Aną vasarą

Novelė

Šiandien Kaziuko paskutinė diena mokykloje. Gerai prisimena – pavasariu kvepėjo dirvonai, klykavo pempės, kai sesuo pirmą dieną atvedė jį į šią mokyklą. Šiandien už lango lygiai toks pat žydintis ir raibuliuojantis pavasaris kaip tada, ir štai po ketverių metų, gavęs baigimo pažymėjimą, jis paskutinį kartą peržengs savo mokyklos slenkstį.
Klasėje šį rytą jie sėdėjo tylūs, susimąstę, kai panelė mokytoja, lyg su liūdesiu akyse žvelgdama klasę, iš lėto tarė jiems atsisveikinimo žodžius: prašė neatsižadėti mokyklos suolo – siekti toliau mokslo, kuris atvers jiems akis ir protą į visa, kas gražu ir brangu mūsų žemėje. Ji ragino, kad neleistų išblėsti ir tėvynės meilės žiburėliui, kuris įsižiebė, ruseno ir brendo jų širdyse per ketverius metus, kaupiant žinias apie gimtąjį kraštą, jo grožį ir garbingą šalies praeitį. Kalbant mokytojos žvilgsnis bėgiojo po klasę nuo vieno veido prie kito, galbūt paskutinį kartą – tarsi norėdama sau atmintyje pasilikti ryškų kiekvieno mokinio prisiminimą.
Įteikusi mokyklos baigimo pažymėjimus, atsisveikindama spaudė jiems ranką, pridėdama kiekvienam po meilesnį žodį. Mokytoja dar juos palydėjo iki kiemo galo ir juokaudama prašė nepamiršti gyvenime savo pikčiurnos mokytojos. Kaziukas nedrąsiai pažvelgė jai į akis: jos buvo švelnios ir truputį liūdnos. Šiuo momentu nejautė jis didelio džiaugsmo. Bijodamas parodyti draugams ašarotas akis, nuskubėjo takučiu žemyn, Akmenos link, palikdamas mokyklos kieme savo mokytoją ir besiskirstantį draugų būrį.
Gerokai nutolęs nuo mokyklos, išsitiesė jis nerūpestingai po išsibėgusia virš visų medžių pušim, po ta pačia, po kuria ne sykį šiltą ir saulėtą pavasario popietę, grįždamas iš mokyklos, sustodavo paklausyti skardžiuose paukščių ulbėjimo ir nusekusios Akmenos čiurlenimo. Jam buvo gera čia aukštielninkam gulint pasvajoti, klausant širdį gaivinančių paukščių balsų ir tekančios upės garsų, palydėti į tolį nuplaukiančius lengvapūkius debesėlius bei permąstyti klasėje prabėgusią mokslo dieną. Takas palei Akmeną vedė jį namų link, o upė čiurleno toliau lyg lanka, tik, pasiekusi Aušrinės piliakalnį, darė apie jį posūkį. Kiek toli Akmena dar nuvingiuodavo, Kaziukas neturėjo nė mažiausio supratimo. Darydama posūkį, srovė buvo gerokai įsirėžusi į atkalnę; pavasariais, sniegui tirpstant, besiverždamas vanduo su ledais dažnai nuplaudavo dalį šlaito kartu su žemyn nulinkusiais karklais ir plačiai išsiliedavo į lankas. Rudenį ir žiemą upė tekėjo ramiai, o paakmeniais gerai sumintas pažįstamas takas kasdien vedė Kaziuką iš namų į mokyklą ir atgal.
Šiandien į namus grįžti Kaziukas nesiskubina. Jis apsiverčia, guli alkūnėmis parėmęs smakrą ir žvelgia į netoliese ant kalvos tarp beržų likusią Ruzgio sodybą, o jos viduryje stovinčią jų mokyklą. Nejučiom jam dingteli mintis, kad šiuo taku į mokyklą jis daugiau nebeis. Savo rankoje dabar laiko tūtele susuktą ir melsvu kaspinu perjuostą mokyklos baigimo pažymėjimą, kurį parnešęs paduos tėvams, šie bus laimingi, kad pagaliau jis užbaigė mokslus. Jiems nebereikės taupyti pinigų knygoms, sąsiuviniams ir spalvotiems pieštukams; namuose jie turės piemenį, dabar pati darbymetė, gyvulių nėra kam prižiūrėti.
Šį rytą, paskutinį kartą eidamas pro Aušrinės piliakalnį į mokyklą, jis pasivijo ateinančią Aliutę. Ji vilkėjo nauja gėlėta suknele. „Tai dovana, – pasigyrė ji. – Už sėkmingą egzaminų išlaikymą“. Vėliau į mokyklą užsuks ir jos mama, o kai ji gaus pažymėjimą, abi kartu važiuos į miestelį, kur jai nupirks dar ir daugiau dovanų. Eidama greta, ji čiauška visą laiką ir giriasi, kad netrukus jos su mama išvažiuos į Kauną, ten pasamdys jai mokytoją, su kuria ruošis ir rudenį laikys egzaminus į pirmą gimnazijos klasę. Kaziukui tylint, sumišusi Aliutė žvilgteli į jį ir užklausia:
– O tu? Ar į gimnaziją neisi?
Kaziukas, išgirdęs tokį klausimą, pyktelėjo ir piktokai atšovė:
– Mokslas išlepintiems vaikučiams, tokiems kaip tu!
Aliutė paraudo ir nutilo.
Dabar, gulėdamas po pušimis, prisiminė šį pokalbį ir jam darėsi gaila – pyko ant savęs, kad taip šiurkščiai Aliutei jis atkirto. Jo širdyje liko kartėlis ir nusivylimas. Aliutė mokysis toliau dideliame mieste, pamirš Kaziuką, kuris pavasariais, grįžtant iš mokyklos, išsukdavo jai alksnio žievės dūdeles, o žiemos metu kartu slidinėdavo nuo Aušrinės kalno. Aliutės namai stūksojo tarp sodo medžių, prie pat piliakalnio, o netoliese, kaimynystėje, gyveno ir jie. Sukaitęs tempdavo jis mieste pirktas gražiai išmargintas jos rogutes į kalno viršūnę, o paskui, vėjui ausis švilpiant, skriedavo abu klegėdami atšlaite žemyn.
Jo mintys dabar pinasi viena su kita, bėgioja šen bei ten, kaip tie debesėliai, tokie skaidriai melsvi – nuplaukia jie tolyn virš pušies viršūnės. Kaip tyčia, šiandien iš mokyklos Aliutę pasiėmė atvažiavusi motina, ir su ja kartu jis nebegrįžo. Kitu atveju gal būtų galėjęs jis dar ką nors jai pasakyti ar paklausti.
Kai Kaziukas pakilo eiti, saulė jau buvo persiritusi per zenitą. Pamiršęs Aliutę, jis dabar susirūpino, kad namuose barsis, kodėl taip ilgai negrįžo, ir bobutė turėjo varinėti karves. Išsitraukęs kišeninį peiliuką, pušies kamiene paskubom jis dar išpjovė dvi raides K – A ir pasileido ristele namo.

* * *

Ši vasara nebuvo tokia, kaip kitos jo vaikystėje prabėgusios. Ištisą dieną jis girdėdavo netoliese urzgiančias mašinas, kurios voromis slinko Žemaičių plentu tolyn į vakarus. Aukštai išsisklaidę dulkių debesys gulė žemyn, ir balta danga nuklojo medžių lapus, pievų žolę, visą paplentę iki pat Akmenos. Vakare, parginęs bandą, smalsumo vedamas, dažnai nubėgdavo jis ant kalvos, prie plento, ir atsisėdęs stebėdavo iki sutemų nematytus, keistai atrodančius žmones, kurie, manta apsikrovę, traukė tolyn į vakarus, Klaipėdos link. Ant pečių jie tempė sunkias kuprines, o ant vieno peties kabojo šautuvas su ilgu, smailiu virš galvos kyšančiu durtuvu, kuris jį baugino. Kareiviai vilnijo pėsti be perstojo plento pakraščiu, kad netrukdytų viduriu grindinio pro šalį urzgiantiems tankams ir sunkvežimiams. Vyrai buvo dulkini ir atrodė išvargę. Visas laukas ne tik skendo dulkėse, bet jame tvyrojo ir motorų išmetami dūmai, persunkti alyvos smarve.
Vieną vakarą ant šlaito jam taip į plentą besidairant, prisiartinęs raitelių būrys pasuko į nenušienautą jų pievą ir, garsiai gargėdami nesuprantama kalba, kareiviai ėmė nulipinėti nuo arklių. Daiktus sumetė į krūvą, ir arkliai ėmė godžiai skusti sužėlusią, dulkėm apneštą žolę. Kaziukas sunerimo, buvo bebėgąs namo pranešti, kas atsitiko. Tačiau nuo sodo pusės jis išvydo ateinantį tėvą, kuris, pamatęs pievoje arklius, pats atskubėjo pasižiūrėti, kas darosi. Priėjęs artyn, jis sustojo nuleidęs galvą, netardamas nė žodžio:
– Matai, tėte, – ranka Kaziukas parodė kareivių link, kurie brezentiniais kibirais tempte tempė iš Akmenos vandenį, kiti jau buvo sukūrę ugnį, kažką ten virė, o dar kiti, iš brezentu aptrauktų vežimų, išsitraukę balalaikas bei mandolinas, virpindami stygas ėmė dainuoti.
– Ką, vaikeli, galiu jiems padaryti, negi aš jiems uždrausiu ir iš pievos išvarysiu… – nutraukdamas sakinį, nes žodžiai strigo gerklėje, vos pratarė tėvas. Kaziukas pastebėjo, kaip ant jo senokai skusto skruosto nutekėdama pakibo ašara.
– Eime, Kaziuk, namo, tegu… Jie neprašė sutikimo ateidami į Lietuvą, tai kas jiems ta mūsų pieva…
Kaziukui tėvas atrodė sulinkęs ir pavargęs, į jį žiūrint pasidarė jam graudu ir pikta. Atsisukęs jis dar kartą akimis permetė pievą. Ten buvo daugybė tamsių šešėlių, girdėjosi arklių prunkštimas, o apie laužą susėdę triukšmingai dainavo kareiviai.

* * *

Jų pieva taip ir neatžėlė. Kas liko po anos nakties, jie užleido karvėms ir jos užbaigė nugraužti. Kareivių voros plentu nesibaigė visą vasarą. Pravažiuodavo sunkvežimių kolonos nuo Kauno, kitos grįždavo priešinga kryptimi, o kai kada triukšmingai girgždėdamas nuriedėdavo tankų dalinys. Nuo tankų svorio linguodavo grindinys, prieš porą metų baigtas statyti Žemaičių plentas jų vikšrų jau buvo išardytas – duobėtas.
Vieną dieną karves pokaičiui jis parginė anksčiau negu paprastai ir, suleidęs į dengtą pavėsinę, paliko jas gromuluojančias, o pats, nubėgęs į virtuvę, prasitarė besitriūsiančiai bobutei, kad nori nubėgti į Labardžius, į mokyklą pas panelę mokytoją, kuri juos, paskutinę dieną išleisdama, kvietusi vasaros metu ateiti, pasirinkti iš knygynėlio skaitinių ir veltui laisvo laiko neleisti. Net jeigu nerastų jos namuose, ji priminė, kad mokyklos šeimininkas Ruzgys atrakins klasę ir leis jiems pasirinkti norimų knygų. Tad gali drąsiai, ką ras spintoje, neštis į namus ir skaityti. Tik prašė, kad užrašytų į sąsiuvinį ir parodytų Ruzgiui, kokias knygas pasiėmė, ir turėtų pasistengti nesuteptas grąžinti atgal.
Pakalbėjęs su bobute, kone pustekinis pasileido jam įprastu takučiu mokyklos link. Šiai kelionei jis jau iš anksto rengėsi. Šį rytą, ganydamas bandą, jis pasirinko Akmenos atšlaitėse stiklainį prisirpusių žemuogių, kurias nuneš panelei mokytojai ir ją labai pradžiugins…
Laukuose tylu, pats vidudienis. Tačiau priartėjo prie mokyklos, nerimas sudirgino jam paširdžius: ką pagalvos panelė mokytoja, išvydusi jį prieš save su stiklainiu žemuogių, ir ką tuomet jai sakys. Mintys pynėsi, širdelė blaškėsi krūtinėje ir buvo jau beketinąs apsisukęs grįžti atgal. Bet netikėtai ties posūkiu prie rugių dirvos akis į akį sutiko mokyklos šeimininką Ruzgį, grįžtantį su dalgiu ant pečių iš pievų. Tada pasidarė jam ramiau. Ruzgys stabtelėjo, lyg norėdamas jį prisiminti, peržvelgė nuo galvos iki kojų. Kaziukas tvirčiau suspaudė rankoje stiklainį.
– Aš norėčiau pas panelę mokytoją, – nedrąsiai pratarė jis.
Ruzgys tylėjo. Paskui paėmė jį už rankos ir nuvedė per mokyklos kiemą tiesiai į klasę. Atrakinęs pravėrė duris ir parodė:
– Štai!..
Kaziukas nieko nesuprato. Knygynėlio durys buvo išplėštos, aplink pribarstyta popierių, knygų, pridaužyta stiklų. Prie sienos ant grindų gulėjo suplėšytas Lietuvos žemėlapis, nuo sienų ant žemės numesti Basanavičiaus, Maironio, Kudirkos portretai, Žalgirio mūšio paveikslas, ir prieš klasę kabojęs kryžius buvo sulaužytas. Priblokštas jis dairėsi aplink, niekaip negalėdamas rasti atsakymo tam, ką prieš save matė. Ruzgys uždėjo jam ant pečių ranką ir pasakė:
– Išvežė… Užvakar atūžė kareivių prisėdusi mašina. Keletas apstojo namą, neleisdami niekam išeiti nei įeiti, o kiti įsiveržė į vidų. Nežinau, ką jie ten darė, tik, kai pabuvę valandą ar daugiau išgriuvo laukan, pamatėme kartu su jais išeinančią ir panelę mokytoją; įstūmė ją į sunkvežimį ir sulipę nudulkėjo plento link. Nuvažiuodama mokytoja mojavo mums ranka, kol sunkvežimis dingo iš akių. O dabar pats matai, ką ir mes įėję į klasę radome. Tai, Kaziuk, nebeturime panelės mokytojos. – Patylėjęs, jis dar pridūrė: – Pulkininką Stepulį taip pat areštavo. Prisimeni Aliutę – jos tėvą išvežė. Dabar jų namuose apsigyveno kariškiai.
– O Aliutė? – net nepajuto Kaziukas, kaip iš lūpų išsprūdo jos vardas.
Stiklainis su uogomis išslydo jam iš sudrėkusių pirštų ir, atsimušęs į prie krosnies išklotas plytas, suskilo. Išsirpusios raudonos žemuogės nuriedėjo grindimis į visas puses.
– Stepulienė su Aliute jau buvo išvažiavusios į Kauną, jų neberado, – pasakė Ruzgys.
Matydamas jo susijaudinimą ir ant grindų pabirusias uogas, turbūt suprato, ką jautė tuo metu dešimtmečio berniuko širdis. Jis paėmė Kaziuką už rankos ir, privedęs prie krūvos ant grindų išmėtytų knygų, pasakė:
– Rinkis, kiek paneši, vis tiek jų niekam nebeleis skaityti.
Po valandėlės jie tylėdami išėjo į kiemą.
Kaziukui skaudu buvo galvoti apie tai, kas įvyko, ką jam pasakė Ruzgys. Viena buvo aišku – atsitiko kažkas baisaus: žiaurieji atsibastėliai išplėšė iš jo gyvenimo žmones, su kuriais buvo surištos jo vaikystės dienos. Nieko netaręs, net neatsisveikinęs, po pažastim pasispaudęs ryšulėlį knygų, nuturseno jis takučiu pro linguojantį žydinčių rugių lauką, palikdamas mokyklos kieme stovintį Ruzgį – toje pačioje vietoje, kur paskutinę mokslo metų dieną liko stovėti panelė mokytoja, o šalimais su motina – ir Aliutė.

1952 m.

Juozas KONČIUS

© 2003 "XXI amžius"