Panevėžio vyskupijoje

Krekenavos dekanate

Rinkosi seminarijos kursas

Į Ramygalą susirinko buvę seminarijos kurso draugai

Ramygalos klebonas kun. Saulius Kalvaitis Autoriaus nuotraukos

Ramygala. Iš raudonų plytų statyta Ramygalos Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia. Didingi jos bokštai sutinka ir palydi važiuojančius Panevėžio - Kauno keliu. Pirmadienį šiuose maldos namuose šv. Mišias aukojo apie 20 kunigų. Tokio gausaus dvasininkų būrio šios bažnyčios sienos senokai nebuvo regėjusios.

Susitikimai vyksta kas pusmetį

Šis prieš dešimt metų Kauno kunigų seminariją baigusio kurso draugų susitikimas vyko Ramygaloje. Šiaip jis organizuojamas kas pusmetį. Vienas susitikimas vyksta kurso globėjos Šv. Teresėlės dieną, kitas - pavasarį, kai klierikai gavo kunigystės šventimus. Šį ypatingą džiaugsmą jie patyrė įvairiose vyskupijose ir skirtingu laiku. Todėl yra kunigų, kurie ganytojišką misiją atlieka jau vienuolikti metai, yra ir tokių, kurie neturi ir dešimties metų šio darbo patirties. Antai Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios klebonas kun.Virginijus Česnulevičius ir Ramygalos klebonas kun. Saulius Kalvaitis kunigų seminariją baigė neturėdami kunigavimui reikalingo amžiaus cenzo.

Kunigų rankose – gėlės

Į susitikimą su kunigais atėjo gausus būrys Ramygalos gyventojų, buvo nemažai jaunimo. Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis. Giedojo Ramygalos muzikos mokyklos auklėtiniai. Pamokslą sakė jauniausias iš prieš dešimt metų seminariją baigusių kunigų. Visi kunigai buvo gražiai pasveikinti, jiems įteikta rožių. Daugiausia linkėjimų ir padėkos žodžių išgirdo šio susitikimo organizatorius kun. S.Kalvaitis. Gerai atlikti ganytojo darbą jam linkėjo parapijiečiai. Ypač šiltai apie kleboną kalbėjo Jotainių pensionato atstovė. Ten kunigas yra dažnas bei laukiamas svečias.

Išsaugota kurso vienybė

Nepasididžiavęs atvykti į Ramygalą Svėdasų klebonas kun.Rimantas Kaunietis pasakojo, jog pirmasis kurso draugų susitikimas buvo Kauno Katedroje, jam dirbant kunigų seminarijoje. Pasak jo, tokie susibėgimai labai daug duoda. Susirinkus galima apmąstyti nueitą kelią, prabėgusius metus ir pamatyti, kaip kas augo. Nuoširdžiai su žurnalistu bendravęs kunigas teigė, jog jų kursas buvo pakankamai subrendęs ir stiprus. Tik trys kurso draugai nebuvo tarnavę kariuomenėje, likusieji jau turėjo praktinių įgūdžių, buvo baigę kitas studijas ar mokslus. „Tai buvo vienas rimtesnių seminarijos kursų“, - teigė Svėdasų klebonas. Iš jo kurso yra du mokslų daktarai, trys vadovauja dekanatams, yra ir dirbančių užsienyje. Į seminariją buvo įstoję 46 jaunuoliai, ją baigė apie trisdešimt. Vieno jų jau nebėra tarp gyvųjų, keli metė kunigystę. Buvę kurso draugai dabar dirba įvairiose vyskupijose, bet palaiko ryšius. Jeigu kam nutinka bėda, vyksta palaikyti dvasiškai.

Lietuvis kunigas sutaria su lenkais

Kalesninkų (Šalčininkų r.) parapijos klebonas kun. Raimundas Macidulskas ne pirmą kartą lankėsi Ramygaloje. Tokie susitikimai, ant jo, yra naudingi, nes galima pasidalyti patirtimi, išgirsti naujų minčių. Kalesninkuose susitikimas vyko prieš pusantrų metų. “Mūsų kursas buvo didelis, ir gražiai sugyvenome. Toks šiltas bendravimas išliko iki šių dienų. Pats esu linksmo būdo ir liūdna man nebūna. Svarbu, kad nepasitaikė liūdnų dalykų “, – šypsojosi Kalesninkų klebonas.
Jo parapijoje gyvena lenkų tautybės žmonės. Pats klebonas puikiai kalba lenkiškai. Kun. R. Macidulskas teigė: žmonės negali būti vien geri ar vien blogi. Ir visiems negali įtikti. Kunigas pabrėžė esąs ne lietuvių ar lenkų kunigas, bet katalikų parapijos klebonas. Šios parapijos problemos panašios kaip ir kitur: žmonės praranda viltį, linksta į blogus įpročius ir jų truputį kitoks mąstymas nei miestiečių. „Kalesninkų bažnyčia yra labai didelė, bet parapija maža, todėl ji niekada nebus pilna žmonių. Aš džiaugiuosi, kad į bažnyčią ateina tie, kurios jiems reikia “, – kalbėjo kun. R. Macidulskas.

Džiaugiasi parapija

Susitikti ne kartą per metus, o kas pusmetį, kadaise pasiūlė kun. S.Kalvaitis. Kartą jis paskaičiavo: jeigu jie bus rengiami kartą per metus, o jų kurso kunigų yra apie trisdešimt, tai, kol sulauksi savo eilės, tai prabėgs marios laiko. Kol jauni, susitikimus prasmingiau rengti kas pusmetį. Metams bėgant, kai visi pasens ir taps sėslesni, gal rečiau susitiks.
Penktuosius metus Ramygaloje baigiantis kun. S.Kalvaitis džiaugėsi savo parapija ir jos žmonėmis. Veikli parapijos pastoracinė taryba, normalūs santykiai su seniūnija. Kartu su ja ir kultūros centru rengiamos šventės. Vyksta bendri Velykų ir Kalėdų, Joninių renginiai.
Kun. S.Kalvaičiui anksčiau teko dirbti diakonu Zarasuose, vikaru Pasvalyje bei klebonu Skrebotiškyje. Dar mokydamasis kunigų seminarijoje, jis jau žinojo, jog bus paskirtas dirbti į Panevėžio vyskupiją. Anykščiai, Rokiškis ar Utena jam tada buvo kaip neatrasta žemė. Tik kartą buvo lankęsis Panevėžyje. Dabar, kai baigia devintuosius kunigavimo metus, nebekyla mintis prašytis, kad perkeltų dirbti arčiau jo namų.
Kaune augęs ir šio miesto 14-ąją vidurinę mokyklą baigęs S. Kalvaitis nėra dažnas svečias savo namuose, nors ten sūnaus laukia dar dirbanti mama bei pensininkas tėvelis. Jaunesnioji sesuo yra sukūrusi šeimą ir gyvena Čikagoje. Parvykti į gimtąjį Kauną kunigui dažniausiai sutrukdo įtemptas pastoracinis darbas.

Bronius VERTELKA

Utenos dekanate

Bažnytinio meno paroda muziejuje

Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebonas kun. Jurgis Kazlauskas ir Kuktiškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas mons. Juozas Čeberiokas

Uteniškiams giedojo bažnytinio giedojimo grupė „Karunka“ iš Vilniaus Autorės nuotraukos

Utena. Kraštotyros muziejuje veikia įdomi ir reta bažnytinio meno paroda, kurioje pristatomi originalūs ir itin vertingi tekstilės, auksakalystės, drožybos, tapybos kūriniai iš Utenos rajono bažnyčių.

Pristatoma beveik pusantro šimto eksponatų

Muziejininkė Rolanda Gudynienė sakė, jog tokia paroda, gavus Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupų leidimą, Utenos kraštotyros muziejuje surengta pirmąkart. Atrenkant eksponatus, noriai talkino visų Utenos rajone esančių bažnyčių klebonai, maloniai bendravę su muziejaus darbuotojais ir suteikę galimybę parodyti visuomenei bažnytinio meno kūrinius.
Didžiojoje muziejaus salėje parodos lankytojams pristatomi net 145 eksponatai. Didžioji jų dalis - XIX a. pabaigos - XX a. pradžios daiktai, naudoti bažnytinėse apeigose. Tarp eksponatų daugiausia liturginių drabužių. Tai arnotai, kapos, manipulai, mitros, stulos, umbrakulai, veliumai. Labai įdomūs arnotų (viršutinių katalikų kunigo liturginių drabužių, siūtų iš atlaso, damasto, brokato, aksomo ir kitų brangių audinių), siuvinėjimai šilku, tauriųjų metalų siūlais, biseriu ar žvyneliais. Ypač reti eksponatai yra iš Kuktiškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios gautas arnotas, stula ir veliumas, pasiūti iš Slucko (kontušinių) juostų. Šių juostų augaliniai ornamentai austi iš auksinių ir sidabrinių gijų.

Brangius daiktus dovanojo parapijiečiai

Dalis prabangių liturginių indų - per šv. Mišias vynui ir vandeniui naudojamų ampulių, komuninių, taurių, monstrancijų yra parapijiečių aukos bažnyčioms. Parodoje eksponuojamas indas švęstam vandeniui iš Biliakiemio bažnyčios, manoma, yra Utenoje gyvenusių dvarininkų Balcevičių dovana Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčiai. Tą liudija įrašas ant indo. Vėliau Utenos kunigai tikriausiai šį indą perdavė kitai bažnyčiai. Dauguma parodos eksponatų jau nebenaudojama liturginėse apeigose. Tai veliumai (nedideli stačiakampiai audinio gabalai su kryželiu centre taurei ar patenai uždengti), manipulai (liturginių drabužių dalis, meniškai išsiuvinėta paplatintu galu juosta, primenanti stulą ir dėvėta ant kairės rankos dilbio).
Vienoje vitrinoje eksponuojami iškilaus mūsų krašto žmogaus arkivyskupo Mečislovo Reinio liturginiai drabužiai, kurie įprastai yra saugomi Daugailių pagrindinės mokyklos muziejuje.

Bažnyčių istorijos liudytojai

Įdomūs šv. Kazimiero ir Marijos Maloningosios paveikslai iš Kuktiškių bažnyčios. 1839 metų įrašas liudija, jog šie meno kūriniai buvo paaukoti Kuktiškių kapinių koplyčiai. Senąją sudegusią Leliūnų bažnyčią primena šv. Juozapo paveikslas, kuriam jau daugiau kaip šimtas metų. Nei šio, nei daugelio kitų paveikslų autoriai nežinomi.
Liaudiškajam bažnytinio meno stiliui atstovauja medžio drožybos darbai, sukurti irgi nežinomų, bet, manoma, vietinių autorių. Ypač savita žymiausio Utenos krašto kryždirbio Antano Deveikio drožta Marijos skulptūrėlė, buvusi Kuktiškių bažnyčios šventoriaus kryžiuje. Įdomūs ir originalūs procesijos kryžiai bei procesiniai mediniai altorėliai su geležiniais aptaisais.
Parodoje yra nemažai meno kūrinių, įtrauktų į Lietuvos kultūros paveldo paminklų sąrašus. „Rengti tokias parodas nepaprastai malonu. Ieškojimas, turimų žinių papildymas, prisilietimas prie to, ko dar nebuvome matę, praturtino mus pačius“, - sakė R.Gudynienė. Pasak jos, prieš keletą metų muziejuje buvo eksponuojama dailininko Vaidoto Žuko saugoma sakralinio meno darbų, surinktų Žemaitijoje, kolekcija. Tokių parodų tikslas - supažindinti žmones su bažnytinio meno šedevrais, jų kūrimo istorija ir krikščionybės istorija Lietuvoje.
Utenos kraštotyros muziejaus darbuotojai tikisi, jog, padedant tikybos, dailės, istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams, parodą gausiai lankys rajono moksleiviai, kolegijos studentai, visuomenė.

Išreiškia begalinį Dievo grožį

Leliūnų Šv. Juozapo ir Pakalnių Švč. Trejybės bažnyčių klebonas kunigas Kostas Balsys sakė, jog puošnūs liturginiai drabužiai bei daiktai liudija, kad susitikimui su Dievu žmogus turi pasirengti ne tik savo dvasia. Ypatingą nuotaiką bažnyčioje sukuria muzika, giesmės, meno kūriniai, drabužiai.
Kunigo teigimu, pateną, liturginį indą - plokščią apvalią lėkštę, ant kurios per šv. Mišias dedamas Švč. Sakramentas ir ja dengiama taurė, paliesti gali tik dvasininkas. Tačiau parodos rengėjai, gavę vyskupų leidimus, visiems žmonėms rodo indus, raižytus ornamentais, inskripcijomis ir krikščioniškais simboliais. Taip daroma ne tik dėl žinojimo, tokie daiktai vien savo buvimu teikia vilties ir skaidrina dvasią.
Vienos meniškiausių liturginių reikmenų yra monstrancijos. Jose per pamaldas tikintiesiems rodomas ir procesijoje nešamas Švč. Sakramentas. Ypatingą reikšmę turi jau nuo labai senų laikų bažnytinio meno istorijoje žinomi relikvijoriai - liturginiai reikmenys šventųjų relikvijoms (rūbo skiautelėms, palaikų dalelėms) laikyti.
Apie bažnytinį meną Vatikano II Susirinkimo dokumentuose rašoma: „Bažnyčios menas pačia savo prigimtimi išreiškia begalinį Dievo grožį, kiek tai įmanoma žmogiškais darbais. Jis kuo geriausiai gali pašlovinti bei pagarbinti Dievą, kuo nuoširdžiausiai siekti vienintelio tikslo - padėti žmogaus dvasiai pakilti į Dievą“.

Įgijo liaudiškų spalvų

Romualdas Mikulėnas, apžiūrinėdamas bažnytinio meno parodą, sakė jaučiąs pakilią dvasinę būseną. Jo nuomone, laimingi yra žmonės, kuriems nuo vaikystės atverta sakralinė erdvė ir Dievo pasaulis. Tie, kurie nepatyrė šio jausmo, tai gali bent iš dalies kompensuoti, pabuvę rimtyje tarp meno kūrinių, atvežtų iš visų rajono bažnyčių.
Dailininkas Vytautas Petronis tvirtino, jog Lietuvoje bažnytinis menas yra išlaikęs ilgus amžių išbandymus ir tuo pat metu įgijęs tautinių bruožų, atsispindinčių liturginių drabužių siuvinėjimo ornamentikoje, altorių ir kryžių puošybos elementuose.

Kūrybines galias skyrė Dievo garbei

„Esu dėkingas ne tik šiam laikotarpiui, kuris leidžia eksponuoti bažnytinį meną, bet ir tam laikotarpiui, kuris jį sukūrė“, - kalbėjo Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios klebonas Algirdas Butė. Jo nuomone, ir profesionaliojo meno mecenatai, ir dailininkai, ir paprasti žmonės, statę bažnyčias, drožę kryžius, statulėles, audę vėliavas, siuvinėję liturginius drabužius ar nukaldinę auksakalystės šedevrus, viską darė Dievo garbei. Tik gaila, kad dauguma tų kūrinių jau yra muziejuose, o nūdienos žmonės vis mažiau savo darbų skiria Aukščiausiajam. Lankydamiesi muziejuje ir susipažindami su bažnytiniu menu iš arčiau, žmonės, pasak kunigo, turėtų ne tik grožėtis eksponatais, bet ir atidžiau pažvelgti į save bei susimąstyti, kokias kūrybines galias jie patys gali skirti Dievo garbei.

Ragino kilnia auka pagarbinti Dievą

Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Kirdeikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas kunigas Jurgis Kazlauskas teigė, kad žmonės turėtų mažiau skųstis, dejuoti ir aimanuoti, o daugiau ir viltingiau dirbti. Aukodami bažnyčioms meno kūrinius jie gali išlikti ne tik savo artimųjų, bet ir daugelio kitų žmonių atmintyje. Klebonas papasakojo tokią istoriją.
Prieš kelias dešimtis metų vienas kirdeikietis išvyko uždarbiauti į Ameriką. Sunkiai dirbdamas, sukaupė nemažą pinigų sumą. Grįžęs į gimtąją Kirdeikių parapiją pirmiausia pirko ne žemės ir ne gyvulių savo vaikams ar giminėms, bet padovanojo Kirdeikių bažnyčiai didžiulį varpą, kurio skambesį ir dabar girdi visa parapija. Varpas pakrikštytas to žmogaus - Benedikto Paukštės - vardu. Ir dabar jo vaikaičiai ir provaikaičiai su didžiausiu džiaugsmu klausosi varpo skambesio ir didžiuodamiesi sako: „Klausykit, kaip skamba mano senelio bažnyčiai padovanotas varpas“.
„Varpas skamba jau daug metų ir skambės, kol gyvuos Kirdeikų bažnyčia ir parapija. Ir jus, brangieji, raginu aukoti Bažnyčiai, kad išliktumėte žmonių atmintyje ir kilnia auka pagarbintumėte Dievą“, - ragino kunigas J.Kazlauskas.

Rūta JONUŠKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"