Gyvenimo dvasios karalystė
Su Roberto Keturakio romanu „Kulka Dievo širdy“

Kol pokario kovos neišsklaidė betarpiškas liudytojų realumas, kol intelektualai neapraizgė romantikos šydu, ji atmintyje skaudus, bet ir slogus laikotarpis. Į tą žiaurių pasaulį dabar galima atsigręžti kartu su rašytojo Roberto Keturakio mintimis. Sunku patikėti, kad tame pasaulyje yra tokia plati jausmų ir minčių gama. Jo romanas „Kulka Dievo širdy“ mąstančiam žmogui tarsi bestseleris.
Vienaip knygos herojų, jo mintis suvoks turintys asmeninių prisiminimų ir išgyvenimų, kitaip jaunuoliai, kuriems romanas panašus į jaunojo kovotojo - laisvės gynėjo dvasios filosofinį traktatą. Bet tai ir romanas, nes gyvenimo kovoje išlieka žmogiškoji jausmų gama, prasiskverbia jautrūs meilės jausmai. Vyresniesiems čia aibė reminiscencijų. Tai įaudrina prisiminimus, praplečia įvykių erdvę. Autoriaus mintys lyg pakilimo platforma, kad, atitrūkęs nuo teksto, imtum mąstyti savomis. Jis meistrišku vaizdų perteikimu ir apmąstymų gelme tam ir provokuoja skaitytoją. Įvykių grandinė susiliečia su savo paties patirtimi taip glaudžiai, kad nubudęs naktį vertiesi ant kito šono ir nebežinai, kieno ji iš tiesų. Romane užkoduota tai, kas praėjusio amžiaus viduryje buvo patirta, suvokta ir tebėra gyva.

Pokario gyvenimo reminiscencijos

Rūsti pokario realybė atsiveria keletu kovinių epizodų. Kokie jie vaizdingi! O kartu atkaklumo ir narsos pasaulis, sudievintas drama, – aukotis tėvynei. Ne mažiau atkakli fatališka gynyba priešo žabangose - auka tėvynei, kurią vadiname motina ir mylimąja.
Nuožmūs įvykiai, smurtas ir kerštas, nukirsta rankos plaštaka, suvarytas kirvis galvon ir tyla… Kankinimų įkarštyje pasigirsta pralaimėjimo balsų. Įsiklausius lyg numaudžia, kad jie teisūs. Kai ko neįmanoma įvardyti žemiškąja kalba. O kitos kalbos dar nemokame. Juk susidūrimas su baimės tarnais, nusišėrusio plauko velnija vyksta uždaroje kameroje. Šmėkšteli stropiai pareigas einančio budelio mąstymo klausimas. Kada žmogus tampa tik lazda? Ir atsidūsti, savi provokatoriai dar baisesni. Galbūt tai šmėklos, klaidžiojusios po Europą, atšvaitas, Europos, viso pasaulio istorija? Visuotinės lygybės siekis ir negailestingas žiaurumas. Tardymas skrodžia spėliojimus, raportai… Po perkūnų!
Išlikusiam likimo nežinios laukime - tik didelis noras užsiropšti iki aukštai iškelto kameros langelio ir pažvelgti į pasaulį. Regis, kažkas grėsmingas ir tamsus atsitrauktų, šmėklos išnyktų, gyvenimo gūsis suteiktų solidarumo viltį. Jei matai kitus, tai ir jie turėtų tave matyti - bent sapne. Matyti ir užstoti. Užtektų mažyčio vaizdo užuominų, kad galėtum išskleisti didingas panoramas.
Regėjimo miražas, suplasnoję ore paukščiai susitapatina su laisve, su amžinybės dalimi, kurioje esi nepalenkiamas. Kad ir jausdamas bolševikinio sargo budrumą. Kai ideologinės replės griebė už gerklės, reikėjo apsimesti, kad esi lojalus didžiojo vado šviesai. Reikėjo pakeisti save taip, kad net smingantis į kūną durklas nepasiektų. Net tada, kai žvelgdavai į šurmuliuojančiųjų veidus ir pajusdavai atšiaurumą, išdavystę. Betgi tai retorika, labiau patyrę intuityviai jautė, kur, kada ir kiek galima atsiverti. Peržengę šią ribą, lyg okupantų Lietuvoje nebūtų, tapdavo įtartinais provokatoriais. O kartu buvo Maironio tėvynė, apšerkšnijusios Salomėjos Nėries žiemos ir takelis prisitaikymui, kad išliktum, kad būtų Lietuva.
Bet yra ir baimė, kuri atveria žvilgsnį, nuslydusį per užtinkuotus kulkų pėdsakus sienoje, išvilioja iš sąmonės gelmių žvyruotą roplį - baimę. Ji atima savigarbą, sugriauna savisaugos instinktą, o vietoj jos įspaudžia paklusnumo refleksą. Pinigai, tam tikras išskirtinumas, gal ir giliai tūnantis žiaurumas ar nelaimėlio kerštas žmonėms irgi gimdo to siaubo agregato kūrėjus.
Reikėjo slėpti, stengtis sustabdyti riktelėjusią, lyg ant nuogų dalgio ašmenų užšokusią atmintį. Jaučiant kraupų vienišumą išlikti ne apgailėtinam, o nenugalėtam. Atvangos valandėlę mintys nušoka į hiperbolizuotą atpildo siekį, vidinis riksmas, kad spengiančioj tyloj pasakytum - Lietuva atvėrė žmonijai akis, ir žmonija pamatys savo klystkelius ir savo pašaukimo kelią. Sutinki su autoriumi - nuklystam ne ten, kur reikia. Bet buvo laukiama „amerikonų“, jau, jau tuoj išvaduos. Tėvas siuntė sūnų į mišką, slėpė rūsyje - gelbėjo nuo bolševikinės armijos… Fiziologinė baimė, kančios alinamo kūno pastangos gauti akimirką atvangos priverčia pasielgti taip, kad vien normalias sąlygas pažinęs žmogus ima ir teisia. Užsimerkęs jauti toje požeminėje jūroje sugaudusią mirties erdvę. Bet žmogaus savigarba padeda įveikti netektį, kančią, neviltį…

Ištartų meilės žodžių galia

Daug jauno partizano, atsidūrusio ekstremaliose sąlygose, išgyvenimų. Veiksmas grėsmės situacijoje, o mintys neatsiejamos nuo gamtos vaizdų: „Tik vienodu alsavimu šiureno viksvas vėjas, švokštė medžiai ir čežėjo lapai“. Viskas tampa pažįstama, artima ir brangu taip, kad įsiklausęs toje tikrovėje imi dėlioti savo patirtį, tarytum ji būtų iškirpta iš mėlynuojančio oro ir sulieta su herojumi, - vis prisiminsi kaip mėnulio šviesos taką tamsios girios progumoje. O patirtis, kad ir ištarti meilės žodžiai, daro jį ryžtingą. Bijo tas, kuris nežino, ką daryti.
Perduodami XX a. vidurio jauno kovotojo apmąstymai, kurie kaip laisvės gynėjo kodeksas talpina siekį skubėti ten, kur švokščia ugnis, užstoti kitus ir sudegti, kaip sudegė Pilėnų žmonės. Trejus metus lenktyniavusio su mirtimi ir gyvybe partizano patirtis, daugelį kartų patikrinta strategija: smogti staigiai ir visa jėga! Toks trenksmas, kaip amžinybė, panašus į muziką. O savisaugos instinktas čia tik primityvus, nors ir padeda laiku atitraukti ginklo užraktą ir iššauti… nes Ten atsiveria kitas buvimas, kur nėra žaizdų, kančios, baimės. Ten yra svaigus būties sklendimas nuostabioje Amžinybės skaidrumoje, giluminis ryšys tarp gyvenimo ir idealo - visa, ką vadinama Laisve, Tėvyne.
Neramus kovotojo amžius ir kovinėje aplinkoje gimdo savas mintis. Kyla jaunatviškų pastebėjimų, kad kasdieniški buitiniai klausimai netinkami: jie ardo gilesnį suvokimą, trukdo pasiekti gelmę.
Moters švelnumo pasiilgusiam kariui toje aplinkoje skrajojantis meilės jausmas palytėja mintis, kreipia papraston išvadon: viskas sudegs, išliks vien šitas pasaulius gelbstintis švelnumas. Ir nepalieka toje aplinkoje girdėtų švelnių žodžių atgarsis: „Aš visada būsiu su tavimi, aš noriu pažinimo ir meilės kaip džiaugsmo!“ Šmėkšteli mintis, jog niekas nesupras, kad čia, rudenėjančiame tyre, susisprogdins ir tas motinos sukurtas pasaulis bus ištaškytas ant gailių, girtuoklių krūmų.
Tokia pokario realybė tiems, kurie visa tai daugiau ar mažiau patyrę, atgims iš naujo. Atgims, kad vėl tame dalyvautų ir geriau suprastų savo patirtus įspūdžius. O jaunesnieji tepaklauso, ką pasakoja vyresnieji. Tai pokario jaunystės balsas, sąmonė ir kartos ataskaita amžių Lietuvai.

