Ar galimi nauji poslinkiai Vatikano ir Maskvos santykiuose?

Artimiausi sąjungininkai – Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Aleksijus II ir prezidentas Vladimiras Putinas EPA-ELTA nuotrauka

Kazanės Dievo Motinos ikona

Pastaruoju metu ir diplomatiniuose, ir bažnytiniuose sluoksniuose pasirodė svarstymų dėl galimų pozityvių poslinkių tiek Rusijos ir Šventojo Sosto, tiek Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių santykiuose. Netgi kalbama apie tikėtiną popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Rusijoje pakeliui į Mongoliją, kur vizitas – kol kas oficialiai nepatvirtintas – planuojamas rugpjūčio mėnesiui.
Šį pavasarį įvyko keli trumpi, bet reikšmingi Rusijos aukštų pareigūnų vizitai į Romą ir Vatikaną, taip pat formaliai atnaujintas Šventojo Sosto ir Maskvos patriarchato ekumeninis dialogas. Kaip „geros valios gestą“ galima suprasti ir naujo katalikų vyskupo paskyrimą Irkutsko diecezijai vietoje Rusijos valdžios išvaryto ankstesnio ganytojo. Taip pat neseniai vienam išvarytam katalikų kunigui buvo leista „sutvarkius dokumentus“ grįžti sielovadiniam darbui į Sankt Peterburgą.

Nesena skaudi patirtis

Tačiau šie išryškėję naujieji akcentai nerodo, kad silpnėtų Maskvos patriarchato vadovybės priešiškas nusistatymas Vatikanui dėl vadinamojo „katalikų prozelitizmo“ Rusijoje, taip pat dėl stačiatikių vyskupijų „likvidavimo“ Vakarų Ukrainoje po to, kai po Antrojo pasaulinio karo komunistų bandyta sunaikinti Ukrainiečių Katalikų Bažnyčia praėjusio dešimtmečio pradžioje atstatė savo teises. Be to, Rusijoje toliau dedamos pastangos politiškai ir teisiškai stiprinti Stačiatikių Bažnyčios pozicijas, priartinant jas prie „valstybinės Bažnyčios“ statuso kitų religinių mažumų suvaržymo sąskaita.
Kaip žinoma, Vatikano ir Maskvos patriarchato santykiai „atšalo“ praėjusio dešimtmečio viduryje po daugelio nepavykusių bandymų surengti tiesioginį popiežiaus Jono Pauliaus II ir patriarcho Aleksijaus II susitikimą iškilusioms problemoms apsvarstyti ir ieškoti galimų sprendimų. Šie santykiai pasiekė „krizinį tašką“, kai 2002 metų vasarį Rusijoje vietoje buvusių laikinų administracinių vienetų buvo įsteigtos keturios katalikų vyskupijos, sujungtos į vieną metropoliją su centru Maskvoje. Stačiatikių Bažnyčia šiuose įprastuose pertvarkymuose sielovadiniam darbui gerinti įžiūrėjo „paralelinių struktūrų“ formavimą ir neva siekį konkuruoti su patriarchatu dėl pokomunistinės visuomenės evangelizacijos. Dėl to, pasitelkus savo įtakoje turimą Rusijos valstybinį aparatą ir pirmiausia slaptąją policiją FSB (buvusią komunistinę KGB), buvo dar labiau sustiprinta katalikų bendruomenių diskriminacija. Nepateikus jokių konkrečių motyvų, iš Rusijos buvo išvaryti penki sielovadinį darbą dirbę katalikų kunigai ir Irkutsko vyskupas Ježis Mazuras. Pagaliau 2003 metų pradžioje žiniasklaidoje buvo paskelbtas Rusijos parlamento užsakymu rengto dokumento apie religinį ekstremizmą projektas, kuriame į visuomenei priešiškų ir pavojingų religinių organizacijų „juodąjį sąrašą“ pirmuoju numeriu buvo įrašyta Katalikų Bažnyčia.
Tai sukėlė žmogaus teisių gynėjų grupių, religinių ir politinių veikėjų bei organizacijų protestus visame pasaulyje. Sausio viduryje vykusiame metiniame susitikime su prie Šventojo Sosto akredituotais diplomatais popiežius Jonas Paulius II padarė precedento neturintį pareiškimą, nurodydamas, kad Vatikanas iš Rusijos valdžios „laukia konkrečių žingsnių, kurie būtų priimti pagal pasirašytus tarptautinius susitarimus ir padėtų išspręsti susidariusią krizę. Rusijos katalikai nori gyventi taip, kaip ir kiti tikėjimo broliai visame pasaulyje, naudojantis tokia pat laisve ir išlaikant savąjį orumą“. JAV prezidento Džordžo Bušo administracija, jau anksčiau rodžiusi susirūpinimą dėl nepatenkinamos religinės laisvės padėties pokomunistinėje Rusijoje, vasario mėnesį į Maskvą buvo atsiuntusi specialią komisiją susidariusiai padėčiai ištirti.

Pastangos dialogui atnaujinti

Taip pat metų pradžioje buvo imtasi ir kai kurių diplomatinių pastangų Romos ir Maskvos dialogui atnaujinti. Vietoje buvusio Vatikano diplomatinio atstovo šveicaro arkivyskupo Georgo Curo Popiežius darbui Maskvoje paskyrė rusų kalbą mokantį buvusį apaštalinį nuncijų Bulgarijoje italą arkivyskupą Antonijų Meninį, kuris gana sėkmingai mezgė santykius su Bulgarijoje vyraujančia Stačiatikių Bažnyčia ir, palikdamas Sofiją, gavo aukštą valstybinį apdovanojimą. Atvykęs į Maskvą, arkivyskupas A.Meninis susitiko su Rusijos prezidentu V.Putinu ir patriarchu Aleksijumi II, kuriam perdavė asmeninį popiežiaus Jono Pauliaus II laišką. Šių susitikimų metu buvo pareikštas siekis gerinti Vatikano ir Rusijos santykius, taip pat „būtinumas spręsti problemas, trukdančias vystyti vaisingą tarpbažnytinį dialogą“.
Netrukus po to patriarchą Aleksijų II aplankė Italijos Trento ir Ternio vyskupijų delegacijos, kurios Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai įteikė dovaną – kankinio šv. Valentino (dabar žinomo kaip mylinčių žmonių globėjo, kurio liturginė šventė – vasario 14-oji – plačiai minima pasaulio jaunimo) relikvijas. Vasario mėnesį Italijos ir Rusijos žiniasklaidai interviu davęs Rusijos diplomatinis atstovas Vatikane (beje, Šventasis Sostas ir Rusija iki šiol neturi diplomatinių santykių ambasadoriaus – nuncijaus lygiu, ir jie palaikomi per vadinamuosius „diplomatinius atstovus“) Vitalijus Litvinas netikėtai pareiškė, kad Popiežiaus vizitas į Maskvą „ne tik galimas, bet ir būtinas“. Jis taip pat pripažino, jog „iš pradžių yra būtina išspręsti kai kurias kliūtis dialoge tarp Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių… Būtina sudaryti normalią aplinką, kad Popiežiaus vizitas būtų vaisingas“. Žinoma, šiose V.Litvino pastabose nieko naujo nepasakyta: Popiežius niekada nevyksta į stačiatikių daugumos šalį, nesuderinęs šio klausimo su vietos Stačiatikių Bažnyčia. Svarbu yra kitkas: V.Litvinas minėtame interviu, gindamas Rusijos vyriausybės priimtus sprendimus dėl kelių katalikų dvasininkų išvarymo, sakė kad jų prasižengimai buvo susiję „su veikla, nesuderinama su dvasininko statusu“. Jis taip pat nurodė, kad „nereikia turėti jokių iliuzijų dėl grįžimo ganytojų, kuriems buvo atšauktos vizos dėl Rusijos įstatymų pažeidimo“, ir kad Kremlius neprieštarautų, jeigu jie būtų pakeisti kitais dvasininkais. (Kaip vėliau matysime, Vatikanas kaip tik tokį siūlymą priėmė paskiriant naują Irkutsko vyskupą.)
Pagaliau kovo antroje pusėje Vatikanas ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčia formaliai atnaujino ekumeninį dialogą, kuris buvo nutrūkęs po keturių katalikų vyskupijų įsteigimo 2002-ųjų vasarį. Kaip tik tuomet ir buvo planuotas Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos, koordinuojančios ekumeninę veiklą, vadovo kardinolo Valterio Kasperio vizitas į Maskvą, tačiau jį teko atšaukti dėl susidariusių nepalankių aplinkybių. Praėjus daugiau kaip metams, kovo 19 dieną neutraliosios Šveicarijos mieste Ženevoje įvyko kardinolo V.Kasperio susitikimas su Maskvos patriarchato Užsienio ryšių departamento vadovu metropolitu Kirilu. Kaip rašoma Vatikane paskelbtame trumpame pranešime, abiejų hierarchų atvirame pokalbyje buvo aptarta santykių tarp Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių padėtis ir prieita prie išvados, jog reikia „palaikyti tolesnes konsultacijas egzistuojančioms problemoms spręsti“. Kovo pabaigoje popiežius Jonas Paulius II audiencijoje priėmė Rusijos parlamento aukštųjų rūmų – Senato – pirmininką Sergejų Mironovą, su kuriuo buvo aptarti Bažnyčios ir valstybės santykių reikalai, taip pat tarptautinė padėtis, ypač dėl vykusio karo Irake. Pastebėtina, kad Irako konflikto atžvilgiu tiek Vatikanas, tiek ir Maskvos patriarchatas užėmė labai identiškas antikarines pozicijas.

Kazanės Dievo Motinos ikonos grąžinimo klausimas

Kaip tik S.Mironovo vizito Vatikane metu vėl iškilo Kazanės Dievo Motinos ikonos grąžinimo klausimas. Kovo 29 dieną duodamas interviu Romoje anglų kalba leidžiamam žurnalui „Inside the Vatican“, Rusijos parlamento vadovas sakė, kad pokalbyje su juo „Popiežius nurodė norįs grąžinti šventąjį paveikslą į šalį“. Ikona, kurią rusų stačiatikiai laiko stebuklinga ir kuri žinoma „Rusijos globėjos“ vardu, Totorijos sostinėje Kazanėje pirmą kartą pasirodė 1579 metais. Ikona į Maskvą buvo perkelta 1612 metais, vadinamuoju „smutos“ laikotarpiu, ir, kaip tiki stačiatikiai, maldos į Kazanės Dievo Motiną tuomet padėjo išvaduoti Rusijos sostinę nuo lenkų okupacijos.
Iš Maskvos Uspenskio vienuolyno katedros stebuklingoji ikona buvo pagrobta XX a. pradžioje, ir tolesnis jos likimas ilgai buvo nežinomas. Vėliau paaiškėjo, kad ikona atsidūrė Vakaruose. (Kiti ekspertai tai ginčija ir teigia, kad Kazanės Dievo Motinos ikoną 1903 metais pavogęs išprotėjęs nusikaltėlis ją sudegino ir yra likusios tik jos kopijos.) Po kelių dešimtmečių perpirkinėjimų, amerikiečių katalikų rūpesčių ikona buvo perkelta į Dievo Motinos šventovę Fatimoje, kur nuolat buvo meldžiamasi už komunistinės Rusijos atsivertimą. 1993 metais popiežiui Jonui Pauliui II antrą kartą lankantis Fatimoje, ikona buvo jam padovanota ir dabar saugoma Vatikane.
Popiežius ir kiti Vatikano atstovai ne kartą yra minėję, jog Kazanės Dievo Motinos ikona galėtų būti sugrąžinta į Rusiją ir jog tam tinkamiausias momentas būtų Jono Pauliaus II ir Aleksijaus II istorinis susitikimas. Dėl 2005 metais būimu Kazanės įkūrimo 1000-mečiu ikonos grąžinimu taip pat rūpinasi Totorijos prezidentas Mintimeras Šaimijevas ir Kazanės meras Kamilis Ischakovas, kuris tuo reikalu dar 2000 metais buvo nuvykęs į Vatikaną. 2002 m. sausio 24 d. per Asyžiuje vykusį tarpreliginį maldos už taiką susitikimą, atskirai susitikęs su Maskvos patriarchato atstovais, metropolitu Pitirimu ir vyskupu Ilarionu, Šventasis Tėvas taip pat pareiškė norą grąžinti Rusijos tikintiesiems stebuklingąjį Dievo Motinos atvaizdą.
Pagaliau neseniai, balandžio viduryje, „Reuters“ ir kitos žinių agentūros paskelbė pranešimus, kad popiežius Jonas Paulius II, rugpjūčio mėnesį keliaudamas į Mongoliją (šios kelionės planas rengiamas, bet kol kas oficialiai dar nėra patvirtintas), trumpam sustos Kazanėje ir perduos ikoną Stačiatikių Bažnyčiai. Šią žinią teigiamai sutiko Totorijos prezidentas M.Šaimijevas, kuris pokalbyje su žurnalistais sakė, jog ikonos perdavimas „galėtų tapti vaisingo dialogo pradžia“ tarp Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčių. Tačiau Maskvos patriarchate ji buvo sutikta su neslepiama nuostaba ir pesimizmu, pabrėžiant, jog apie galimą Popiežiaus sustojimą Kazanėje pakeliui į Mongoliją patriarchatui nebuvo pranešta. Popiežiaus apsilankymas Rusijoje pirmiausia turi būti siejamas su santykių tarp Bažnyčių realių problemų sprendimu, o ne „iš Rusijos neteisėtai išvežtos“ ikonos grąžinimu, sakė patriarchato atstovas spaudai protojerėjus Vsevolodas Čaplinas.
Akivaizdu, kad Maskvoje perdėtai sureikšminama ikonos grąžinimo ir galimo Popiežiaus vizito į Rusiją jungtis. Šventasis Tėvas nori aplankyti Rusiją pirmiausia dėl daug iškentėjusių vietos katalikų, kurie labai jo laukia. Jis, žinoma, taip pat nori normalizuoti santykius su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia ir supranta, kad vizitui reikalingas jeigu ne Maskvos patriarchato kvietimas, tai bent negriežtas prieštaravimas, koks buvo iki šiol. O Kazanės ikonos grąžinimas taptų simboliniu geros valios mostu, ženklinančiu Jono Pauliaus II palankumą rusų stačiatikiams. Atsiliepdamas į iškilusius svarstymus šia tema, Vatikano atstovas spaudai Choakinas Navaras Valsas pareiškė, kad „visiems gerai žinomas Šventojo Tėvo troškimas grąžinti rusų tautai ir Maskvos stačiatikių patriarchatui šventąją Kazanės Dievo Motinos ikoną, kuri daugelį metų saugoma Vatikane. Tinkama proga ir būdas šiam grąžinimui bus nuspręsti tam palankiu laiku“. Gegužės pradžioje duotame interviu italų dienraščiui „La Republica“ Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas patvirtino ir Popiežiaus tam tikslui skirto bent trumpo apsilankymo Rusijoje galimybę, dėl ko vyksta derybos. (Tačiau naujausiame šiuo klausimu Maskvos patriarchato pareiškime, paskelbtame gegužės 19 dieną, sakoma, kad „derybų dėl tokio vizito Rusijos Stačiatikių Bažnyčia nevedė ir neveda“ ir kad ekspertai nustatė, jog Vatikane saugoma Kazanės Dievo Motinos ikona tėra tik tikrosios istorinės ikonos kopija.)
Vatikane tikimasi ir Kremliaus paramos, rengiant Jono Pauliaus II vizitą į Rusiją. Juk šalies prezidentas V.Putinas yra pareiškęs, kad ne tik lenkai, bet ir rusai turi didžiuotis, kad pirmą kartą slavas buvo išrinktas Popiežiumi, Katalikų Bažnyčios vadovu. V.Putinas taip pat yra nurodęs, kad „bet kuriuo momentu“ yra pasirengęs pakviesti Popiežių į Maskvą, ir matyt, taip sakydamas vadovavosi ne tik religiniais, bet ir valstybiniais interesais, suprasdamas, kad toks vizitas pakeltų Rusijos ir jo paties tarptautinį prestižą.

Irkutsko katalikams paskirtas naujas vyskupas

Ieškodamas geresnio sutarimo su Rusijos vyriausybe, taip pat rūpindamasis šalies katalikų sielovados reikalais, Šventasis Sostas žengė dar vieną svarbų žingsnį: Didįjį ketvirtadienį, balandžio 17 dieną, buvo pranešta apie naujo vyskupo Irkutsko diecezijai paskyrimą. Prieš metus, nepaskelbus jokių motyvų, iš Rusijos išvarytas Rytų Sibiro ganytojas Lenkijos pilietis vyskupas Ježis Mazuras. Popiežiaus Jono Pauliaus II potvarkiu jis buvo paskirtas Elko vyskupu šiaurinėje Lenkijos dalyje, Mozūrijoje. Tuo pat metu naujuoju Šv. Juozapo vyskupijos (jos centras Irkutske) ganytoju buvo paskirtas vyskupas Kirilas Klimovičius, iki šiol ėjęs Baltarusijos sostinės Minsko arkivyskupo augziliaro pareigas.
Kaip nurodoma Vatikane paskeltame pranešime, tokį Šventojo Tėvo sprendimą nulėmė neatidėliotinas būtinumas aprūpinti Irkutsko diecezijos katalikus ganytojiška globa, „kas gali būti garantuota tik nuolat ten gyvenant vyskupui“. Buvo išreikšta viltis, kad vyskupo K.Klimovičiaus paskyrimas įgalins tolesnę dvasinę ir bažnytinę pažangą tolimajame Rytų Sibire, o taip pat „prisidės prie visos Rusijos visuomenės dvasinės ir socialinės pažangos“. Kaip interviu žiniasklaidai sakė Irkutsko vyskupijos kancleris kunigas Jozefas Veclavikas, vietos tikintieji su palengvėjimu ir padėka sutiko šį Popiežiaus sprendimą. Kartu buvo aukštai įvertinti vyskupo J.Mazuro nuopelnai atstatant Katalikų Bažnyčią Tolimuosiuose Rytuose, o taip pat visoje posovietinėje erdvėje - Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje, - kur jis darbavosi nuo 1992 metų.
Naujasis Irkutsko vyskupas K.Klimovičius gimė 1952 m. lapkričio 5 d. Kazachstane. Baigęs Olštyno kunigų seminariją Lenkijoje, 1980 m. birželio 8 d. ten pat buvo įšventintas kunigu. Sielovadoje dešimtmetį darbavosi įvairiose Olštyno vyskupijos parapijose. Nuo 1990 metų, dirbdamas Minsko arkivyskupijos parapijose, pradėjo rūpintis Baltarusijos Katalikų Bažnyčios atsikūrimu. 1999 m. spalio 13 d. Popiežius jį paskyrė Minsko vyskupu augziliaru. Pastaruoju metu vyskupas K.Klimovičius ėjo ir Minsko arkivyskupijos generalinio vikaro pareigas. Ganytojas turi Baltarusijos pilietybę, todėl gyventi Rusijoje jam vizos neprireiks – anksčiau išvarytiems užsieniečiams dvasininkams kaip tik buvo atšauktos vizos arba atsisakyta jas pratęsti.

Išvarytam kunigui leista grįžti į Sankt Peterburgą

Paskutiniam iš tokiu būdu išvarytų katalikų dvasininkų, 49 metų lenkų kunigui Bronislavui Čaplickiui, kuris buvo priverstas išvykti iš Rusijos kovo mėnesį, gegužės viduryje vėl buvo leista sugrįžti į jo vadovaujamą tikinčiųjų bendruomenę netoli Sankt Peterburgo. „Aš esu labai laimingas, galėdamas sugrįžti“, - kalbėjo žurnalistams Puškino katalikų parapijos klebonas. Iš Lenkijos Katovicų diecezijos kilęs kunigas B.Čaplickis sielovadinį darbą Rusijoje dirbo pastaruosius vienuolika metų, o šiuo metu dar dėstė ir Sankt Peterburgo kunigų seminarijoje.
Kada vasario pabaigoje kunigui buvo nurodyta per dvi savaites palikti Rusiją (dėl neva nesutvarkytų dokumentų), jo draugai Sankt Peterburge svarstė, jog pagrindinė išvarymo priežastis buvo veikla, tiriant Bažnyčios persekiojimus sovietinio režimo dešimtmečiais. Mat kunigas B.Čaplickis vadovavo Rusijos katalikų vyskupų konferencijos įsteigtai Naujųjų kankinių komisijai, kuri rinko dokumentus bei liudijimus apie sovietų nukankintus Rusijos dvasininkus, kurie galėtų būti kandidatais beatifikacijos procesui. Jis taip pat yra bendraautoris 2000 metais išleistos 600 puslapių „Atminties knygos“, kurioje surinktos žinios apie buvusį katalikų persekiojimą, remiantis KGB archyvų medžiaga, kuri prezidento V.Putino nurodymu vėl buvo įslaptinta.
Rusijos žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“ Sankt Peterburgo skyriaus vadovė istorikė Irina Fligė, kuri gerai susipažinusi su kunigo B.Čaplickio darbais, beveik neabejoja, kad tai turėjo įtakos jo išvarymui iš šalies. „Rusijos Stačiatikių Bažnyčios politikai turi įtakos tas faktas, kad Bažnyčios vadovas – tai buvęs KGB agentas „Drozdovas“, - sakė ji, primindama, jog būtent šį agentūrinį vardą turėjo patriarchas Aleksijus II, kai dar buvo Estijos stačiatikių vyskupas. Kunigo B.Čaplickio tirtai archyvinei medžiagai turėtų būti jautrus ir iš Sankt Peterburgo kilęs Rusijos prezidentas V.Putinas, kuris sovietmečiu buvo KGB kadrinis karininkas.
Sunku pasakyti, ar tokiam žymiam ir gerai susipažinusiam su sovietine praeitimi, koks yra kunigas B.Čaplickis (beje, šis dvasininkas didžiąją savo buvimo Rusijoje dalį praleido sielovadiškai rūpindamasis Šiaurės Kaukazo regiono katalikais, todėl gerai žino ir padėtį Čečėnijoje), leidimas sugrįžti į Rusiją ženklina valdžios nuostatų kaitą užsieniečių dvasininkų atžvilgiu. Kaip paaiškino Rusijos episkopato generalinis sekretorius kunigas Igoris Kovalevskis, kitų keturių į „juodąjį sąrašą“ patekusių ir iš Rusijos išvarytų kunigų – visi jie buvo parapijų klebonai – statusas neaiškus, nors jie taip pat deda pastangas sugrįžti.

Metropolitų užkulisinė kova dėl patriarcho posto

Tiek Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių santykiams Rusijoje, tiek, matyt, ir Popiežiaus vizitui į Maskvą, Sankt Peterburgą ar Kazanę turi įtakos tai, ką Rusijos žiniasklaida įvardijo kaip „metropolitų žaidimais“, tai yra užkulisinė kova tarp Maskvos patriarchato hierarchų dėl ligoto 73 metų Aleksijaus II įpėdinystės. Stebėtojai iki šiol nurodė du realiausius kandidatus užimti patriarcho postą – įtakingąjį Smolensko metropolitą Kirilą, kuris, kaip minėta, taip pat vadovauja patriarchato Užsienio santykių departamentui, ir Voronežo metropolitą Mefodijų, kuris žinomas atvirumu dialogui bei organizacinėmis savybėmis.
Ne tik Rusijos, bet ir tarptautinės krikščioniškos žiniasklaidos dėmesio susilaukė gegužės 7 dieną paskelbtas Maskvos patriarchato sinodo sprendimas pertvarkyti Stačiatikių Bažnyčios administracines struktūras Kazachijoje, įkuriant naują metropoliją šalies sostinėje Astanoje. Šis sprendimas „siekiant geresnės bažnytinės veiklos koordinacijos“ žiniasklaidą pirmiausia sudomino tuo, kad naujuoju Astanos metropolitu buvo paskirtas buvęs Voronežo metropolitas Mefodijus, o pati didžiausia Voronežo diecezija padalyta į dvi – Voronežo ir Lipecko – vyskupijas. Patriarchato atstovai metropolito Mefodijaus naująjį paskyrimą apibūdino kaip svarbų žingsnį išnaudojant šio hierarcho „gyvybingą energiją“ ir „sugebėjimą vesti reikiamą dialogą su civiline valdžia bei musulmonais“, kurie Kazachijoje sudaro gyventojų daugumą.
Tačiau Rusijos spauda tai įvertino kaip vieno iš realių kandidatų į Maskvos patriarcho postą pagarbų „nutrėmimą“ į Vidurinę Aziją ir tuo pačiu didelę pagrindinio jo konkurento metropolito Kirilo pergalę. Šią nuomonę stiprina ir tai, kad Rusijos Stačiatikių Bažnyčios sinodas į kitus svarbius postus – Stavropolio arkivyskupo ir Kanonų teisės komisijos pirmininko (pastaruoju iki paskyrimo į Kazachiją buvo metropolitas Mefodijus) paskyrė buvusius metropolito Kirilo padėjėjus – vyskupą Feofaną ir protojerėjų Vladislavą Cypiną. Vis dėlto šios „pergalės“ dar nereiškia, kad metropolitas Kirilas lieka vieninteliu kandidatu tapti būsimuoju Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovu.
Paaštrėjus vidinei kovai bažnytinėse Maskvos viršūnėse, kompromisine išeitimi galėtų būti didelę patirtį turintis ir gana pragmatiškų pažiūrų Minsko metropolitas Filaretas. Be Baltarusijos egzarcho ganytojiškų pareigų, jis yra Rusijos Stačiatikių Bažnyčios sinodo nuolatinis narys ir vadovauja svarbiai Sinodo teologų komisijai. Metropolitas Filaretas, kuris vyskupu konsekruotas 1965 metais, praeityje ilgą laiką dirbo Maskvos patriarchato Užsienio santykių departamento vadovu ir jam ekumenizmas neturėtų būti svetimas.
(Beje, gegužės viduryje Vatikane buvo pranešta, kad popiežius Jonas Paulius II irgi Kazachstane pertvarkė vietinės Katalikų Bažnyčios administracines struktūras, įkurdamas Astanos katalikų arkivyskupiją metropoliją vietoje buvusios apaštalinės administratūros. Nors Kazachstanas yra nepriklausoma valstybė, tačiau šis žingsnis vėl sukėlė neigiamą Maskvos patriarchato vadovybės reakciją ir buvo įvertintas kaip Vatikano „ekspansija į visą buvusios Sovietų Sąjungos erdvę“. Nejaugi visa buvusi komunistinė sovietų imperija liko Rusijos Stačiatikių Bažnyčios „kanoninė teritorija“?)

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"