XXI amžius

Prie aukuro, sielos pokylyje...

Gydytojo P.Butkevičiaus dukra Ramunė su Mindaugėliu

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Į eilinį – neeilinį renginį kardinolo V.Sladkevičiaus bute – muziejuje vėl pabūti kartu, prisiminti šviesią gydytojo Povilo Butkevičiaus asmenybę pakvietė muziejaus direktorė Irena Petraitienė, sakiusi įsivaizduoti ne tik tai, lyg gydytojas čia būtų, kaip jo dar reikėtų, o tai, lyg jis čia iš tiesų yra (gydytojui Povilui Butkevičiui būtų sukakę 80 metų).
Direktorė džiaugėsi, kad susirinko graži Butkevičių šeimyna, kad atvyko draugai ir tie, kas pažino jubiliatą nuo studijų laikų, ir nuo Sibiro. „Didi buvo asmenybė, kurių šiandien Lietuvai labai trūksta“, - pabrėžė kiekvienas pasisakiusysis, vienaip ar kitaip pažinojęs P.Butkevičių, draugai. Draugams ir kolegoms įsiminė bendras darbas ir kelionės, ypač į lietuviškas saleles Baltarusijoje, gydytojo asmenybės autoritetas jį supusiems žmonėms.
– Įvairiabriaunė asmenybė, apie kurią galima pasakoti keletą valandų, simbolizuoja mūsų laikus, o lieka lyg ir nežinoma, – sakė artimas P.Butkevičiaus draugas ir bendražygis Algirdas Patackas. – Bet tokie žmonės ir yra tikroji Lietuva, etninė Lietuva, kuri glūdi. Pasak Vaižganto, lietuviškas buvimo būdas yra glūdėjimas, o ne pasireiškimas išorėje. Tikroji Lietuva ir turi kažkur glūdėti, tai yra pagrindas, ji yra kaip namo pamatas, kurio nesimato.
- Povilo Butkevičiaus gyvenimas buvo nukreiptas į ateitį, jis gyveno vardan ateities ir dėl ateities. Jis domėjosi istorija, bet jo tikslas buvo žiūrėti į priekį ir mokyti šito visus, - tokie išlikę A.Patacko prisiminimai.
Jau praėjo penkiolika metų, kai sukūrėm Sąjūdį. Dar gerokai prieš tai turėjo atsirasti, būti tarp mūsų ir subręsti asmenybės, per kurias Sąjūdis galėjo iškilti kaip reiškinys. A.Patackas sakė, kad P.Butkevičius jam priminė Motiejų Valančių. P.Butkevičius, kaip ir M.Valančius, suvokė, kad sukilimų ir ginkluotos kovos laikas baigėsi. Susivokti šių artėjančių įvykių sraute reikėjo tokių žmonių kaip P.Butkevičius.
„Žiūrėk, ką žmogus daro gero, ir jam padėk“, – buvo P.Butkevičiaus požiūris į žmogų. Šiandien mes susiduriame su visai naujais gyvenimo iššūkiais, niekas mums jau nebeleis „glūdėti“, mes turime eiti į pasaulį, mokėti jame būti ir kartu neprarasti savęs. A.Patackas prisipažino, kad bandė skaičiuoti, kiek Seime yra buvę P.Butkevičiaus mokinių – mažiausiai aštuoni. O jei dar paskaičiuotume tuos, kurie jautė jo įtaką netiesiogiai... A.Patackas įžvelgia, kad toks ankstyvas P.Butkevičiaus išėjimas (nesulaukus 62 metų), dievišką logiką sekant rodė jo mokiniams, kad jie subręstų, kad neitų visą laiką tik iš paskos, kad sugebėtų prisiimti atsakomybę, ne tik mokytoju pasikliauti.
A.Saudargas sakė, kad negalėtų dabar pasakyti, ko konkrečiai jį mokė ar pamokė P.Butkevičius, tiesiog tai buvo buvimas šalia, ėjimas šalia. Bet P.Butkevičių A.Saudargas laikąs savo mokytoju. Jo išėjimas buvęs kažkoks mistiškas... Kaip žmogus jis buvęs toks, kokių mažai yra, bet jie yra. Ir kiekvieno iš mūsų gyvenime jų visuomet atsiranda, nedaug jų būna, bet palieka gilų pėdsaką.
„Kodėl pasauliečio gydytojo gimtadienis minimas kardinolo V.Sladkevičiaus namuose, Valančiaus namuose?“, – minėjime dalyvavusiųjų mintis perskaitė direktorė I.Petraitienė. Ir paaiškino: „Kardinolas V.Sladkevičius ir pasaulietis gydytojas P.Butkevičius buvo pažįstami, kartu mokėsi Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Butkevičių šeima nuvykdavo pas tuomet vyskupą Vincentą Sladkevičių į Nemunėlio Radviliškį, kur jis buvo ištremtas. Tarybiniais metais, dažnai prisidengdami vaikų gimtadieniais, Butkevičių namuose rinkdavosi ir susitikdavo šviesios Lietuvos asmenybės, kunigai“.
- Mano pirmieji žingsniai Kaune buvo apie 1969 metus. Kauno miestą tuomet dar mažai pažinojau, kiek tik mokydamasis Kunigų seminarijoj, - prisiminė arkivyskupas S.Tamkevičius. - Įdomus buvo metas. Su ponu Povilu mes nebuvome artimai pažįstami, bet jo pavardę buvau girdėjęs iš savo draugų kaip šviesaus žmogaus, gero kataliko ir lietuvio, mylinčio Lietuvą. Mes dar buvome pakankamai jauni, nors sovietų valdžiai atrodė, kad jau kažkokie priešai esame. Mes dar neturėjome jokios patirties, todėl buvo labai svarbu jausti vyresnės kartos, patyrusių pasauliečių ir kunigų buvimą šalia. Turbūt Apvaizdos plane buvo, kad tie, kas išgyveno lagerių kančias, rastų kontaktą su jaunais kunigais. Susijungė jaunatviška energija ir skaudi patirtis, gimė naujos idėjos, kurios tapo tam tikra banga pogrindžio darbe. Tuomet tai buvo Dievo dovana ir Lietuvai, ir daugeliui, gyvenusiems to meto Lietuvoje, ir man, kaip jaunam kunigui. Šiandien man sunku būtų pasakyti, ar aš kažką tuomet kitiems duodavau ten, kur būdavau, ar gaudavau. Tai buvo abipusis pasidalijimas. Visų žmonių gyvenime tai yra labai svarbu. Šiandien noriu pasidžiaugti, kad kardinolo bute vyksta šie susitikimai. Jie ne tik primena mums anuos laikus, bet ir yra reikalingi mūsų dienomis. Vyksta tam tikras apsikeitimas – vienų patirties, kitų energijos. Ir kas žino, kas Viešpaties planuose... Šiandieninė mūsų Lietuva yra tam tikroje kryžkelėje. Jauniems žmonėms teks savo energija prisiliesti prie kažkokios patirties esmės ir gauti naują impulsą, kuris šiandieninei visuomenei yra labai reikalingas, kad neprasmegtume toje mirties kultūroje.
Arkivyskupo žodžiai atsakė į visus tą vakarą kilusius klausimus ar suabejojimus. Patirties ir energijos pasikeitimas įvyko. Aukurą sielos puotoje pavyko uždegti organizatorių ir visų susirinkusiųjų bendromis pastangomis, jubiliato vaikaičių meninių intarpų dėka. Tegul jis degs ilgai.

Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas