Atnaujintas 2003 m. birželio 27 d.
Nr.50
(1154)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Atmintis
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Gimtas kraštas


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kaip gyveni, kaimo žmogau?

Žemės ūkių surašinėtojui Virginijui Nausėdai ūkininkai Marija ir Petras Šikšniai pasakoja apie savo gyvenimą

Žemės ūkių surašinėtojas Virginijus Nausėda, ūkininkė Kazė Kėvalienė ir pirmojo surašymo skyriaus vedėja Violeta Geisčiūnaitė kalbėjosi apie kaimo gyvenimą

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Surašymas - ne dėl akių

Respublikoje vyksta visuotinis žemės ūkių surašymas. Apie penki tūkstančiai surašinėtųjų visą šį mėnesį lankosi pas ūkininkus, kitus žemės savininkus, kurie turi nors kiek žemės, gyvulių, technikos, pastatų. Tokių objektų Lietuvoje - apie 700 tūkstančių, tad kampanijos organizatoriams, statistikos tarnyboms, o ypač surašinėtojams darbo apstu.
Prisimintina, kad iki šiol nepriklausomoje Lietuvoje vienintelis surašymas įvyko 1930 metais. Europos Sąjungos šalyse tokie surašymai rengiami maždaug kas dešimt metų. Todėl šiose valstybėse visuomet gerai žinoma, kada ir kokios paramos reikia ūkininkams. Nuo šiol taip bus ir Lietuvoje. Neseniai žemės ūkių surašymas baigėsi Lenkijoje ir Latvijoje. Beje, kaimyninėje Lenkijoje žemės ūkiai surašomi kas penkeri metai.
Kaip teigia šios kampanijos organizatoriai, žemės ūkių surašymas reikalingas pirmiausia kaimui, kad žinotų, ko ir kiek jis duoda miestui. Reikalingas ir miestui, kad žinotų, ko ir kiek gauna iš kaimo ir ko kaimui reikia. Svarbu visai šaliai ir kiekvienam iš mūsų, kokia yra Lietuva, koks jos žemės ūkis. Tada galėsime paskaičiuoti jam reikalingą paramą, derėtis dėl didesnės paramos iš Europos Sąjungos, rengti žemės ūkį skatinančias programas.

Ne dejuokime, o dirbkime

Toks žemės ūkių surašymas vyksta ir Kauno rajone bei Kauno mieste. Rajone veikia trys skyriai, o mieste - vienas. Suprantama, kaime žemės naudotojų plotai yra didesni nei mieste, ten gausu ir kitų kaimiškųjų vertybių.
Kauno apskrities statistikos valdybos viršininkas Juozas Liutkus ir pirmojo žemės ūkio surašymo skyriaus, įsikūriusio Garliavos miesto bei Garliavos apylinkių seniūnijų patalpose, vedėja Violeta Geisčiūnaitė patikslino, kad jokių dokumentų apie turimą turtą iš žmonių nereikalaujama. Po tvartus, garažus ir kitas patalpas surašinėtojai nevaikštinėja ir nieko netikrina, pasitikima vien šeimininkų žodžiais. Nebent šie patys pasiūlytų ką parodyti.
Klausimyne yra 36 svarbiausieji punktai, kurie suskirstyti dar į daugybę klausimų. Kai kurie, pavyzdžiui, apie žuvininkystės verslą, kitokį šiai vietovei nebūdingą užsiėmimą, ūkininkui nė neužduodami.
Kaip sakė pašnekovai, visi surašinėtojai - o jų pirmame skyriuje net 66 - buvo atrenkami labai kruopščiai. Tai - vietiniai gyventojai, kuriuos pažįsta kaimo žmonės, todėl pokalbiai su jais būna atviresni, nuoširdesni. Kiekvieną surašinėtoją turėjo rekomenduoti seniūnas, jie išlaikė testo įskaitą, po to baigė kursus ir netrukus ėmėsi darbo.
Į pirmąjį skyrių įeina dešimt seniūnijų - Akademija, Ringaudai, Kačerginė, Zapyškis, Ežerėlis ir kitos.
Netolimame Ilgakiemio kaime žemės ūkius surašinėja vietinis gyventojas Virginijus Nausėda. Jis sako, kad žmonės jį pasitinka geranoriškai, atvirai pasipasakoja, ko kiek turi, kiek uždirba ir kt. Tiesa, buvęs vienas kitas atvejis, kai senyvo amžiaus žmonės nenorėjo teikti žinių apie savo ūkį, bijodami, kad jiems valdžia uždės naujus mokesčius, kitaip apsunkins gyvenimą. Tenka aiškinti, kad visi šie duomenys su mokesčiais, socialiniu draudimu ir kitais panašiais dalykais neturės nieko bendra ir jokių teisinių padarinių neturės. Aišku, be šeimininko sutikimo tame ūkyje niekuo nesidomima.
Daugelis Ilgakiemio žmonių dirbo. Kaip žinoma, birželis, laukuose, daržuose yra ką veikti. Nors ne vieną radome ir namuose, nes ir čia ūkininkas turi užsiėmimo. Viena tokių darbštuolių yra Stefanija Marčauskienė. Jos sodyba užima 25 arus, dar beveik pusantro hektaro yra kiek toliau nuo namų. Kiaulių jau nelaiko, tik karvę ir dešimt vištų. Dar nežinia, ar neteks atsisakyti ir juodmargės, nes išlaikyti gyvulį, ypač žiemojimo metu, nėra lengva. Nei pieno, nei kiaušinių moteris svetur neparduoda, viskas - savo reikmėms. Būtų galima vieną kitą dešimtį kiaušinių nuvežti į turgų, bet neapsimoka, nes kelionė, vieta turguje atsieis brangiau negu bus gauta už kiaušinius. O savos bulvės, daržovės, obuoliai vis nekainuoja. Dar 334 litai pensijos - tai irgi nemaža paspirtis, gyventi galima, samprotauja darbšti ūkininkė. Beje, ji stebisi, kad mūsų šalies vadovai mažai nutuokia apie žemės ūkį, kad jie visai nežino ir nesupranta, kaip gyvena kaimo žmonės.
Įvairiausius darbus - melžėjos, šėrėjos ir kitokius - buvusiame Pajiesio kolūkyje daug metų dirbo Kazė Kėvalienė (beje, nuolatinė „XXI amžiaus“ laikraščio skaitytoja ir prenumeratorė). Dabar gauna šiokią tokią pensiją, padeda šeimininkauti žentui Valerijonui Ganusauskui, ir pati be darbo negali išbūti. Gyvulių jie nelaiko, nes žemės turi nedaug, tad pašaro paimti nėra iš kur, o pirkti per brangu.
Kol V.Nausėda šnekučiuojasi su ūkio šeimininke, jos žentas Valerijonas, paklaustas apie mūsų šalies žemės ūkio politiką, Europos Sąjungą, atsako, kad Lietuvoje žemės ūkio politikos nėra. Esą mūsų šalyje gyvuoja biurokratinė įstatymų sistema, kuria gudriai naudojasi įvairaus plauko valdininkai ir iš to pelnosi milijonus. O Europos Sąjunga - tai mūsų jaunimo ateitis, sako Valerijonas. Bus atviros sienos, jaunimas galės laisvai mokytis, dirbti ir uždirbti užsienio šalyse. „Atsigausime ir mes visi“, - priduria šeimininkas.
„Iš Europos Sąjungos nereikia tikėtis aibės gėrybių, - kalba kitas Ilgakiemio ūkininkas Arvydas Jakštaitis. – Patys dirbkime, stenkimės, tada mažiau reikės dairytis į šalis, kad kas nors ką nors atkištų“.
Jo anytos Aldonos Vaičiukynienės žemė nesiekia nė pustrečio hektaro. Kaip ir kitur, yra sodas, daržas, savų bulvių, daržovių. Dar - traktorius. Pati ūkininkė, apie 40 metų iš vietinių gyventojų rinkusi ir į Kauno pieno kombinatą pristačiusi pieną. Dabar - prie namų, savo sklypo ir obelų.
Apie pustrečio hektaro turi Petras Šikšnius, dar daugiau nei du nuomoja, nes reikia žolės, šieno gyvuliams. Jo žmona Marija bei dukra Gitana - tai ir bene visos vadinamosios pajėgos kaimiškame gyvenime. Dvi melžiamos karvės, telyčia, buliukas, dvi veislinės kiaulės, penki paršeliai, 60 dedeklių vištų, šeši kalakutai - nemenkas ūkis. Jame uoliai triūsia jo šeimininkai. Jie nesitiki jokios Europos Sąjungos paramos, o vienintelė parama - savos jėgos, lietuviškas darbštumas.

Benjaminas ŽULYS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija