Atnaujintas 2003 m. birželio 6 d.
Nr.44
(1148)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Pasaulis
Aktualijos
Katalikų bendruomenėse
Ūkis
Nuomonės

Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuvos Sąjūdžio VIII suvažiavimas

Lietuvos Sąjūdžio VIII suvažiavime

Sauliaus Venckaus (ELTA) nuotrauka

Praėjus mažiau nei metams po 1987-ųjų rugpjūčio 23-iosios mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kur drąsiausių tautos žmonių buvo duotas impulsas siekti laisvės ir nepriklausomybės, 1988 m. birželio 3 d. buvome kviečiami į Mokslininkų rūmų Didžiąją salę. Vienas po kito į tribūną lipo jauni žmonės ir sakė, tuomet dar tebetvyrant sovietmečio įvarytai baimei, drąsias kalbas. Per rankas pasiuntus registracijos lapą, buvome paraginti pasirašyti, nes „dalyvavusiųjų pavardės įeis į Lietuvos istoriją“. Tuomet ir buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, prasidėjo Atgimimo laikotarpis, pažymėtas gausybe mitingų, patriotinių dainų, viešai reiškiamo laisvės troškimo.
Nuo Sąjūdžio įkūrimo praėjo penkiolika metų. Ta proga Lietuvoje vyksta daug renginių. Bene pats pirmasis įvyko gegužės 31 dieną Vilniuje, Kongresų rūmuose. Mons. Alfonso Svarinsko aukotos šv. Mišios ir prasmingi pamokslo žodžiai Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje, „Tautiška giesmė“ Kongresų rūmų salėje, renginio vedėja Alvyda Čepaitytė-Sipienė, Vytauto Kernagio ir Romualdo Vešiotos dainos, choras „Mes nemirę“ (vadovas Bronius Jankauskas), regis, grąžino į anuos viltingus metus. Norėjosi šalia sėdinčiajam paspausti ranką, paliesti petį, nusišypsoti. Juk mes tie patys kaip anuomet. Nesvarbu, kad plaukuose daugiau baltų gijų, o veiduose pagilėjo raukšlių vagelės.
Tačiau sentimentams nebuvo laiko. Lietuvos Sąjūdžio VIII suvažiavimas buvo sušauktas dirbti. Kiekvienas garbingas žmogus, kuriam buvo suteiktas žodis, turėjo ką pasakyti. Viską čia pakartoti neįmanoma. Pateiksime vieną kitą labiausiai į atmintį įstrigusią frazę.
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius: „Ką Sąjūdis padarė ir ko nepadarė? Sudėkime viską ant Viešpaties svarstyklių, nes žmonių svarstyklės ne visada sureguliuotos. Reikia veikti, nes laukinis kapitalizmas ir „Akropolio“ kultūra gali uždėti pančius. Sąjūdžio laikų dvasia, siekianti prikelti tai, kas nyksta ir žūva, bus įdomi ir Europoje. Reikia gelbėti nykstančią šeimą, padėti vaikams ir jaunimui, kad jie liktų Lietuvoje, kurtų tvirtas, geras lietuviškas šeimas. Sąjūdis turi matyti mūsų valstybę, kuriai reikia gerų, protingų įstatymų, ir tuos, kurie nemoka prisitaikyti prie greitai besikeičiančio gyvenimo, kuriems reikia padėti“.
Pirmasis atkurtos valstybės vadovas, Sąjūdžio garbės pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis: „Sąjūdis tapo visoms tautoms suprantamas, neverčiamas žodis. „Jūs, Apvaizdos vaikai“, - tokiais žodžiais mus laimino kardinolas Vincentas Sladkevičius. Žmonės keitėsi, atsiskleidė gerumui. Ar išliko Sąjūdžio dvasia?“ (Atsakymą į šį klausimą skaitytojai ras prof. V.Landsbergio kalbos tekste, spausdintame trečiadienio numeryje.)
Seimo narys, Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius: „Sąjūdis buvo ir bus nemirtingas idealistų dvasia. Atkūrėme ir sukūrėme valstybę. Ar sukursime idealistinę visuomenę? Tai neatsakytas klausimas. Todėl reikalingas naujas Sąjūdis - „Už Lietuvos sėkmę“.
Seimo narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis: „Buvome kartu ir laimėjome laisvę. Dabar vėl būkime kartu“.
Žurnalistas Vilius Bražėnas: „Sąjūdis išjudino Lietuvą, Lietuva išjudino pasaulį. Į Europą Lietuva neš garbę, aukštą dvasinę kultūrą. Juk turime laisvės supratimą“.
Žemdirbių sąjūdžio pirmininko pavaduotojas Kazimieras Starkevičius: „Kaime yra šviesos. Buvome Baltijos kelyje, balsavome referendume, pareiškėme norą būti Europos Sąjungoje. Kaimą į krizę nuvedė dabartinė valdžios politika“.
Mons. Alfonsas Svarinskas: „Lietuvos idealistai turėtų kurti naują Sąjūdį. Sąjūdis turėtų užstoti visus, kuriuos skriaudžia, eiti per Lietuvą ir kalbėti“. (Monsinjoro kalbą suvažiavimo delegatai kelis kartus pertraukė plojimais.)
Suvažiavimo delegatams ir svečiams didelį įspūdį paliko Čečėnijos Respublikos Ičkerija atstovės Lietuvoje Aminat Saijevos žodis. Džiaugdamasi švenčiamo Sąjūdžio jubiliejumi, kai Lietuva turi nepriklausomą valstybę ir dėl ko kūrėsi Lietuvos Sąjūdis, A.Saijeva kreipėsi į Sąjūdį, visą laiką išlaikiusį idealistinį požiūrį į laisvę ir pagarbą žmogaus ir tautų teisėms, primindama savo tautos kančias: „Čečėnų tauta savo laisvės kelyje didele prasme pakartojo jūsų kelią. 1990 metų lapkričio 24-26 d. Grozne įvyko pirmasis visuotinis čečėnų tautos kongresas, kuris priėmė deklaraciją dėl nepriklausomos Čečėnijos Nochči-Čo sukūrimo.
Šiandienos pasaulyje, kur nuolat iškilmingai kalbama apie tarptautinę teisę ir žmogaus teises, mano tauta atvirai ir tyliai, pritariamai naikinama. Paskutinis pasityčiojimo iš žmoniškumo ir teisės pavyzdys yra gegužės 26 dieną Prahoje, NATO Parlamentinėje asamblėjoje, svarstyta vadinamųjų rusakalbių mažumos padėtis Latvijoje ir Estijoje. Rusija pareikalavo į šias šalis metams pasiųsti ekspertus, kurie parengtų pranešimą apie rusakalbių kančias.
Kodėl šiandien NATO ir kitur nesvarstomas Čečėnijos klausimas, kodėl į Čečėniją nesiunčiami ekspertai, kodėl iš Čečėnijos išvaromos ESBO ir Europos Tarybos grupės, žinant, kad per antrąjį karą Rusijos kariuomenė nužudė 100 tūkstančių žmonių ir toliau tęsia valstybinį terorą? Pataikaujama blogiui, nes tai naudinga.
Čia yra pasaulio sąžinės tragedija, kuri, vienaip ar kitaip, jeigu pasaulis tam nepasipriešins, neišvengiamai pasipriešins prieš tuos, kurie šiandien jaučiasi gal ir saugiai. Blogis sėja blogį, anksčiau ar vėliau jis bus padalytas ir likusiems“.
Čečėnijos atstovė sakė, kas Rusijoje praeitis taip greit neišnyksta. Ji pacitavo Aleksandro Goldfarbo knygos „Lubiankos nusikalstama grupuotė“ ištrauką, kad „KGB monstras nežuvo ir vėl kaupia jėgas, prisisiurbęs kraujo dviejuose Čečėnijos karuose“. A.Saijeva palinkėjo Sąjūdžiui nepavargti ir dėkojo už Lietuvos paramą Čečėnijos teisei ir laisvei.
Buvo perskaityta keletas pranešimų. Kiekvienas prelegentas kalbėjo apie jam geriausiai žinomą veiklos sritį. Akademikas Zigmas Zinkevičius kėlė Lietuvos švietimo ir kultūros problemas, dr. Kazimieras Garšva pasakojo apie dabartines tautiškumo problemas, Sofija Daubaraitė pasidalijo prognozėmis, kaip Lietuvai seksis Europos demokratinių šalių bendrijoje, dr. Juozapas Algirdas Katkus bandė į Lietuvos ateitį pažvelgti nacionalinio saugumo aspektu, advokatas Vytautas Zabiela savo pranešimą pavadino „Teisingumas - nepriklausomos Lietuvos valstybės pagrindas“ (apie 2000 metais įvykusio antikomunistinio tribunolo reikšmę), doc. Romas Batūra kalbėjo apie Lietuvos istoriją, kaip tautos kultūros vertybę, prof. A.Stancevičius gvildeno kaimo ir žemės ūkio plėtojimo problemas.
Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas savo pranešime pastebėjo: „Nepriklausomybė atkurta, pagrindinis uždavinys yra ją stiprinti. Buvusios komunistinės nomenklatūros siekis įsitvirtinti valstybinėse ir komercinėse struktūrose sėkmingai įgyvendintas. Dėl savanaudiškų nomenklatūros siekių, noro pasipelnyti kitų sąskaita ir sparčiai turtėti, taip pat dėl nenutrūkusių ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, žlugdomos tautos pastangos iš pagrindų sukurti naują demokratinę visuomenę. Teisingumo deficitas - didžiausia mūsų visuomenės problema dabartiniame raidos etape. Be idealizmo, tarpusavio supratimo, atjautos ir solidarumo neįmanoma sukurti stiprią valstybę, paremtą tautos dvasinėmis vertybėmis“.
Apie teisingumo deficitą Lietuvoje priminė ne vienas kalbėtojas. Gal todėl suvažiavimas vieningai priėmė rezoliuciją „Teisingumas turi būti demokratinės Lietuvos valstybės pagrindas“. Joje yra ir tokie žodžiai: „Teisingumo stygius mūsų visuomenėje yra bene didžiausias kliuvinys įsijungiant į demokratinių Europos valstybių bendriją. Negalime nematyti vis didėjančios socialinės prarajos tarp valdžios atstovų ir paprastų piliečių, valdančiųjų teisinės bei socialinės politikos deklaratyvumo, neatitikimo gyvybiškai būtiniems šalies gyventojų poreikiams. Turime aiškiai ir ryžtingai pasakyti, kad valdžios struktūrose esantys komunistinės nomenklatūros atstovai, abejingi žmonių vargui, neturintys atjautos sunkioje socialinėje būklėje atsidūrusiems piliečiams, ciniškai reaguojantys į šalies gyventojų problemas, neturi būti toleruojami.
(nukelta į 6 p.)
(atkelta iš 5 p.)
Buvusios komunistų partijos veikėjai, kurių ypač gausu tarp kairiųjų partijų narių, išsaugojo ir sustiprino sovietinės okupacijos metu suformuotas struktūras ir ryšius. Visa tai turi būti vertinama kaip grupinė iš anksto susitarusių asmenų veikla, siekiant sužlugdyti demokratinės valstybės autoritetą, plėtoti korupciją valstybės aparate, savivaldybių struktūrose, visuomenei demonstruojant netikrą kovą prieš ją, pažeidinėti daugelio šalies piliečių žmogaus teises, norint įbauginti, demoralizuoti gyventojus, kad nebūtų trukdoma grobstant valstybės, tautos turtą.
Sąjūdis ragina ir siekia telkti visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų, piliečių pastangas naujai moralinio atgimimo, krikščioniškojo bendrumo ir pasipriešinimo bangai.
Šių pastangų tikslas – šviesesnė, geresnė, teisingesnė Lietuva, teisingumo Lietuva.
Asmenims, įvykdžiusiems genocidą Lietuvoje ir ekonominius nusikaltimus, neturi būti senaties.
Lietuvos Sąjūdis atidžiai stebės rinkimų į LR Seimą kampaniją, ryžtingai stengsis užkirsti kelią asmenims, pažeidinėjantiems žmogaus teises“.
Diskusijose buvo kalbama apie daug ką: mažas pensijas, menkas invalidumo pašalpas, mokamu tampantį gydymą, iškraipomą naująją Lietuvos istoriją, visuomenėje neugdomą patriotizmą, nepagarbą tautos didvyriams. Panašios problemos visoje Lietuvoje: Kaune, Kėdainiuose, Kelmėje, Anykščiuose... Diskusijų dalyviai pageidavo, kad jų akcentuojamos problemos neliktų vien žodžiai. Suvažiavimas įpareigojo naujai išrinktą Sąjūdžio Tarybą, kurios pirmininku tapo Rytas Kupčinskas, pavaduotojais - Ignacas Uždavinys ir Algirdas Blažys, parengti rezoliucijas „Dėl Veliuonos piliakalnio išsaugojimo“, „Dėl Rusijos okupacijos prieš Čečėniją“, „Dėl tautinės sąmonės sustiprinimo mokykloje“ ir kt.
Suvažiavimas priėmė „Lietuvos Sąjūdžio programines nuostatas“. Šis dokumentas - tai suvažiavime aptartų problemų santrauka. (Šiame puslapyje spausdiname visą šio dokumento tekstą.)
Lietuvos Sąjūdžio VIII suvažiavimas darbą baigė. Šimtai jo dalyvių, įpareigoti Sąjūdžio programines nuostatas skleisti po miestus, miestelius ir kaimus, sugrįžo namo.
Kaip jiems seksis tai daryti, parodys ateitis. Tačiau viena galima pasakyti: rezoliucijoje apie teisingumą iškeltų reikalavimų vykdymas sukels didžiulį pasipriešinimą, nes visa valdžia dabar tikrai ne Sąjūdžio rankose. Todėl nieko neturėtų stebinti tai, kad šiame suvažiavime tiek iš vykdomosios, tiek iš įstatymus leidžiamosios valdžios atstovų beveik nebuvo. Ir ne tik iš valdančiosios daugumos, bet ir iš opozicijos. Nejaugi Sąjūdžiu jie pasinaudojo tam, kad ateitų į valdžią, o po to jį niekintų? Oficialiai (t.y. valdiškai) Seime po kelių dienų surengtas Sąjūdžio 15 metų sukakties paminėjimas parodė, kad valdžia visiškai atitrūkusi nuo nepriklausomybę iškovojusio Sąjūdžio. Ir tokiomis sąlygomis Sąjūdžio jokiu būdu negalima „numarinti“, kaip tą siūlo kai kurie jo „užjautėjai“. Sąjūdis turi atlikti daugybę darbų, nors darbininkų jame dabar labai maža. Bet tuo svarbesnė yra kiekvieno Sąjūdžio dalyvio ir rėmėjo darbo reikšmė.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija