Atnaujintas 2003 m. gegužės 28 d.
Nr.41
(1145)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Žiniasklaida
Žvilgsnis
Atmintis
Literatūra
Istorija ir dabartis
Nuomonės
Istorijos vingiai
Rinka


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Per Lietuvą nuvilniję poezijos „atlaidai“

Poezijos pavasario laureatas Antanas A. Jonynas

„Prie poetų priprantame kaip prie gamtos, kaip prie knygų ir artimų žmonių“, - taip kažkada yra sakęs Marcelijus Martinaitis. Pripratome. Ir ne tik prie poetų. Kiekvienais metais, artėjant pavasariui, medžiams pradėjus krauti naujus pumpurus, nejučia imame kažko laukti. Aplanko pažįstamas jausmas ir kartu su pavasario svaiguliu mumyse ima sprogti poetinio žodžio ilgesys. Tuomet, pavargę nuo kasdienių darbų, lėkštų šou, piktų ir grėsmingų laikraščių antraščių, nuo kompiuterių ir televizorių ekranų, skubame į susitikimą, kuriame koks nors garbus „poeta“ nutrintu švarkeliu arba aktorius užburiančiu balsu iškilmingai praneša: „Sveiki susirinkę į Poezijos pavasario šventę“. Gyvenimas, anot Vytauto Mačernio, yra aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tokių akimirkų, kūrybinėje individo veikloje ieškodami neišsemiamos esaties paslapčių, kiekvienais metais susirenkame patirti į Poezijos pavasario šventę.

Žolynai, žolės širdis...

Dailininkas Vytautas Tamoliūnas

Kauno architektų namų galerijoje atidaryta Vytauto Tamoliūno tapybos darbų paroda „Žolynų misterija“. Šią parodą dailininkas jau pristatė Vilniuje, „Lietuvos aido“ galerijoje, kauniečiams ji pateikiama papildyta naujausiais darbais, sukurtais specialiai Kauno architektų namų galerijos erdvei. V.Tamoliūno darbuose augalų motyvai nėra naujiena ar atsitiktinumas. Nauja galbūt tai, kad šiuose darbuose žolynai įgavo mistinį švytėjimą.
Dailininkas prisipažino, kad jo dažnai klausia, kaip jis kuria paveikslus, ar tai kompiuterinė grafika, ar skaitmeninė spauda. Ypač dažnai to klausiama Vokietijoje, kurioje surengta ne viena paroda. Užsieniečiai nustemba sužinoję, kad tai tapyta rankomis... Jie skuba viską daryti greitai. O Vytauto paveikslai reikalauja daug laiko, čia milijonai brūkšnelių sudėliota vienas prie kito.

Raudondvario pilies pašonėje

Raudondvario bibliotekos skaitytojams D.Biseto pasakų herojus vaidina vaikų dramos studijos „Aitvaras“ jaunieji aktoriai

Balandžio 23-30 dienomis Lietuvos bibliotekų skaitytojai jau trečią kartą buvo pakviesti į Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės renginius.
Raudondvario bibliotekos (Kauno r. savivaldybės Viešosios bibliotekos filialas) veikla neapsiriboja tik skaitytojų informacinių poreikių tenkinimu, visuomenės informacinės kultūros ugdymu. Kuriama paslaugų sistema, atsižvelgiant į bendruomenės poreikius. Taigi ir Nacionalinės bibliotekų savaitės renginiai buvo skirti visoms bibliotekos skaitytojų grupėms. Buvo parengtas reklaminis plakatas, atspindintis bibliotekos tikslus, tradicinę ir netradicinę bibliotekos veiklą, nužymintis tolesnės sėkmingos bibliotekos veiklos kryptis.
Balandžio 23 dieną mažuosius skaitytojus Raudondvario biblioteka ir vaikų dramos studija „Aitvaras“ (vadovė A.Remeikienė) pakvietė į susitikimą su Donaldo Biseto pasakų herojais. Biblioteka įsikūrusi Raudondvario pilyje, todėl graži parko aplinka sąlygoja įvairias renginių formas. Šįkart pirmieji pavasario žiedai, žaluma pritraukė į parką būrį vaikų, besidžiaugiančių šiltomis dienomis. O ančiukai (D.Biseto pasakų herojai) paįvairino jų laisvalaikį.

Žiūrovų simpatijos – provincijos muziejaus teatrui

Kraštotyros muziejaus direktorė Vita Povilionienė
ir jo teatro režisierius Gintaras Kutkauskas

Maždaug prieš porą metų Lietuvoje vyko mėgėjiškų teatrų festivalis-konkursas „Atspindžiai“, kurio metu buvo renkamas geriausias šio žanro saviveiklinis kolektyvas. Tokiu buvo pripažintas Pasvalio kraštotyros muziejaus teatras. Namo jis parsivežė „Aukso paukštę“.
Pernai pasvaliečių teatras buvo pakviestas į Kupiškio dekanato ir šio rajono kultūros centro organizuotą sakralinio meno festivalį. Jis vyko Palėvenės vienuolyne. Pasvaliečiai į jį nuvežė spektaklį „Kilkime ir aukime“. Šis vaidinimas buvo pakankamai aukštai įvertintas.

Europa kaip Lietuva

Nuo spaudos draudimo laikų mūsų mėgėjiškas teatras pagal svarbą ir reikšmę buvo antras po Bažnyčios. Ir iki šiol kiekvienas kaimas ar didesnė gyvenvietė turi savo teatrą, bažnytkaimio atlaiduose buvo pastatomas naujas vaidinimas vietos klebono daržinėje. Per vaidinimą išreiškiamos bendruomenės moralinės ir politinės nuostatos, žmogaus ugdymas, perteikiama patirtis. Žmonės vaidino ir vaidina visada ir visur, yra tokia pažinimo ir bendravimo forma - kalbėjimas kito vardu, prisidengimas, apsimetimas.
Pastarųjų metų Lietuvos kultūriniame gyvenime ryškiai suaktyvėjo mėgėjiško teatro veikla. Daug kalbama ir rašoma apie vaikų, jaunimo teatrus. Teatrai skaičiuojami šimtais, o dalyviai - tūkstančiais. Pastebimas ir pagyvenusių žmonių aktyvus dalyvavimas mėgėjiško teatro veikloje. Jeigu pirmoji pakopa tarnauja kaip vaikų ugdymo priemonė, tai pastaroji atlieka dar svarbesnę žmogaus savisaugos funkciją. Pagyvenęs žmogus netenka savo socialinio reikšmingumo, išstumiamas iš visuomeninio gyvenimo. Teatrui jo didelė gyvenimiškoji patirtis visada reikalinga, ir čia jis išlieka reikšmingas bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Formuojasi pagyvenusių žmonių (senjorų) teatrai.