Atnaujintas 2003 m. birželio 27 d.
Nr.50
(1154)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Atmintis
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Gimtas kraštas


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Užmirštas jubiliejus

Šiemet pavasaris Lietuvoje buvo vėjuotas ir lietingas. Vėlavo ir vasara. Po kelių šiltų dienų vėl užgriuvo vėsa ir darganos. Lietuvos gyventojai, paskendę kasdieniniuose rūpesčiuose, beveik neprisiminė vienos svarbios sukakties. Birželio pradžioje sukako 15 metų Lietuvos, tada dar Persitvarkymo, Sąjūdžiui. Nors jubiliejus ir neapvalus, bet labai prasmingas. Prieš pusantro dešimtmečio nebuvo galima įsivaizduoti, kad per vos kelis ateinančius metus bus galimi tokie ženklūs, sakytume, epochiniai pokyčiai. Ir ne tik mūsų, lietuvių, bet ir visų europiečių, buvusio soclagerio šalių piliečių gyvenime.
Jubiliejus paminėtas neišvengus mums įprastų pasiginčijimų ir smulkių barnių. Nesutarta net dėl užrašo atminimo lentoje. Vėl įsiplieskė pastaraisiais metais kiek aptilusi valdžios vyrų diskusija, kieno nuopelnai Sąjūdžiui didžiausi. Televizijų ekranuose šmėkštelėjo kelių tikrų ir tariamų to laikotarpio herojų atvaizdai. Pakalbėta ir apie tai, ar dar egzistuojantis Sąjūdis reikalingas, ar tai jau tik atgyvena. Neapsieita ir be kai kurių žmonių bandymų pavaizduoti save tikrais ano Sąjūdžio herojais…
Ką gi, visada malonu pasišildyti prie svetimos šlovės ugnelės. Netgi kai esi paprastas praeivis. Tačiau Lietuvos piliečiai, dar nesusirgę politine skleroze, puikiai pamena, kad daugelis dabartinių valdžios vyrų su anuo Sąjūdžiu turėjo mažai ką bendra. Buvusių kitoje barikadų pusėje nedaug, bet kiti lindėjo krūmuose, laukdami, kaip pasibaigs netikėtai pasisukęs įvykių verpetas. Beje, tokių drąsių kiškių buvo labai daug.
Skeptikai mėgsta pasamprotauti, kad pats Sąjūdis buvo sugalvotas kaip gudri KGB provokacija, siekiant dirbtinai sukelto tautinio entuziazmo pagrindu įteisinti Lietuvos aneksiją ir įamžinti jos “narystę” SSRS sudėtyje. Ar tai teisybė, ir kiek tai teisybė, geriausiu atveju atsakys tik ateities tyrinėtojų kartos, jei tik į Rusiją išvežti KGB archyvai nebus anksčiau sunaikinti. Aišku viena – net jei ir patikėtume, kad bolševikų partinė ir valstybinė mašina siekė kontroliuoti Sąjūdį ar jį nukreipti sau palankia linkme, ji žiauriai apsiriko. Tai, kad dalis “pažangių” bolševikų partijos narių įsiliejo į naujojo politinio judėjimo veiklą, gali tik patvirtinti tokius įtarimus. Kita vertus, jau nuo pat pirmųjų Sąjūdžio veiklos savaičių ir mėnesių jis išaugo savo okupacinės valdžios jam numatytus marškinėlius. Sąjūdžiui tapus galingu tautiniu judėjimu, nagus ėmė graužtis net ir labiausiai patyrę Kremliaus strategai.
Sąjūdis virto galinga kunkuliuojančia upe, parodžiusia kelią į išsivadavimą ne tik daugeliui sovietinių respublikų, bet ir kitoms “liaudies demokratijos” valstybėms. Mažos tautos pavyzdys, pasiremiant ne fizine jėga, o laisvės žodžiu ir malda, buvo pavyzdžiu viso tautų kalėjimo, vadinto SSRS, tautoms.
Tai tik žodžiai, pasakysite. Ir jūs būsite teisūs. Kol vieni rinkosi į demonstracijas, piketus, gynė televiziją ar parlamentą, stovėjo Baltijos kelyje, kiti tyliai ir ramiai dalijosi buvusį “visuomeninį” turtą, vienu rankos mostu virtusį privačia nuosavybe. Labiausiai pasistengė šioje srityje partinė ir ūkinė nomenklatūra, vadovaujama pažangios, t.y. “savarankiškos” LKP ar buvusio komjaunimo vadovų.
Kodėl žmonės šiandien tokie pikti, o buvusį Sąjūdį prisimena tik su liūdna nostalgija arba neslepiama širdgėla? Žmonės tada svajojo ne tik apie tautos laisvę, bet ir apie didesnį socialinį teisingumą. Jie vylėsi, kad, pasibaigus svetimųjų viešpatavimui, baigsis ir dešimtmečiais trukusi “lygių” ir “dar lygesnių” epocha.
