Kam nebereikalingas Lietuvos Sąjūdis

Kai kurie iniciatyvinės Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio grupės nariai ir buvę aktyvūs jo dalyviai ne tik tvirtina, bet ir deda pastangas, kad Sąjūdžio nebebūtų, jį niekina. Antai buvęs Sąjūdžio aktyvistas, vėliau tapęs „istorinės klaidos“ akibrokšto autoriumi, Arvydas Juozaitis gegužės 31-ąją per Lietuvos televiziją dabartinį Sąjūdį pagal savo kurpiamą istorinio virsmo modelį pavadino komedija. Tenka apgailestauti, kad Sąjūdžio priešininkas, ieškodamas komedijos ten, kur jos tikrai nėra, nebemato savo, kaip politiko, filosofo ir istoriko, jei ne tragedijos, tai tragikomedijos. Deja, tokių antisąjūdininkų, kaip šis filosofuojantis mokslinčius, pakanka tarp buvusių sąjūdininkų, tapusių atsakingais valstybės pareigūnais.
Sąjūdžio reikalingumą patvirtino gegužės 31 dieną įvykęs Sąjūdžio VIII suvažiavimas. Jo reikalingumą tvirtina kasdienis visuomenės gyvenimas. Patvirtinęs programines nuostatas, jomis Lietuvos Sąjūdis labai aiškiai įvardijo savo naujus, labai reikšmingus tautai ir valstybei siekius.
Iš kur tie Sąjūdžio priešininkai? Kas jie? Kam nebereikalingas Sąjūdis? Juk tai visuomeninė organizacija, turinti geresnės Lietuvos tikslą - su tvirtėjančia, pagrįsta krikščioniškos moralės principais, demokratija, bendruomeniškumu, tautiškumu bei pilietiškumu. Bandykime pavardyti tuos, kam šis tikslas, taigi ir Sąjūdis, nebereikalingi. Tai:
kolaborantai, kuriems rūpėjo ne Lietuvos, o Gorbačiovo sovietinės perestroikos reikalai;
įsitvirtinę visų lygių valdžios struktūrose buvę komunistai, kuriems brandi pilietinė visuomenė yra kliuvinys ją mulkinti, ja manipuliuoti;
politiniai verteivos, kuriems Sąjūdis buvo reikalingas tik kaip priemonė ateiti prie valstybės lovio;
visi ydingų įstatymų autoriai, įteisinamo neteisingumo kurpėjai;
turtuoliais tapę „prichvatizuotojai“, valstybės turto grobstytojai;
korumpuoto klano dalyviai;
kaimo - Lietuvos kūno ir dvasios - žlugdytojai, išnaudotojai, skurdintojai, niekintojai;
iš narkotikų, alkoholio ir kitokių kvaišalų bei balaganinio, jaunimo sielas nuodijančio verslo lobstantys verteivos;
valdininkai, atėję ne tarnauti visuomenei, o joje parazituoti, tenkinti savo asmeninius interesus;
nešvariais būdais valdžios siekiantys piliečiai;
įžadus kitai valstybei davę ir jų neatsisakę piliečiai;
tūnantys politikos šešėlyje intelektualai pasauliečiai ir dvasininkai.
Sąrašą galėtume tęsti, tačiau čia pat galima pridurti, kad ne be Sąjūdžio pastangų jie trumpėja; neliko „suvereniteto SSRS sudėtyje“, moratoriumo nepriklausomybei, okupacinės kariuomenės Lietuvoje palikimo, bevizių Rusijos piliečių kelionių per Lietuvą, nesijungimo į NATO ir ES šalininkų gretas (jų pastangos nuėjo vėjais).
Tikėkime, susipratusių, savo tautą ir valstybę mylinčių Lietuvos Sąjūdžio dalyvių pastangomis minėtas sąrašas trumpės, o pats Sąjūdis bus reikalingas tol, kol tokio sąrašo Lietuvoje neliks. Tenubloškia jį nauja Lietuvos Sąjūdžio banga - geresnė Lietuva.

Antanas ZOLUBAS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"