Mokytis kovoti ir išlikti

Norisi dar kartą atsigręžti kartu su romanu „Kulka Dievo širdy“ į rūščią pokario realybę. Atsigręžti su mąstančio žmogaus mintimis ir siekiais. Ar galima tokia savigynos mokykla, ištvermės, valingumo, narsumo, pasitikėjimo savimi, savo veikla - mokytis kovoti ir išlikti? Ar įmanoma sutramdyti slypinčią, per tūkstantmečius ateinančią pasipriešinimo netiesai ir vergijai dvasią ir galią?
Laisvės jausmai išlieka net kameroje, kur gyvas tik sielos kamputis, slepiantis suakmenėjusį atkaklumą. Jei leistų slogus, kruvinas laikas, padiktavęs rūstų kovos gyvenimą, užgniaužti švelnumą, ilgesį, svajones, o ugdyti valią, drąsą, tikslingumą, aiškumą ir ištvermę. Praeitų tas laikas, ir žmogus vėl būtų apsuptas mėlyno priešaušrio, paukščio balsų…
Nejučia sulygini tuos ir dabarties pasaulėvaizdžius. Sielos skaidrumas ir fatališki išgyvenimai sudrebina, lyg nudiegia paširdžius. Kur prisiminimas lyg būtų vyturių balsai, tokie tyri ir kiaurai perregimi, lyg sklistų iš lėtai supamų krištolinių varpelių ir spindulingos melodijos. Tuomet praskysta net grėsmė, sklidusi nuo savųjų išdavysčių. Tikra pragarmė skiria tuos du pasaulius. Vienas jų su tokio didelio laisvės jausmo slaptimi, kokią tegali įvardyti savyje tik kaip aukščiausiojo Viešpaties vardą, – tai Tėvynė. Visa tai susieta su mokytoju ar auklėtoju. Atrodo, jis vien tuo, kad jo tėviškė glaudėsi prie Raseinių ir buvęs artimas Maironio giminei, tampa patriotinio jausmo skleidėju. Stengiamės kažką tolimą prisiminti, išjausti artumo ir tapatumo šešėlį.
Kaip tai nepanašu į dabarties reklamuojamą gyvenimo absurdą, nuo kurio daug kas bėga į kitas šalis, pasitraukia ir į kitą pasaulį. Pasitraukia, nes čia nėra gyvenimo idėjos, daužoma tai, kas buvo slaptoji gyvenimo vizija. Deja, Atgimimo atverta ir čia pat imta daužyti ir niekinti. Krinta ne tik silpnieji. Tyliai išnyksta ir stiprieji nuo kokių „tulpinių“. Triumfuoja grubi prievarta. Mirties bausmė vykdoma be liudytojų. Kiekviena karta turi savo lauką. Šis taip pat slaptas. Štai kada knygos mintys tampa kelrodėmis. Žmogau, ar tu išgirsi, ar pasieks jis tave tavo paties labui, kai istorija sulaiko žvilgsnį tik prie išskirtinumų, kad ir kokie kilnūs ar šlykštūs jie būtų. Bet viso to dar per maža: pamynęs savo ir artimo žmogaus sielą, tu būsi negailestingas kitiems, reikalausi, kad jie elgtųsi panašiai, žiaurėsi ir atbuksi.
Tie jaunystės polėkiai ir rengimasis aukotis vardan laisvės yra gražūs. Tai vedlio pozicija, juk žmogaus išbandymai nesibaigs, o tik nuožmės ir nuožmės, todėl jo gyvenimo bei kovos vienas didžiųjų tikslų ir turi būti ta įspėjimų būsimiesiems evangelija. Reikia sugretinti du dalykus: tikėjimą savo pareiga ir nusikalstamą vyresniųjų silpnumą bei bailumą. Ar tikrai tai verčia išsitiesti mūsų kartą, kad ateityje būtų galima išvengti lemtingų klaidų, sutelkiant įvairių patirčių, tikėjimų, įvairių siekių žmones bendram tikslui?
Pirmieji visada sutinka smūgius, istoriniame lauke pasmerkti žūti, net įklampina priešą kraujo klane. Žalgirio mūšis, stiprybės idealai, o kartu abejonė, ar iš tiesų buvo sunaikinta šešiolika prūsų vėliavų, B.Sruogos „Milžino paunksnės“ pasakos apie Juodąją jūrą… J.Šliūpas, įvertinęs rusiškų žemių jungimą prie Lietuvos, pabrėžė lietuvių didelį išsiplėtimą į rytus ir pietus, darė išvadą, kad „nuo laikų Algirdo rusai perėjo lietuvius skaitlingume savo genties ir plotuose žemės“, todėl nepatarė lietuviams didžiuotis tuo jų protėvių valdų išplitimu „nuo jūros iki jūros“. Greičiau linko tai peikti.

Kad žmogus regėtų dangišką šviesą

Kiekviena pabaiga yra naujumo pradžia. Istorijoje viskas kartojasi. Pradžia - pabaiga - pradžia. Gerumas dažnai tik iliuzija. Robertui šio jausmo platuma – tarsi gyvenimo jūra, kurioje įvykiai nuo paviršiaus glotnumo, bangų raibuliavimo perauga į dvasios uraganą, o tada nusileidžia iki gelmių. Bet ir ten amžinybė ieško atraminio dangaus. Kad žmogus regėtų dangiškąją šviesą. Taip žmogiškoji tikrovė tampa atspara gyvenimo negandoms, įsibrauna į neliečiamą žmogaus sąžinės vidų, įsibrauna atvirai, nors ir tyliai. O svarbiausia, pajunti, jog pats nori, kad toji vidinė slaptis pajaustų erdvę, taptų dvasios evangelija. Kad nors kiek patenkintum bendrumo jausmo troškulį. Robertas tarsi kartoja: „Apžlibusiems istorija klastinga ir grūmoja“. Baramės, o akivaizdoje draskoma trispalvė vėliava, slavofilišku paistalu maitojama istorinė atmintis. Bet visa nustelbia saulės kraštelis virš kalvos - šventa, drąsi, vienintelė tėvynė. Tik vienišumas yra pralaimėjimas ir pražūtis. Maironis, suvokęs Lietuvos istorijos procesą, Mindaugo krikštą ir apvainikavimą karaliumi įvertino kaip didžiausią Lietuvos laimėjimą. Ir ne istorija neduoda mums galimybės apibendrinti savigynos patirtį, visai kas kita stumteli tautą į naują grėsmę.
Toks žmogiškos patirties jausmų sūkurys. Pasijutai pagautas, sumaišytas su dulkėmis, įsuktas į sūkurį ir nežinia kur nuneštas. Ir patirtis čia jau nebepadės. Gal tik intuicija. Ko gero, tai geriausias amžių ginklas atsparai prieš neviltį. Nejučia toji pati intuicija pašnabždės, kad Robertas čia karvedys. Šioje dabarties gyvenimo dvasios karalystėje jis neprilygstamas. Ir visi tie savęs gynybos bastionai apgaubia vidinę slaptį, kurią tik pats sau pavadini tėvyne. Išviešinus viskas tampa nepatikima. Žmogaus gyvenime yra riba, kurią peržengus laikinumas tampa ne grėsme, o svetimybe, prievarta mums įbrukama agresyvia ir negailestinga kaip tuomet tautiškumo kauke prisidengusio intriganto Treniotos kirčiai.
Svarbiausia ištverti iki galo, kad, pereinant į lojalų buvimą, nenutrūktų ryšiai su idealais. Reikėjo perprasti bolševikinę teoriją, kur formaliosios logikos gardelyje turėjo tilpti visa begalybė, virsti materija „plačiosios tėvynės“ adresu. Reikėjo gebėjimo klausytis, o jei reikia, dėstyti tai santūriai. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad savistabos nepraradęs žmogus pajunta ribas, kurių negalima peržengti, jei eini ne į laikinumą.
Neabejoju, kad už pusamžio rasis, kas atvers nūdienos frontą. Tąją slapties gynybą, sielos vienatvę, apie kurios priežastį, anot filosofo R.Ozolo, niekas nepasakys. Robertas pasakė. Aptaškyta krauju žemė, aptaškytas krauju dangus, krauju aptaškyti likimai ir slenkstis, per kurį peržengę broliai vėl sutvirtino kovos ir laisvės prasmę. Kartu su knygos herojumi padėkime galvą ant saulės vėju kvepiančios mamos išpustytos pagalvės ir bent susapnuokime, kad turime ištverti, kol ateis nuo mirties mūsų užstotos kartos, laimingesnės ir turinčios kitą uždavinį - išreikšti laisvos tėvynės didingumą.
Bet prieš tai dar reikia dvasios minties giganto, kuris atvertų XX a. antros pusės žmogų, festivalinį brandaus socializmo kūrėją su prislėptu laisvės siekiu. Nežinau, ar pavyks užmojo imtis rašyti scenarijų, bet žinau, kad jis yra užkoduotas Roberto paleistoje kulkoje į XX a. vidurio reminiscencijas. Jei ieškočiau ribų - susipainiočiau, perskaitęs nebežinai, kur tavo, o kur autoriaus užvestos mintys. Tikras gyvenimo vaizdas neturi ribų, todėl filosofinis laisvės jausmų materializavimas ir prašosi į kino scenarijų.
Yra dar viena sąlyga - Jo didenybė teiginys „Viskam savas laikas“, kurį įžvelgti gali vis su ta pačia intuicija, nuojauta. Ji, kaip vaizdingame pokario kovos lauko aprašyme, kartais subaltuos kupstinio švylio salelėmis, lyg į žolę įsikibusio tiršto rūko draiskenomis. Tai sutižę istorijos lapai, jau galima pasakyti, kad jie išliko kaip prisikėlimo viltis, kaip laisvės būstinė. Toji dvasia virto žeme, kilo žole ir išsiveržė Baltijos kelyje kaip ugnikalnis.

Vytautas BAŠKYS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"