| Dar
kartą apie skaudžią praeitį
Sovietinės kariuomenės randai dar
tebekraujuoja daugelio lietuvių vyrų, jų artimųjų širdyse. Laikas
negailestingiausias teisėjas, jis jau pateikė kitokias išvadas.
Ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje suformavo tam tikrą požiūrį į
gyvenimą ir jo vertybes.
Aldona Kiršanskienė-Baumilaitė iš Radviliškio savo laiškuose Lietuvos
karių atminimo sąjungos pirmininkei Gražinai Buzienei ir XXI amžiaus
redakcijai rašo apie savo brolį Antaną Baumilą, pašauktą į sovietinę
armiją 1951-ųjų lapkritį iš Kaišiadorių: 1953 m. gegužės 13-oji
buvo saulėta, graži. Mokytojavau Kaišiadorių r., Palomenės septynmetėje
mokykloje. Direktorius J.Cibulskas pasivijo mus su drauge einančias
lankyti mokinių ir keistai žiūrėdamas į mane pasiūlė grįžti namo:
yra telegrama iš Antano. Jo nėra! sušukau. Direktorius perskaitė
telegramą. Viduryje lauko išgirdau, supratau, įsidėmėjau tik vieną
žodį: skončialsia (mirė). Verkiau, per ašaras nemačiau kelio.
Į Kaišiadoris mane lydėjo geroji mano draugė Regina Petrauskaitė.
Neguodė, neramino, matyt, suprato, kad tai beprasmiška, kad išsiverkus
bus lengviau. Nebuvo. Kodėl? Kodėl taip atsitiko? Kaip išgyvens
mama? sukosi mintys. O gegužė tuomet buvo nuostabi. Obelys snigo
žiedais, ir skausmas atrodė beribis. Gamta šaukė gyventi, o brolio,
tokio jauno, nėra. Tai buvo tuo metu dar reto, tačiau baisaus neatsakingumo,
aplaidumo, girtavimo, savivalės sovietinėje armijoje pradžia. Nenugalimosios
armijos puvimo pradžia.
Antanas Baumilas (1932 03 12-1953 05 13) žuvo Krasnodaro krašte,
Eisko mieste. Neblaivus lakūnas, pilotavęs lėktuvą, nesugebėjo sėkmingai
nusileisti. Viskas baigėsi tragiškai. Daugiau nei pusę metų vyko
kova tarp gyvenimo ir mirties. Niekas nepranešė, neiškvietė tėvų,
neatsakė į namiškių laiškus. Jau po telegramos apie Antano mirtį
namiškiai gavo paskutinį jo laišką. Jis rašė apie baisią avariją
leidžiantis lėktuvui, kurios metu juo skridę žmonės buvo sunkiai
sužaloti. Rašė, jog nuo rudens visas sutvarstytas guli ligoninėje.
Guodė namiškius, jog jam pasisekė, liko gyvas, o kitam kareiviui
amputavo kojas. Antanas gyveno neilgai kraujas išsiliejo į smegenis.
Sovietiniais metais sesuo kalbėti apie brolio žuvimą nesiryžo. Nepriklausomybės
sulaukusi ieškojo brolio draugų, parašiusių jos tėvams laišką: šiauliečio
Vinco Baltrušaičio ir rokiškėno Albino Garnolio. Laiške Baumilams
1953 m. birželio 12 d. jie rašė:
Kai klausėte, kokia Antano mirties
priežastis
daktarai sakė, kad nuo smarkaus sutrenkimo
Bet tiksliai
sužinoti mes negalime, nes niekas nesako
Būtiniausiai užsuksime
ir pasikalbėsime smulkiau ir drąsiau, nes laiškuose daug ko rašyti
negalima
Neužsuko draugai pas Antano namiškius. Smėlio kauburėlis priglaudė
ir Antano tėvus. Seseriai liko slegianti ir kankinanti nežinia dėl
brolio.
Sovietinės armijos išsigimimas ir nužmogėjimas kasmet darėsi vis
akivaizdesnis. Žuvo ir buvo žudomi jauni vaikinai Sąjungos platybėse.
Cinko karstai tik daug vėliau pasiekdavo gimtuosius namus, - rašo
A.Kiršanskienė. Teisi yra A.Kiršanskienė, tai liudija faktai. Nebuvo
saugu tarnauti ir Lietuvoje. Štai Artūras Spundrevičius, gimęs 1966
metais Rokiškyje, 1984 m. lapkričio 10 d. buvo pašauktas į sovietinę
armiją. Tarnavo Vilniuje, Šiaurės miestelyje, 29211-ame dalinyje.
1985 m. balandžio 2 d. prieš jį buvo panaudotas smurtas, gydytojų
komisija konstatavo apatinio žandikaulio išnarinimą, rankų pirštų
deginimą, lyties organų sumušimą ir kairės ausies traumą. Po kankinimų
rastas kilpoje karinio dalinio klube. Lietuvos karių atminimo sąjungos
pirmininkė G.Buzienė teigia, jog svarbu surinkti žinias apie žuvusius
sovietinėje armijoje vaikinus, išleisti prisiminimus, kurie padėtų
šiandieninei visuomenei geriau suvokti jų padėtį, įamžinti atminimą.
Lietuva atidavė duoklę
Afganistano kare
Dešimt metų vykęs Afganistano karas
paliko kūno ir moralinius randus ne tik tiesioginiams jo dalyviams,
bet ir jų artimiesiems. Karo pabaigoje Lietuvoje karo dalyviai būrėsi
į organizacijas ir iš sovietinės valdžios reikalavo savo teisių.
Tačiau Afganistano karo dalyviai taip ir nesulaukė dėmesio.
Seimui pateiktas įstatymo projektas, kuriame numatoma nustatyti
asmenų, atlikusių būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje 1979-1989
metais Afganistane, teisinio statuso pripažinimo tvarką, taip pat
šių asmenų socialines garantijas, kuriems numatoma skirti nukentėjusių
asmenų valstybinę pensiją, apdrausti valstybės lėšomis privalomuoju
sveikatos draudimu ir kompensuoti visą bazinę kompensuojamųjų vaistų,
skirtų ambulatoriniam gydymui, kainą.
Savo ruožtu Rusijos atstovybė Lietuvoje siūlo pagalbą Afganistano
bei kitų karinių konfliktų dalyviams. Į Lietuvos karių atminimo
sąjungos pirmininkę G.Buzienę neseniai kreipėsi šiaulietis Edmundas
Martinaitis ir savo skaudžiais prisiminimais bei dabarties išgyvenimais
dalijosi laiške:
rašau jums, nes tik iš jūsų sulaukiau užuojautos,
supratimo ir noro padėti. Dar tą patį pajutau Sapiegos ligoninėje,
kur gydosi Černobylio ir Afganistano karo dalyviai. Ten ir patarė
kreiptis į jus, į jūsų organizaciją
E.Martinaitis, atsargos seržantas, tarnavo Afganistane nuo 1979
m. gruodžio 15 d. iki 1981 m. gegužės 19 d. Pašauktas į armiją,
jis pateko į Samarkandą, kur buvo apmokytas kareiviško amato. Po
pusės metų pasiuntė į Kazachstaną, o iš ten į Afganistaną. Jau
vien žinia, kad teks kariauti Afganistane, vaikiną sujaudino, atsirado
žilų plaukų. 1979-ųjų žiema Afganistane buvo labai šalta, kareiviai
gyveno palapinėse, miegojo apsirengę. Pirties nebuvo. Pasak Edmundo,
greitai prisiveisė utėlių. Valgyklos nebuvo, valgė iš savo katiliukų,
kurių nebuvo kur išsiplauti. Dėl klimato ir nehigieninių gyvenimo
sąlygų ėmė plisti infekcinės ligos. Teko gulėti ligoninėje ir Edmundui.
Tarnavau aviacijoje. Kadangi vietovė kalnuota, karas partizaninis,
užduočių sėkmę didele dalimi lėmė aviacija. Tenka girdėti, kaip
mūsų lietuviai, tarnavę Afganistane, giriasi, jog ten šaudė žmones
kaip žvirblius. To negaliu teigti. Mūsiškiai buvo prasčiau apmokyti
ir nuostoliai buvo didesni nei oficialiai skelbė. Tai, ką teko matyti
ir išgyventi, - siaubinga. Psichologiškai slėgė ne tik kareivius,
bet ir karininkus. Grįžęs į Lietuvą, netapau nei chuliganu, nei
narkomanu, nors daugelis tapo tokiais, - tvirtina E.Martinaitis.
Ne kartą skrydžių metu Edmundas buvo apšaudytas, daug jo draugų
žuvo. Tekdavo skraidinti ir karstus, ir sužalotus kareivius. Ten
būnant persirgo hepatitu, vidurių šiltine, dizinterija, tačiau gydydavo
tik kelias savaites karo ligoninėje. Grįžęs iš kariuomenės, dirbo
ryšininku, krovėju, dažytoju. Tačiau jau septyneri metai, kai neturi
pastovaus darbo, verčiasi tik atsitiktiniais uždarbiais. Prieš penkiolika
metų jį sužalojo chuliganai, peiliu perrėžė pilvą, sužalojo kepenis.
Buvo operuotas. Prieš trejus metus paauglių grupė jį vėl užpuolė,
suspardė, dabar dažnai skauda nugarą, sprandą, juosmenį.
Būnant Afganistane, E.Martinaitis pastoviai jautė įtampą, niekad
normaliai neišsimiegojo. Tačiau kai grįžo į Lietuvą, nors čia niekas
ir nešaudė, vargino nemiga, sapnavo Afganistano įvykius. Baimė ir
įtampa neapleido. Šeimos nekuria, galvoja, kad vis tiek greitai
numirs. Prieš metus, pablogėjus sveikatai, E.Martinaitis gydėsi
Vilniaus Sapiegos ligoninėje. Šiaulių medicininė komisija skyrė
jam III invalidumo grupę. Vyras apgailestauja, kad nepripažinta,
jog liga susijusi su armija. Nors turiu dokumentus, kad man už
tarnybą Afganistane priklauso už vienerius metus tarnybos treji
metai darbo stažo, tačiau SODRA to nepripažįsta. Dėl vienkartinės
pašalpos kreipiausi į Šiaulių savivaldybę, bet ten apie tokius kaip
aš nieko nenori girdėti, - guodžiasi E.Martinaitis. Tūkstančiai
kareivių buvo sužaloti arba žuvo, ir man gaila, kad mes palikti
likimo valiai. Argi mes ne tokie patys tremtiniai? Tik mus siuntė
į kovą, o ne į Sibiro taigą.
Ką tokioje sumaištyje reiškė kareivis? Kas tuomet vertino žmogaus
gyvybę? Tada visiems buvo peršama mintis, jog Afganistane vyksta
teisinga kova, būtina internacionalinė pagalba. Tuomet nebuvo drįstama
Afganistane vykstantį karą vadinti karu, jo dalyviams suteikti atitinkamą
statusą ir su tuo susijusias socialines garantijas. Ne visi dar
buriasi į Afganistano karo veteranų klubus, ne visi, dėl suprantamų
priežasčių, nori dar kartą pažiūrėti į skaudžią praeitį, atgaivinti
prisiminimus.
Karo pabaiga sutapo su Lietuvos Sąjūdžio kilimu, vėlesniu nepriklausomybės
atkūrimu. Suprantama, Lietuvos valstybė tuomet karių į Afganistaną
nesiuntė. Tad ar sulauks dėmesio Afganistano karo dalyviai?
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|