Tuščiai viltasi! Pasirodo, tautos vienybė - tik graži iliuzija. Kol mes dainavome, buvusieji sovietmečio bonzos, jų draugai, giminės ir artimieji išsidalijo visą Lietuvos turtą. Pradėta nuo įmonių, fabrikų, baigta žemės sklypais. Praėjo penkiolika metų, bet valdžioje sėdi tie patys CK veikėjai arba jų atžalos, pasivadinę patyrusių vadovų, pramonės magnatų ar kokiais nors kitais skambiais “naujųjų lietuvių” vardais. Bet gal reikėtų vieną dieną tokius naujuosius lietuvius įvardyti tikruoju – senosios nomenklatūros vardu?
Sąjūdis buvo graži, bet ne pagal visų norus išsipildžiusi svajonė. Gal dėl to daugeliui žmonių skauda širdį jį prisiminus. O mūsų Sąjūdžio veteranų dauguma net bijo prisiminti tokį žodį. Jie bijo ir dabar veikiančio Sąjūdžio, skelbiančio dvasinio atgimimo būtinybę. Štai vieną buvusį Sąjūdžio narį viešai paklausus, ar dar reikalingas Sąjūdis, šis trumpai drūtai spaudoje išrėžė: “Dabar mums reikia kaupti energiją naujiems tikslams, o ne sapnuoti tai, kas jau praėjo”. Kurgi ne! Dabar tikrai nauji tikslai: per tuos penkiolika metų šis garbus politikas, ar ne signataras ir, regis, net kažkada buvęs ministras tapo ne tik sostinės “gyventoju”, bet ir sugebėjo įtaisyti į gerą diplomatinį postą savo atžalą, ir vilą pajūry įsigyti, sutvarkyti gyvenimus ne tik savo šeimai, bet ir gausiam giminaičių būriui. O kažkada atrodė, kad jis yra padorus žmogus ir net patriotas… Matyt, kitus penkiolika metų jis skirs jau vaikaičiams išmokslinti užsieniuose ir jų gerovei sutvarkyti šiltose valdiškose kontorose arba naujųjų lietuvių biznio įmonėse. Niekas nepatikės, kad maždaug prieš du dešimtmečius šis žmogus buvo kuklus provincijos medicinos įstaigos darbuotojas, šiurpinęs savo bendradarbius purvinu chalatu be sagų.
Tokie pokyčiai įvyko per penkiolika metų. Gavome laisvę, bet socialinio teisingumo tikrai nepasidarė daugiau. Kartu su laisve gavome ir gausią visažinių politikų ir dar gausesnę sočių valdininkų armiją. Priviso naujų, žymiai įžūlesnių biurokratų. Kas, kad daugelio jų veidai kažkada kažkur jau matyti. Šiandien jie dešimteriopai įžūlesni. Jie nebijo nieko, jie patys sau valdžia. Patys sau ir kontrolė. Jie susigalvoja sau žaidimo taisykles, susikuria sau naudingas išimtis. Jiems nusispjauti ant paprastų žmonių. Seimo narys, išsėdėjęs Seime keletą kadencijų, didžiai nustemba, kad dar yra žmonių, kurie, pradirbę 40-50 metų, dabar priversti gyventi iš 300 litų pensijos. Nagi, “juk dar G.Vagnorius 1998 metais žadėjo, kad minimali pensija tuoj pasieks 400 litų”, sumišęs praveblena jis ir skubiai pakeičia pokalbio temą. Žinoma, tai jam neįdomu, jo neliečia. Jis pats gauna personalinę pensiją “už nuopelnus”, jis jau susitvarkė savo vaikų ir vaikaičių gyvenimą. Ir rinkėjus jis prisimins tik tada, kai iki ateinančių rinkimų bus likęs koks pusmetis.
Sąjūdis įvykdė tik pusę savo tikslų. Nepriklausomybę atgavome. Bet dvasinis atgimimas neatėjo. Ir nesimato, kad jis greitai ateitų. Naujieji tautiniai biznio ir politikos šulai ypač nemėgsta prisiminti Sąjūdžio. Jis kaip akmenukas, įkritęs į sandalą. Mažas, bet nepatogus, spaudžia. Jis kaip tas neišdildomas sąžinės priekaištas, kurį taip sunku užmiršti.
Abejotinus sovietmečio idealus pakeitė realus aukso veršio kultas. Belieka tiems, kurie ramina savo menkutes sąžines pinigų šlamėjimu, priminti, kad nuo vieno dalyko – giltinės - neišsipirksi jokia pinigų suma. Tik lietuvių tautos gaila. Negi jai kaip tiems žydams teks 40 metų klajoti po dykumą, laukiant, kol gims nauja, vergijos nepažinojusi karta? O gal Europos Sąjungos biurokratai bus ne tik priekabūs, bet ir padorūs ir padės mums nusikratyti naujųjų ponų jungo? Juk ES deklaruojami tikslai ir idealai tokie humaniški. Tik ar prigis jie akmenuotoje Lietuvos žemėje?

Povilas STRAPŠYS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija