpio politinės raidos išdava, kelia susirūpinimą visuomenei, jas narplioja įvairios visuomeninės organizacijos, tarp jų ir nuo 1989 metų įsikūrusi Rusijos kareivių motinų sąjunga. Susipažinę su šios organizacijos veikla ir rūpesčiais, geriau suprasime, ką reiškia šeimai turėti šaukiamojo amžiaus sūnų Rusijoje ir Lietuvoje.

Pasitraukimų be priežasties nebūna

Pasak Rusijos kareivių motinų sąjungos atsakingosios sekretorės Valentinos Melnikovos, iš Rusijos karinių dalinių savavališkai pasitraukia būtinosios tarnybos kareiviai, tarnaujantys pagal kontraktą, ir net karininkai. Jie nusižudo, nužudo kitus, dezertyrų gaudynėse žūsta MVD darbuotojai. Nuolat pasitraukia iš karinių dalinių apie 40 tūkst. kariškių. Pasitraukimų iš armijos be priežasties nebūna. Vaikinai bėga dėl žiauraus su jais elgesio ar pažeminimo, kai dėl sudėtingų aplinkybių šeimoje neišleidžia trumpam iš armijos, dėl tarpusavio konfliktų, kai jų metu pasitaiko grupinių susišaudymų, kai ilgesnį laiką kareivis būna psichologinėje įtampoje, tarsi po „presu“, pirmojo ir antrojo karų Čečėnijoje metu nenorėjusieji kariauti, dėl medicininės komisijos aplaidumo, kai į armiją patenka vaikinai su pažeista nervų sistema ar kita negalia. Pabėgimai neretai priveda prie tragedijos. Šaukiamieji komisariatai neatsako, jei kareiviai žūsta. Kartais tėvai, žuvus sūnui, kreipiasi į teismą dėl materialinės ar moralinės žalos atlyginimo. Žala nedidelė: 20–25 tūkst. rublių, bet surasti kaltininką sunku, nes visi medicininės komisijos nariai pasirašo: „Tarnybai armijoje tinka“.
Rusijoje veikia ir alternatyvios tarnybos įsakymas, bet ir čia neužtikrinamas saugumas nei pilietiškumas, nepriimtini apribojimai. Dar 1995 metais Rusija gavo pastabą iš Jungtinių Tautų Organizacijos dėl žmogaus teisių pažeidimų. Kareivių motinų sąjunga pastebi, jog Rusijos generalinio štabo funkcijos mažai pasikeitė nuo sovietinių laikų – saugoti ginkluotųjų pajėgų sovietinius pasiekimus.

O rekrūtai tęsiasi

Rusijos visuomenę, Kareivių motinų sąjungą ypač sujaudino 2001 metų rudens šaukimas, įvykdytas Maskvoje, grubiai pažeidžiant žmogaus teises. Buvo organizuotos šaukiamojo amžiaus vaikinų gaudynės gatvėse, bendrabučiuose. Sugautieji nugabenti į karinius dalinius, be medicininės komisijos išvadų, nepranešant tėvams.
Dėl šio grubaus pažeidimo Kareivių motinų sąjunga gavo 50 skundų, kuriuos nukreipė į Maskvos prokuratūrą. Organizacijos narės kiek galėdamos gelbėjo vaikinus. Vienus grąžino į namus iš šaukimo punktų, kitus – generalinio štabo pagalba iš karinių dalinių, dar kitus atleido nuo tarnybos dėl sveikatos. Kurioziška, kai į vieną mokomąjį dalinį pateko 250 vaikinų iš gaudynių, iš jų 246 buvo netinkami tarnybai. Jie buvo išskirstyti į ligonines ir atleisti nuo tarnybos armijoje. Skaudžiausia tai, jog kai kurie sučiupti gaudynėse vaikinai buvo išvežti į Chabarovsko sritį, Vladivostoką, kur Kareivių motinų sąjungos narės taip toli negalėjo nuvykti. Tai rodo, jog šaukimo į armiją sistema Rusijoje degraduoja, o karininkai skundžiasi šauktiniais, jų netinkamumu tarnauti kariuomenėje.

Počečėninis sindromas

Rusijos kareivių motinų sąjungos duomenimis, nuo 1999 metų iki 2002-ųjų Čečėnijoje žuvo 6500 kareivių. Gynybos ministerija šiuos skaičius sumažino iki 2700 žuvusiųjų. Skirtumas tas, kad Kareivių motinų sąjunga skaičiuoja ne tik tuos kareivius, kurie žuvo kovos lauke, bet ir tuos, kurie sužeisti mirė vežant į ligoninę ar nuo žaizdų ligoninėje ir tuoj po tarnybos. Todėl ir skaičiai didesni. Šie duomenys tiksliausi, nes į Kareivių motinų sąjungos komitetus kreipiasi tėvai dėl vaikų, žuvusių karinėje tarnyboje, kai reikalinga pašalpa ar kitos lengvatos. Antrajame Čečėnijos kare kiekviena Rusijos sritis vidutiniškai prarado po 120-150 žmonių. Į šį skaičių įeina ir milicijos bei OMON’o darbuotojai, ir kariai pagal kontraktą bei būtinosios tarnybos kareiviai. „Tų žmonių, kuriuos vyriausybė pasiuntė į neteisėtą karą ir nenori žinoti, kokia kaina jis vedamas ir kiek jų žuvo, mes neskirstome pagal pareigas, – teigia Rusijos Kareivių motinų sąjungos atsakingoji sekretorė V.Melnikova. Pasak jos, jaudina ir tai, kad žuvusiųjų antrajame Čečėnijos kare neįrašo į jokias atminties knygas, nevedami sąrašai, nors nuo 1999-ųjų valstybės biudžete tam tikslui yra numatytos lėšos. „Kiekvienais metais kreipiamės į prezidentą V.Putiną, į gynybos, vidaus reikalų ministrus: spausdinkite žuvusiųjų sąrašus. Ne, - valstybinė paslaptis. Nors Aukščiausiasis Teismas išvadoje teigia: nėra jokios paslapties“, – guodžiasi Kareivių motinų sąjungos narės.
Kyla klausimas, kodėl Rusijoje Čečėnijos tragedija rūpėjo ir rūpi tik keletui visuomeninių organizacijų ir, žinoma, tiems, kurie nukentėjo. Pasak V.Melnikovos, Rusijoje visuomenė nėra tokia aktyvi kaip Europoje. Kol problema žmogaus nepaliečia asmeniškai, jis jos šalinasi: nieko nemačiau, negirdėjau, manęs tai neliečia. Ir kada įvyksta nelaimė, prasideda dūsavimai: „Štai mes atidavėm sūnų, o ten jo negydo, ten neprotezuoja, pražudė“! Pasitaiko atvejų, kai tėvai savo vaiko, praradusio kare rankas ir kojas, atsisako ir kreipiasi į organizaciją dėl lengvatų bei kompensacijų. Tokiems tėvams nerūpi, kaip sūnų gydyti ar gauti protezus.
Kita problema – kai jauni kareiviai, atlikę privalomąją tarnybą Čečėnijoje, grįžo ne tik sužaloti, bet ir patyrę psichologinį stresą. Tai laisvėje pasireiškia agresija. Kaip ir po karų Afganistane ir Karabache, taip ir po karų Čečėnijoje nemažai vaikinų palūžo: tapo alkoholikais, narkomanais, įsivelia į vagystes, grobstymus ir t.t. Tokiais atvejais Kareivių motinų sąjunga nedaug ką gali, nes vyriausybinės paramos nėra. Karo gydytojai to nekonstatuoja kaip ligos, o civilinė medicina nepajėgi, neturi tiek psichologų, kurie galėtų konsultuoti tokius kareivius. Kokia išeitis, kaip tokią milijoninę masę žmonių, praėjusių karo pragarą, nuraminti, jiems padėti? Kareivių motinų sąjunga, kai svarstomas valstybės biudžetas, primena vyriausybei, kad skirtų lėšų kareivių psichologinei programai. Organizacijos narėms maloniai atsakoma: „Yra socialinė reabilitacija kariškiams, ten ligoninėse gydo, o tai, ką siūlote, - neaktualu“.
„Nesuprantame, kas turi baisaus įvykti, kad pagaliau valdžios žmonės suprastų, jog palikti likimo valiai žmogų, kariavusį prieš žmogų, kalbantį ta pačia kalba, negalima. Kaip paskui galima tikėtis iš jo gero elgesio?“ – teigia Rusijos kareivių motinų sąjungos narės.

Į Rusijos kareivių motinų sąjungą kreipiasi ir kadriniai karininkai

Į Rusijos kareivių motinų sąjungą įvairiais klausimais kreipiasi ne tik privalomosios tarnybos kariai, bet ir kadriniai karininkai, nesuradę teisybės pagal statutą nei vyresnybėje, nei teisme. Ypač aktuali gyvenamojo ploto problema. Dar 1992 metais B.Jelcinas žadėjo, jog karininkams mokės tūkstantį JAV dolerių per mėnesį ir kad 120 tūkst. kariškių, kurie neturi buto, gaus jį per dvejus metus. Deja, 2002 metų duomenimis, 140 tūkst. kariškių neturi gyvenamojo ploto. Kareivių motinų sąjungos autoritetas Rusijoje leidžia šiai organizacijai daug kam padėti, o jei ne, pataria problemą spręsti karinėje prokuratūroje.

Dar XIX amžiuje Karamzinas pavartojo žodį „vagia“

Kiekvieną mėnesį viename ar kitame Rusijoje regione vyksta labdaringa akcija, kurios metu renkami drabužiai, medikamentai, produktai. Ši humanitarinė parama skirstoma kariniams daliniams. Negi valstybė nesugeba išlaikyti savo kariškių? Berods nacionalinės gynybos biudžetas pakankamas. Pasak Rusijos kareivių motinų sąjungos narių, tai politinės spekuliacijos, yra nesąžiningų žmonių, nes karinius dalinius labdara ne visada pasiekia. Rusijos kareivių motinų sąjunga veiklos pradžioje taip pat vykdavo į karinius dalinius su humanitarine misija. Pasipiktinimą sukėlė ir šį darbą nutraukė, kai organizacijos narės, atvykusios į Mozdoką, įsitikino, jog dalinių kariškiai ėmė labdarą, laiškus tų kareivių, kurie jau buvo žuvę.

Moraliniai ir finansiniai aspektai

Grubūs moraliniai ir finansiniai pažeidimai Rusijoje armijoje užfiksuoti, kai jaunuoliai buvo kviečiami kovoti Čečėnijoje ir už „kovines dienas“ jiems buvo pažadėta sumokėti. Deja, šis slaptas įsakymas iškilo viešumon, ir kovojusiems prieš čečėnų tautą kariams ne visada buvo sumokėta arba sumokėta tik dalis pinigų. Į Kareivių motinų sąjungą kreipėsi žmogus, keletą mėnesių kovojęs Čečėnijoje pagal kontraktą ir visą laiką dalyvavęs koviniuose veiksmuose. Jam paskaičiavo penkiolika „kovinių dienų“. Kaip įrodyti, jei jokio dokumento nebuvo pasirašyta tarp skriaudą patyrusio kariškio ir dalinio vado? Žmogus liko apgautas. Apgauti liko ir būtinosios tarnybos kareiviai, kurie koviniuose veiksmuose dalyvavo dvi – keturias ar daugiau dienų. Žadėti pinigai taip ir „pakibo“. Ką jau kalbėti apie moralinį aspektą? Pasak Maskvos karo apžvalgininko Aleksandro Golco, „Rusijos visuomenė labiau subrendusi nei struktūros, kurios privalo užtikrinti valstybės saugumą“.
Rusijos kareivių motinų sąjunga ragina tėvus domėtis, ar jų sūnus yra fiziškai ir psichiškai sveikas, ar tikrai jis nori tarnauti armijoje, jei ne, nukreipti jį alternatyviai tarnybai, iškilus problemoms drąsiai kreiptis į teismą, net į Europos teismą dėl žmogaus teisių pažeidimo. Organizacija skatina, jog tėvai žinotų įstatymus ir susitvarkytų reikiamus dokumentus iš anksto, o ne tada, kai šauktinis gauna kvietimą į karinį komisariatą.

* * *

Rusijos gyventojų pasitikėjimas kariuomene, žlugus sovietinei sistemai, daugeliu atveju smuko, kai tuo tarpu Lietuvoje, ypač nuo 2000 metų pradžios, padidėjo beveik per pusę. Vadinasi, beveik kas antras šalies gyventojas pasitiki kariuomene ir džiaugiasi teigiamais poslinkiais joje. Net 68 proc. tėvų pritartų savo sūnaus norui tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Vis daugiau jaunuolių norėtų mokytis sparčiai modernėjančioje Karo akademijoje.
Straipsnis parengtas pagal Rusijos spaudą ir Rusijos kareivių motinų sąjungos atsakingosios sekretorės bei atstovės spaudai Valentinos Melnikovos pasisakymą per radiją „Svoboda“.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija