Visuomeninė
televizija Lietuvoje: neįgyvendinama misija
 |
Doc. Žygintas Pečiulis
|
Kodėl Lietuvos visuomeninė
televizija jau beveik metus atsidūrusi politikų, komercinių televizijų
ir dalies kultūrininkų kritikos smaigalyje? Ar LRT iš tiesų tokia
prasta, kaip ją vaizduoja? Apie tai su Vilniaus universiteto Žurnalistikos
instituto docentu Žygintu Pečiuliu kalbasi žurnalistas Arvydas
Jockus.
Nacionalinis transliuotojas
dažniausiai kaltinamas tuo, kad jis neva nevykdo visuomeninės
misijos. Bet ar Lietuvoje susitarta dėl tos misijos kokia ji?
Dėl misijos, be abejo, nėra susitarta dėl keleto priežasčių.
Viena, kad tos misijos supratimas labai platus ir ją labai įvairiai
galima traktuoti. Kita vertus, Lietuvoje ta misija jau virto
keiksmažodžiu, ir kai norima pasiekti politinių ar kitokių tikslų,
pasitelkiamas žodis misija. Tuomet sakoma jūs nevykdote misijos,
nežinant, kas tai yra.
O kaip kitose šalyse suprantami visuomeninės televizijos
tikslai?
Visuomeninės televizijos bendri bruožai būtų šie: prieinamumas
visai teritorijai; pliuralizmas: žanrų įvairovė, įvairios auditorijos
lūkesčių paisymas; įvairių skonių atspindėjimas: jaunimui, pagyvenusiems,
mažumoms; nepriklausomumas. Pirmoji visuomeninė televizija BBC
šiuos principus suformavo prieš 70 metų, kai ji buvo monopolistė.
Bet maždaug prieš 15-18 metų, Europoje leidus atsirasti komercinėms
televizijoms, visuomeninės televizijos padėtis keitėsi, atsirado
naujų jos bruožų. XXI amžiuje jai būdingi šie principai: būti
visiems pasiekiama; visiems įtikti (įvairiems skoniams); kreipti
didesnį dėmesį mažumoms (ne tik tautinėms, bet ir baleto, operos
gerbėjams); stiprinti nacionalinio identiteto ir bendruomeniškumo
jausmą (telkti šalį ypatingais jos istorijos momentais, šiandieninis
Lietuvos pavyzdys referendumas dėl ES); ypatingas dėmesys vietos
interesams (vietos problemų iškėlimas, pirmenybė nacionalinei
kino ir TV produkcijai ir pan.); valdymo tiesioginio finansavimo
užtikrinimas, t.y. abonentinis mokestis, kurio neturime; kokybės
ir kaip galima didesnio žiūrimumo derinimas (ir visuomeninė televizija
turi būti sveika ir turi norėti, kad ją žiūrėtų); programų gamintojų
laisvė (per nepriklausomą tarybą).