Atnaujintas 2003 m. birželio 11 d.
Nr.45
(1149)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Istorijos vingiai
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis

Susitikimai
Laikas ir žmonės
Žvilgsniai
Proza
Atmintis
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nepriklausomybės poetas
Poeto Jono Juškaičio septyniasdešimtmečiui

Poetai Bernardas Brazdžionis ir Jonas Juškaitis 1999 m. gegužės 28-osios vakarą Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje

35-ojo “Poezijos pavasario” laureatas Jonas Juškaitis

Ramūno GUIGOS (ELTA)
nuotraukos

Kol poetas kalba tik eilėmis, jis išlaiko dievų pateptojo paslaptį. Jį patį kankina toji paslaptis, todėl prabyla proza, bandydamas ją įspėti.
Knygoje „Lyra ant gluosnio“ Jonas Juškaitis taip aiškina savo dvasinę ir literatūrinę genezę: „Mums dar pradinėse mokyklose dėstyta nesuklastota Lietuvos istorija, skaitiniuose su klasikais rasdavome nepriklausomybės auklėtinius Joną Aleksandriškį, Bernardą Brazdžionį, Antaną Vaičiulaitį, Vytautą Tamulaitį, Stepą Zobarską, Liudą Dovydėną, Stasį Būdavą… Dar po karo mokėmės iš nepriklausomybės laikų vadovėlių“. Pasak poeto, jau Jurbarke, mokantis gimnazijoje, jam buvo prieinami visi nepriklausomos Lietuvos metų literatūriniai žurnalai, antologijos. Tad „perskaičiau geriausią lietuvių meno kūrybą“.
J.Juškaitis laiko save anos nepriklausomybės ir literatūrinio gyvenimo augintiniu. Iš ten paveldėjo pagrindinius vertybinius principus: Dievas ir tauta, pagal kuriuos formavo pats save ir savo kūrybą. „O jei sakys nėra tiesų / Tu netikėk tuo visiškai, / Nes man numirti bus baisu“, - taip nusakė tą apriorinį pažinimą, be kurio neįmanoma jokia kūryba, pagal Kantą. Šitas apriorines tiesas („tikėjimas stipresnis už mane“) jis saugojo kaip šventą teritoriją, narsiai gynė nuo sovietmečio idėjų ir iliuzijų, nepasitikėdamas nei Chruščiovo „atodrėkiu“, nei Gorbačiovo „perestroika“. Sunku rasti kitą sovietinės Lietuvos poetą, sugebėjusį taip izoliuotis nuo okupacinės santvarkos (dešimt metų gyveno kaime baigęs universitetą), taip neišvarpytą sovietinės literatūros poveikių. Jo minties giminaičiai ir dvasios broliai - egzodo rašytojai, su kuriais anksti pradėjo susirašinėti, buvo stebimas saugumo. Jo nepavadinsi vidiniu emigrantu, nes rašė eilėraščius ne vien sau bei ir viešam naudojimui, kurį filtravo cenzūros sietas. Tai vienas iš kietai suspausto ano meto literatūrinio gyvenimo paradoksų - toji deidelogizuota, be jokių sovietinės aplinkos realijų J.Juškaičio poezija. Rinkinys „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“, išleistas 1972 metais, kaip ir Juditos Vaičiūnaitės „Po šiaurės herbais“, Tomo Venclovos „Kalbos ženklai“, Sigito Gedos „26 rudens ir vasaros giesmės“, parodė, kad Lietuvoje jau gali prasimušti tikra poezija, o ne viešpataujančios ideologijos tarnaitė.
J.Juškaičio knygoje nebuvo apaštališkos teisuolio pozos, triukšmingai bildančios retorikos ir tvirtai logizuotos minties karkaso - būdingų sovietinės poezijos ypatybių. Jo eilėraščio kantilena formavosi iš nepriklausomybės metų poezijos dainiškųjų tonacijų, rimuoto ketureilio melodingos dermės, ilgesio ir graudulio obertonų, įspaustų į gamtos vaizdo virpantį kūną. B.Brazdžionio ar J.Aisčio eilučių citatos bei parafrazės - natūralūs jo kūrinio komponentas /„Nepalik manęs vieno, tu nežinai, kaip man gaila./ Trumpas lyrinis eilėraštis - vieninteliai jo kūrybos namai, iš kurių jis nebuvo išėjęs per 50 metų - nei į ciklines kompozicijas, nei į poemas ar dramas, kaip kiti jo vienmečiai. Eilėraštis jam buvo ir tebėra įstabumo pajauta, nežinomo vėjo gūsis, nešantis grožio link. Poetinį žodį jis laikė aukštai iškėlęs tarytum spindinčią monstranciją, nepasidavęs žemyn tempiančioms prozaizacijos srovėms. Kaip ir Gotfriedas Bennas, vokiečių poetas, galėtų pasakyti: „Niekada nekomponavau operų /nei simfonijų/ tik tuos tragiškus akordus /iš meninio įsitikinimo ir maža ranka“.
Tačiau J.Juškaičio eilėraštis, plastiškai lankstus ir melodingai judrus, kaip ir J.Aisčio, nebeturi ryškiai įbrėžtos likimo trajektorijos, pakartojimais sukabinto rišlumo, akcentuoto pabaigos kirčio, sklandžiais paralelizmais gulančios posmo sintaksės. Eilėraščio ritminė eilutė permušama netikėtais perkėlimais, žodžių tvarka sakinyje sumaišoma, atskiriant toli veiksnį nuo tarinio, būdvardį nuo daiktavardžio, tarsi imituojant vokiško sakinio sintaksę. Jis sąmoningai griovė lietuvių poetinio sakinio logizuotą korpusą, išmušdamas pagrindą sovietinės poetinės oratorikos sakykloms. J. Juškaičio eilėraščių rinkiniuose (jų išleista dešimt) prieškarinės lyrikos konstrukcijų gramatinis aiškumas, harmoninga tėkmė, mažorinė melodija lūžta per kito laiko - slegiančio ir draskančio - patyrimą. Per surakinto, kenčiančio ir nelaimingo žmogaus („O mirtie, man į smilkinius andai / šaltą peilį tu pasigalandai“). Visas eilėraštis susidrumsčia, susidaro keistos įtampos, alogiškos jungtys, gilios pauzės, sintaksės asimetrijos, į užspaustas sukrėtimų gelmes nueinančios vaizdų atkarpos, nes „pagrindai buvimo suklastoti“. Tai naujos poetikos rašmenys, prigiję XX amžiaus moderniojoje lyrikoje, perimti galbūt iš R.M.Rilkės, O.Mandelštamo, bet nepakartojamai išgyventi ir motyvuoti, atremti į okupuoto krašto neviltį, žuvusių partizanų nebylų šauksmą, išgriautų namų liūdesį, laisvės išsiilgusiųjų vienišumą. J.Juškaičio eilėraščio kontilena, skausmingai trūkčiojanti ir tarsi neužbaigta, plevena virš išdraskyto ir suvelto tautos buvimo, pilna neišsakytų nuojautų ir neįvardintų prasmių („Žinokit: aš lietuviškai galvoju“). Tai jo poezijos didysis objektas, šimteriopai svarbesnis už jo paties individualią egzistenciją, nusakytas tokiais įstabiais žodžiais: „Prie savo klūpančios tautos/ Aš su švinu burnoj glaudžiuos“.
J.Juškaitis įtvirtino meditacinės lyrikos kryptį, kurioje nebėra susitaikymo ir idiliškų užsklandų. Klausinėjanti mintis pilna sopulingo nerimo, tulžingos nevilties, ji nežino išganingo sprendimo, bet nepripažįsta tuštumos bei metafizinės nebūties, kurią taip skaudžiai išgyveno ne vienas egzodo kūrėjas. Poetas artėja į kažkokį substancionalumą („Pučia vėjas nuo žemės ašies“), bet tas substancionalumas neturi ribos ir negali būti išsemtas. „Daiktuose nėra/ To, ką mums gieda ilgesys“; “Ir aš klausaus tylos - girdžiu /tyloj aš cypiant tylą“… Poeto „aš“ yra tik stebėtojas begalybės vyksmo, įtrauktas į jo gelmes („Taip žemės atvertos“, bet negalįs niekuo pakeisti, išsižadąs maištingojo individualizmo pretenzijų atsistoti visatos centre. “Nematomos žaidžia mumis / Dievo laikančios gijos“.
Eilėraštis - tai kančia ir nustėrimas, žengimas per savo paties silpnybes ir baimę dalijantis „viltim paskutine“. „Rašau, kas bus, tas bus“. Kontempliuojanti mintis suguldo į mažiausią eilėraščio ląstelę kelis skirtingų sąvokų, metaforų ir garsų sluoksnius, neįkirsdama galutinės išvados. Meditacinis eilėraštis, išlaikydamas dainiškąją prigimtį, prisiima vaizdo tirštumą, darosi geometriškai kampuotas, tarytum Algirdo Steponavičiaus grafinis piešinys. „Vakarais pasiutę šunes/ Riejas kryžkelių gaisuos toli“.
J.Juškaičio poezija - tai ginčas su istorija ir įsiklausymas į amžinybės tylą. Paskutiniuose rinkiniuose tas ginčas su istorija darosi vos aršesnis, suteikdamas eilutėms kiršinančios energijos ir netikėtumų, bet nepakeisdamas poeto stoiškos ištikimybės pačiam sau. Stebima paskutiniojo rinkinio „Eglė vasaros naktį“ tebežaižaruojantis vaizduotės emocingumas, vaizdinio štricho spontaniška galia („Man kraujas bėga iš sapnų“) ir ypatingai švarus garsų skambesys.
J.Juškaitis - atgautos nepriklausomybės poetas, sutapęs su ja savo vidumi, aktyvios minties mostu - ginti ją iš paskutiniųjų, nepasitraukęs į elegišką ar tulžingą ironiją. Jis neįsirašė į karo savanorius, kaip prof. Juozapas Girdzijauskas, vienintelis iš viso Humanitarinio fakulteto, bet buvo Sąjūdžio Seimo narys ne vieną kadenciją. 1991 m. pradžioje, kai tūkstančiai Lietuvos komunistų, pasak Mykolo Burokevičiaus, reikalavo įvesti Lietuvoje M.Gorbačiovo prezidentinį valdymą, kai net kai kurie sovietmečio „sielų inžinieriai“ skelbė, kad Lietuvoje atkuriamas smetoninis fašizmas bei režimas, baisesnis už Pol Poto, J.Juškaitis pasirašė Lietuvos piliečių chartą: „Mes tikime nepriklausomybės kelio teisumu“. 1992 metais jis taip pat pasirašė Piliečių chartijos inicijuotą protesto pareiškimą prieš nereguliuojamo rusų karinio tranzito per Lietuvą sutartį ir pražūtinga LDDP aktyvistų akcija buvo sustabdyta. Ištisą dešimtmetį jis buvo Piliečių chartijos veiksmų ir pokalbių dalyvis. Karštais pasibaisėjimo žodžiais smerkė kolonijinį Rusijos karą prieš Čečėniją - ten kartojasi mūsų tautos likimas. Aistringa pilietinė pozicija atveria poetui dramatišką šiuolaikinio pasaulio sudėtingumą ir teikia jo sąmonei naujų, aštriai dilginančių impulsų. Viename eilėraštyje jis savo nuostatas išsakė aiškiai ir tvirtai: „Ir aš tylėt negaliu / Valandą, tautai lemtingą“.

Vytautas KUBILIUS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija