XXI amžius

Kunigų simpoziumas

Gegužės 15 dieną vykusiame Vilkaviškio vyskupijos kunigų simpoziume kalbėta apie šventųjų paskelbimo principus ir dabartines lietuviškas kanonizacijos bylas. Pagrindinis pranešėjas – Telšių vyskupas Jonas Boruta, SJ, kuris iki paskyrimo į šias pareigas buvo arkivyskupų Teofiliaus Matulionio, Mečislovo Reinio ir vyskupo Vincento Borisevičiaus kanonizacijos bylų postulatoriumi.
Vysk. J.Boruta, SJ, priminė paskelbimo šventuoju prasmę ir pagrindinius principus, paneigdamas kartais nuskambančią nuomonę, kad dėl oficialiai pripažintų šventųjų stokos yra kalti to krašto Bažnyčios vadovai. Vyskupas pabrėžė, kad patiems mirusiems teisiesiems, besidžiaugiantiems Dievo regėjimu veidas į veidą, beatifikacija ar kanonizacija nieko nereiškia. Tai reikalinga mums. Bėgant laikui, keičiantis aplinkybėms, mažėja kai kurių šventųjų aktualumas, bet ne jų laimė danguje.
Dėl šio aktualumo svarbos kanonizacijos byla iš viso gali būti pradėta tik tam mirusiajam, kuris jau patraukia tikinčiųjų dėmesį. Kaip pavyzdį vysk. J.Boruta paminėjo, kad palaimintojo Jurgio Matulaičio įpėdiniui beatifikacijos byla sustabdyta ne dėl abejonių jo kilnumu, bet todėl, kad dėl įvairių istorinių aplinkybių šio žmogaus atminimas stipriai išsitrynė iš liaudies sąmonės.
Toks šventumo garsas liaudyje pirmaisiais Bažnyčios amžiais buvo pagrindinis šventųjų pripažinimo kriterijus. Liaudis rodė ypatingą pagarbą kankiniams, išpažinėjams, atsiskyrėliams, vienuolynų steigėjams, misionieriams, tautų krikštu besirūpinusiems karaliams. Kad būtų galima užkirsti kelią legendoms, vėliau vyskupai ėmė kontroliuoti kanonizacijos procesą, bet jo pagrindu liko tas pats vox populi – liaudies balsas. Nuo XI amžiaus ši procedūra sustiprinta popiežiaus pritarimu, o dar po poros šimtmečių kanonizacija iš viso jam rezervuota. 1588 metais popiežius Sikstas V kanonizacija rūpintis pavedė naujai įsteigtai Apeigų kongregacijai, o netrukus popiežius Urbonas VIII nustatė detalias šio proceso taisykles, kurių iš esmės laikomasi ir dabar.
Pirmiausia surenkama istorinė medžiaga apie kandidatą, ypač jo raštai, kuriuos tikrina du vienas nuo kito nepriklausomi cenzoriai. Kanonų teisę išmanantis asmuo paskiriamas postulatoriumi, kuris yra Dievo Tautos atstovas bažnytinei vyresnybei, rūpinasi proceso vyksmu, kandidato populiarinimu liaudyje. Šis populiarinimas neturi būti perdėtas, nes jei kandidato paveikslai atsiranda altoriuose, procesijų vėliavose ar kitu būdu jam pradedamas teikti oficialus kultas dar prieš beatifikaciją, byla iš karto nutraukiama.
Paprastai reikia maždaug 30-ies liudytojų parodymų, nors svarbiau yra ne skaičius, o žinių tikslumas. Liudytojas jų tikrumą patvirtina priesaika. Visi kandidato raštai verčiami į lotynų arba kurią nors prieinamą užsienio kalbą – anglų, italų, prancūzų – ir išsiunčiami į Vatikaną ekspertams tirti. Visa tai kai kada pakankamai ilgai užtrunka dėl medžiagos kiekio: pavyzdžiui, arkiv. M.Reinio vien publikacijų yra apie du tūkstančiai.
Pradėtas procesas iš pat pradžių vadinamas kanonizacijos bylos vardu. Tarpinis jos etapas yra beatifikacija, po kurios palaimintąjį leidžiama garbinti tam tikrai grupei: pavyzdžiui, tautai. Tuo tarpu kanonizacija yra dogmatinio laipsnio popiežiaus tvirtinimas apie asmens buvimą danguje ir jo pristatymas garbinimui šventųjų kultu visoje Bažnyčioje. Nuo XV amžiaus ji atliekama tik Romoje, Šv. Petro bazilikoje. Kanonizacijai reikia bent dviejų ištirtų, patvirtintų po beatifikacijos įvykusių stebuklų. Išimtį sudaro kankinystės atvejis, kai yra tiesioginis ryšys tarp kankinio mirties ir priešininkų neapykantos tikėjimui.
Po bendros apžvalgos, vysk. J.Boruta pristatė kai kuriuos epizodus iš trijų lietuvių vyskupų kanonizacijos bylų proceso. Arkiv. T.Matulionio atveju, nemažų įtarimų kėlė jo mirtis. Po pakvietimo dalyvauti II Vatikano Susirinkime, valdžia jo namuose atliko kratą, kurios metu arkivyskupui padaryta neaiški injekcija. Praėjus dar trims dienoms, ganytojas mirė. Įtarimas nunuodijimu paskatino 1999 metais įvykdyti ekshumaciją: tada palaikuose rastas didelis kiekis sidabro ir chromo, ypač galvoje. Šis faktas neatmeta galimybės, kad arkiv. T.Matulionis buvo nunuodytas. Panašiai komunistinis režimas nužudė vieną vyskupą Jugoslavijoje. Tai įgalino arkiv. T.Matulionį laikyti kankiniu ir perkvalifikuoti jo kanonizacijos bylą.
Vysk. V.Borisevičiaus kanonizacijos byloje buvo iškilę sunkumų, bandant nustatyti tikrąją jo sušaudymo Vilniuje 1946 metais priežastį. Abejota, kad mirties bausmė paskirta ne tiek dėl vyskupo religinių įsitikinimų, kiek dėl jo patriotinės laikysenos. Šiuo atžvilgiu labai vertingas buvo tų laikų Lietuvos Laisvės Armijos organizacinio skyriaus viršininko pavaduotojo liudijimas, kad vysk. V.Borisevičius jokioje partizaninėje veikloje nedalyvavo ir atrodė nenorįs veltis į politiką. Iš tiesų vyskupas vykdė artimo meilę, šelpdamas idėjiniu atžvilgiu skirtingus žmones, ir nesileido užverbuojamas, nes tai nesuderinama su jo, kaip ganytojo, pašaukimu. Gerai žinodamas, kad už tokį atsisakymą laukia mirties bausmė, paskutiniame laiške vyskupijos žmonėms vysk. V.Borisevičius karštai kalbėjo apie priešų meilę.
Vladimiro kalėjime mirusiam arkiv. M.Reiniui buvo mėginama priklijuoti „žydšaudžio“ etiketę, bet nuodugnesni tyrinėjimai parodė šį asmenį kaip žydų gelbėtoją.
Seminarijos rektorius kan. Kęstutis Žemaitis informavo apie palaimintojo Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos eigą. Ir toliau yra reikalingas žmonių dėmesys, pamaldumas, o taip pat – patvirtintas stebuklas. Yra daug įvairių pranešimų apie gautas malones, bet stebuklo kol kas trūksta. Tiesa, yra užfiksuotas vienos trejų metų mergaitės, susirgusios sunkia kepenų liga, pagijimas, prašant palaimintojo Jurgio užtarimo. Tai patvirtinta gydytojų ir yra išsiųsta į Romą nepriklausomai analizei. Toks suaugusio žmogaus išgijimas būtų visiškai nepaaiškinamas natūraliai, tačiau šiuo atveju gydytojai susilaiko nuo sprendimo.
Vysk. Rimantas Norvila trumpai informavo, kad kitose dviejose – Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės – kanonizacijos bylose tebevyksta liudytojų apklausa.

Kun. Arūnas PONIŠKAITIS