Atnaujintas 2003 m. birželio 4 d.
Nr.43
(1147)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Atmintis
Valstybė ir Bažnyčia
Aktualijos
Nuomonės
Istorijos vingiai

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Napoleono armijos karius priglaudė Antakalnio kapinės

Kapą pašventino Naujamiesčio klebonas kun. Algirdas Dauknys (kairėje). Dešinėje – vyriausiasis kapelionas kan. Juozas Gražulis

Prancūzijos didžiosios armijos kariai, 1812 metų savo žygį tragiškai baigę mūsų žemėje, dabar, beveik po dviejų šimtų metų, palaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Sekmadienį prie naujai supilto jų bendro kapo - memorialo įvyko žuvusiųjų pagerbimo iškilmės.
Napoleono armijos karių palaikai Vilniuje, vadinamajame Šiaurės miestelyje, buvo aptikti 2001-ųjų rudenį. Atlikus archeologinius tyrimus nustatyta, kad čia buvo atgulę apie tris tūkstančius daugiatautės armijos karių, mirusių nuo žaizdų, ligų, visiško išsekimo. Iš viso Vilniuje ir jo apylinkėse, istorikų teigimu, jų gali būti iki 80 tūkstančių.
„Beveik du šimtai metų, skiriančių mus nuo istorinių 1812-ųjų, Lietuvos žemei nebuvo lengvi,- prie memorialo sakė Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. – Mūsų žemę vis vadavo vieni nuo kitų, bet dažniausiai vaduotojai tapdavo okupantais. Napoleono armijos kariai išsiskyrė iš kitų. Šią armiją džiugiai sutiko ir valstiečiai, tikėdamiesi baudžiavos panaikinimo, ir bajorai, vildamiesi, kad bus atkurta nepriklausoma valstybė. Mes šiandien pagerbiame karius - pagerbiame tris tūkstančius žmonių, nebesugrįžusių namo. Pagerbiame šiandien ir gerbsime visados”.

O tu, Strazdeli, vargo, laisvės paukšteli...
Sukako 170 metų nuo poeto kun. Antano Strazdo mirties

Mano tėvai gyveno Kamajų apylinkėje. Ir aš ten gimiau, gyvenau, mokiausi, nuo pat vaikystės prisiklausiau kamajiškių garsingų pasakojimų apie kunigą Antaną Strazdą, kuris didelę gyvenimo dalį gyveno Kamajuose. Čia jis mirė ir buvo palaidotas.
Kodėl nuolatine gyvenimo vieta Strazdelis pasirinko Kamajus? Nes kamajiškiai aukštaitiškai tiesūs, atviri, stačiokai. Tiesą sako į akis, nesvarbu, jei ji skaudi, jei kas ir įsižeis. Jų kalba – rytų aukštaičių tarmė – žalininkai (žolė tarė „žala“, lėlė „lala“). Strazdelis irgi buvo tiesus, atviras, stačiokas, piestu stojęs prieš vargo žmonių priespaudą, prieš svetimybes, rusinimą, lenkinimą ir šlėktiškumą, tuščią valdininkų poniškumą. Čia jis parodė išimtinį atkaklumą, kovingumą. Jis kovojo už lietuvišką kaimą, jo natūralumą, už jo dvasią.

Skleidusi lietuvybę

Antanina Kisielytė-Matulionienė – viena žymiausių Lietuvos šviesuolių, puoselėjusių lietuvybę sudėtingu valstybės kūrimosi laikotarpiu. Be aktyvios švietėjiškos veiklos, ji vadovavo Vilniaus lietuvių mergaičių amatų mokyklai, gyvenimui rengė įvairių šeimų – ir pasiturinčių, ir neturtingų – mergaites, mokė jas lietuvių liaudies tradicijų. Antanina visą gyvenimą buvo jautri kitų žmonių nelaimėms, rūpinosi jais, stengėsi kiek galėdama jiems padėti sunkiais negandų ir okupacijų metais.
A.Kisielytė-Matulionienė gimė 1895 m. birželio 4 d. bajoro Aleksandro Kisieliaus ir Marijonos Bilytės devynių vaikų šeimoje, Palūšės kaime, Ignalinos rajone.