|
Gal
apolitiškumo pasekmės?
Žiniasklaida skelbia, mokytojai
pasakoja ir mes patys matome, kaip kartais elgiasi kai kurie dvylikos
metų ir vyresni mokiniai bei mokinės traukia būreliais į nuošalesnę
vietą, sako, tik parūkyti
Mokytojams jų pasekti negalima: bus
mokinių sekimas, pažeminimas, įžeidimas, o to neleidžia demokratija.
Ir mokiniai tuo naudojasi: jie žino mokinių teises, bet nežino
(taip jiems patogiau) savo pareigų. Kyla klausimas, ar turi jie
gražų savo gyvenimo tikslą, idealą, ar supranta tikrąsias gyvenimo
vertybes, ar žino, kad dvasinės vertybės yra kilnesnės, brangesnės,
gražesnės už materialines, ar žino, kad, be materialinių turtų,
dar yra dvasiniai, moraliniai turtai, tėvynės meilė, kurią reikia
tausoti, ugdyti, o tėvynę mylėti, ją ginti yra garbinga, kilnu?
Ar visa tai jiems aiškina tėvai, žiniasklaida, mokykla?
|
|
Nuvertinamos
pagrindinės žmogiškosios vertybės
Lietuvos Respublikos Prezidentui
Rolandui Paksui,
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui Mykolui Brazauskui,
Žmogaus teisių apsaugos medicinos srityje tarybai prie LR Prezidento
Konferencijos Iššūkiai gyvybei, meilei, šeimai, vaikui, įvykusios
2003 m.gegužės 30 d. Pasaulio gydytojų federacijos Už žmogaus gyvybę
Lietuvos asociacijos, Lietuvių katalikų mokslo akademijos medicinos
skyriaus ir Nacionalinės vaikų sveikatinimo asociacijos iniciatyva,
Rezoliucija
Lietuva šiuo metu yra gilioje demografinėje
krizėje. Šeimos erozija, pagrindinių žmogiškųjų vertybių - gyvybės,
žmogiškojo orumo - nuvertinimas, hedonistinės pasaulėžiūros formavimas
nuo pat vaikystės tapo šių dienų mūsų visuomenę griaunančiomis jėgomis. |
|
Grįžkime
prie dorovės pagrindų ir tikėjimo
Dauguma vyresnio amžiaus žmonių
mena, kokiais pagrindais buvo auklėjami, kas buvo didysis gyvenimo
mokytojas ir kokie tapome, patekę į vieno ar kito okupanto rankas.
Lietuvos nepriklausomybės buvome auklėjami kita dvasia: dorovės
pagrindus dėjo Bažnyčia, o nepriklausoma valstybė auklėjo būti tikrais
patriotais. Žmogaus ir valstybės gyvenime ypač didelį vaidmenį vaidino
Bažnyčia. Tėvai daug dirbo ir vaikus nuo mažens pratino prie darbo,
Bažnyčia ugdė dorovę ir sąžiningumą, meilę tėvynei. Susikūrę skautai,
pavasarininkų kuopelės ar šauliai ugdė patriotizmą. Užėjus sovietinei
okupacijai, visos šios savybės buvo pamintos. 1941 metų lietuvių
tautos genocidas daugelį šviesuolių pasmerkė mirčiai. Įžengus raudonajai
armijai ir Lietuvai tapus sovietine, į Kauną, kuriame dar buvo mūsų
vyriausybė, iš Maskvos buvo atsiųstas G.Dekanozovas - be jo žinios
niekas nebuvo skiriamas ministru ir t.t. G.Dekanozovo dėka Lietuvą
valdyti ėmė ištikimas bolševikas A.Sniečkus. O tas ištikimybės bolševikams
rodymas buvo smurtas ir represijos prieš lietuvių tautą. Buvo numatyta
išvežti 70 proc. gyventojų, bet tam sutrukdė karas su vokiečiais.
Lietuva pateko į kito okupanto rankas. Naujasis okupantas į Sibirą
netrėmė, bet buvo gaudomi jauni žmonės ir vežami į Vokietiją darbams,
nors lietuviškose mokyklose buvo paliktas katalikiškas auklėjimas.
Lietuvos žmonės vėl kentėjo.
|
|