XXI amžius

„Lenkiškas honoras ir rusų siela“

Lenkijos ambasadorius Rusijoje Stefanas Meleris

Straipsnį tokiu pavadinimu išspausdino Rusijos savaitraštis „Literaturnaja gazeta“, pastaruoju metu vis daugiau linkstantis į imperinį šovinizmą ir komunistinę nostalgiją. Tiksliau, ne straipsnį, o didelį interviu su pernai įteikusiu savo skiriamuosius raštus naujuoju Lenkijos ambasadoriumi Rusijoje Stefanu Meleriu. Komunistinio režimo metais S.Meleris buvo žinomas disidentas ir nors buvo apsigynęs istorijos mokslų daktaro laipsnį, tačiau valdžia jam neleido pasireikšti dirbant istorijos baruose. Po komunistinio režimo žlugimo S.Meleris buvo pakviestas dirbti Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 1995-ųjų jis jau Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas, o po metų paskiriamas Lenkijos ambasadoriumi Prancūzijoje. Žinant apie tradicinius Lenkijos ir Prancūzijos ryšius, tai buvo labai svarbus diplomatinis postas. Pasibaigus kadencijai Paryžiuje, S.Meleris paskirtas ambasadoriumi Rusijoje.
Štai keli įdomūs S.Melerio atsakymai į rusų savaitraščio politikos apžvalgininko Jurijaus Vasilkovo klausimus. Klausimai, kuriuos jis pateikė lenkų diplomatui, buvo aiškiai provokuojantys, siekiant pastatyti S.Melerį į nepatogią ir dviprasmišką padėtį.
Pavyzdžiui, buvo klausiama, kodėl šiuo metu daug Lenkijos žmonių yra nusivylę įvykusiomis permainomis, kodėl daug šalies jaunimo palaiko buvusį komunistų funkcionierių, dabartinį Lenkijos premjerą Lešeką Milerį. „Ar tai nerodo, kad Lenkijoje bręsta „restauracijos“ maištas?“ – klausė J.Vasilkovas. Aišku, kalbėdamas apie „restauracinį maištą“, rusų žurnalistas turėjo galvoje grįžimą į vadinamąjį socializmą, o paprasčiau sakant – į Maskvos orbitą.
Atsakydamas į šį klausimą Lenkijos ambasadorius pripažino, kad Lenkija susiduria su nemažais sunkumais. Visų pirma didėjančiu nedarbu. Tačiau pabrėžė, jog, skirtingai nei socializmo metais, dabar patys Lenkijos žmonės išsirenka tokią valdžią ir jos neskiria Maskva. Čia pat S.Meleris taip pat pažymėjo, jog dabar vienų ar kitų politikų populiarumas neturi didelės reikšmės, kaip buvo Atgimimo pradžioje, nes šalyje egzistuoja laisva žiniasklaida, kuri daugeliu atveju ir formuoja politikų populiarumo reitingus.
„Lenkijoje daug kas pasikeitė. Visų pirma užsienio politikoje. Pavyzdžiui, prioritetiniai santykiai su Rusija nustumti į antrą vietą. Kodėl taip atsitiko?“ – klausė rusų politikos apžvalgininkas. S.Meleris atsakydamas pabrėžė, kad po 1989 metų svarbiausias Lenkijos tikslas buvo stojimas į NATO ir ES. Jis tai paaiškino labai paprastai. Juk Lenkija per ištisus šimtmečius patyrė labai skaudžių išbandymų. Ir ne tik iš Rusijos, bet kentėjo ir nuo vokiečių, švedų. Todėl po 1989 metų Varšuvos ir Maskvos santykiai klostėsi ne per geriausiai. Anot S.Melerio, tai buvo daugiau psichologinė reakcija iš abiejų pusių. Lenkai nebenorėjo būti Maskvos satelitais, o Maskva buvo nepatenkinta, kad Lenkija išsprūdo iš jos glėbio. S.Meleris pažymėjo, kad jam, kaip istorikui, visiškai aišku, kodėl Rusija kiekvieną lenkų sukilimą prieš Rusijos priespaudą XIX amžiuje (1831 ir 1863 m.) vertino kaip slavų idėjos išdavystę. Tačiau esmė ta, jog slavų idėja Lenkijoje ir Rusijoje iki šiol suprantama visiškai skirtingai. Lenkai, aišku, žino, kad jie ir rusai yra slavai. Tačiau lenkai tai supranta kaip etninę koncepciją, o rusai – kaip politinę, valstybinę. S.Meleris dar kartą pabrėžė, jog šiuo metu ir ateityje svarbiausiais Lenkijos užsienio politikos prioritetais išliks glaudūs santykiai su JAV, ES, NATO, nepamirštant ir santykių su Rytų kaimynais.
„Literaturnaja gazeta“ politikos apžvalgininkas J.Vasilkovas „apgailestavo“, kad pernai rudenį Lenkijos Seimo maršalas, viešėdamas Lietuvoje, ypač akcentavo, kad Lietuvai būtina tapti NATO nare. „Kodėl toks ypatingas rūpestis dėl Lietuvos, negi todėl, kad dar kartą įgeltų Rusijai?“ – klausė J.Vasilkovas.
S.Meleris pabrėžė, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai yra specifiniai. Juk ilgą laiką jos abi buvo vienos valstybės sudėtyje. Tai buvo gana seniai, sakė lenkų diplomatas, tačiau istorinėje atmintyje šitas faktorius išliko. Naujos sienos tarp Lenkijos ir Lietuvos nesukelia Lenkijoje jokių revanšistinių nuotaikų. O Lenkijos Seimo maršalo žodžius reikia suprasti tik kaip siekį kuo greičiau Lenkijai ir Lietuvai tapti vienos ypač svarbios organizacijos narėmis.
Pokalbyje buvo užsiminta ir apie Kaliningrado problemą. S.Meleris, pripažindamas, kad Kaliningradas priklauso Rusijai, priminė rusų pašnekovui, jog reikia pagaliau baigti meluoti. Ypač nepamirštant, kas gi iš tiesų sukėlė Antrąjį pasaulinį karą. Pavyzdžiui, Lenkijoje komunistinio režimo metais buvo nuolat tvirtinama, kad jeigu ne Raudonoji armija, tai vokiečiai ir dabar, ko gero, valdytų Lenkiją. Tačiau pagrindinis Raudonosios armijos uždavinys buvo faktiškai ne išlaisvinimas, o naujoji okupacija. Be to, juk buvo toks faktas kaip Varšuvos sukilimas, kuriam Raudonoji armija neatėjo į pagalbą ir sustojo kitame Vyslos krante laukdama, kol vokiečiai žiauriai numalšins sukilimą. S.Meleris priminė, jog ypač Rusijoje nuo mokyklos suolo reikia padėti istorinės teisybės pamatus, nes rusų moksleiviai palieka mokyklą taip ir nesužinoję, jog Antrasis pasaulinis karas prasidėjo ne 1941 m. birželio 22-ąją, o 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Hitleris užpuolė Lenkiją. Vėliau tą patį pakartojo Stalinas prieš Suomiją. Kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą, jokiu būdų negalima pamiršti ir 1939 m. rugsėjo 17-osios, kai Sovietų Sąjunga okupavo dalį Lenkijos teritorijos.
Lenkijos ambasadorius pabrėžė, jog šiuolaikinėje Europoje, norint atkurti pasitikėjimą tarp tautų, ypač Rusijos ir Lenkijos santykiuose, reikia vengti melagysčių ar praeities nutylėjimų.

Petras KATINAS