Atnaujintas 2003 m. liepos 2 d.
Nr.51
(1155)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Susitikimai
Krikščionybė ir pasaulis
Literatūra
Mums rašo
Istorijos vingiai
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Be akmens užantyje
Vytauto Čepliausko kūrybos vakaras

Vytautas Čepliauskas

Gražu yra gimti pačiame birželio vidury, gražu paminėti jubiliejus, o dar gražiau, kai tie jubiliejai santūriai nutylimi, sukviečiant artimiausius kolegas į kūrybos vakarą, kuriame pristatomi tik ką sunokę kūrybos vaisiai. „Atminties vartai“ – taip vadinosi Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus surengtas ir Kauno menininkų namuose vykęs Vytauto Čepliausko kūrybos vakaras, kuriame buvo kalbama ne tik apie netikėtą ir sėkmingą muziko posūkį literatūron, bet skambėjo ir V.Čepliausko sukurtos dainos, kurias atliko jo dukra pianistė Šviesė Čepliauskaitė ir dainininkė Vida Miknevičiūtė, o vakaro kaltininko eiles skaitė aktorė Virginija Kochanskytė.
Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Petro Palilionio teigimu, muzikas, dirigentas, Juozo Naujalio gimnazijos pedagogas, trijų harmonijos vadovėlių autorius, žurnalo „Muzikos barai“ bendradarbis į lietuvių literatūrą ne atėjo, o įsiveržė, kaip kažkada kun. Ričardas Mikutavičius, nustebinęs visus poeto talentu. Savo kūrybinį kelią pradėjęs poezijos rinkiniu „Įklimpęs laikas“, V.Čepliauskas netrukus visus nustebino didelės apimties trijų romanų rinktine „Ražienos“.
Vakaro svečio, rašytojo Roberto Keturakio teigimu, natūralu, kad V.Čepliauskas savo kūrybą pradėjo poezija. Anot jo, visi geri prozininkai savo kūrybą pradeda paragavę poezijos duonos, išmokę telkti sakinį poezijos darna, kuri prozinei raiškai suteikia laisvumo, emocionalumo bei įtaigumo. Tokia yra V.Čepliausko romanų kalba. R.Keturakio žodžiais tariant, trilogiją „Ražienos“ lydėjo sėkmė, nes rašytojas dar turi išsaugotą, nuo senų laikų paveldėtą absoliučią kalbos klausą, o jo vaizduotė ne sentimentali, bet vyriškai santūri, įtikinanti, kas yra iš tėvynės išplėšto žmogaus likimas. „Trilogiją aš perskaičiau net tris kartus. Jutau gyvą tėvynės alsavimą ir supratau, kas mus visus sieja, kas yra tėvynė, jos ilgesys, išdavystė ir paniekinimas“, – sakė R.Keturakis.
Toks romanų įtaigumas turbūt neatsitiktinis, nes ir pačiam rašytojui vaikystėje teko patirti savo tėvų tremtį, kartu su jais dešimt metų išgyventi nesvetingoje Irkutsko ir Krasnojarsko žemėje. Daug žmonių yra patyrę tremties skaudulius, daug jų apie tai rašo savo atsiminimuose. Tie atsiminimai yra vertingi, bet, profesorės N.Bukelienės teigimu, retai kuri knyga turi ką nors bendra su tikrąja literatūra. „Kai man paskambino Vytautas ir paprašė perskaityti bei įvertinti jo romaną, pagalvojau, kad jis bus labai prastas ir aš būsiu priversta įskaudinti savo draugą. Bet kai perskaičiau, paskambinau jam ir pasakiau: „Žinai, Vytautai, tu – rašytojas“, – sakė profesorė.
V.Čepliausko romanuose nerasime jokio pykčio, kaltinimų, užsigulėjusių nuoskaudų ar sąskaitų suvedinėjimo, o tik bandymą suvokti žmogaus, besistengiančio išsaugoti tai, kas jam šventa, likimą. Gal dėl to tai ir yra tikroji literatūra? Kaip sakė pats autorius, jis niekada nesinešiojo akmens užantyje ir buvo dėkingas visiems žmonėms, kuriuos tik sutikdavo savo kelyje. „Kaip kažkada rašiau viename savo eilėraštyje, aš visuomet stengiausi „šypsniu nuskaidrint pykčio gylį“, – sakė jis.
Dirigento batutą iškeitęs į plunksną, V.Čepliauskas nenustojo domėtis muzika, rašė įvairius straipsnius žurnalui „Muzikos barai“. Ypač jį domino žymių kompozitorių, kitų iškilių menininkų biografijos ir likimai. Realizuodamas šį savo pomėgį, Vytautas pasuko eseistikos keliu. Taip gimė naujoji jo knyga „Kitu kampu“, į kurią autorius sudėjo netipišką požiūrį į žymiausius pasaulio genijus: Šekspyrą, Malerį, Mendelsoną, Mocartą, Čaikovskį, Debiusi ir kelis lietuvių menininkus – šviesaus atminimo Apolinarą Likerauską ir šių laikų virtuozą Vilhelmą Čepinskį.
Anot R.Keturakio, faktus šiai knygai autorius rinko su didele meile ir atsakomybe, plačiai ir išsamiai juos nagrinėdamas, naudodamas ne tik enciklopedines žinias, bet ir išlikusius amžininkų liudijimus, legendas, įvairių monografijų tyrinėjimus. „Stebina rašytojo mokėjimas visas šias žinias sudėti į visumą taip, kad muzikos pasaulio galiūnai atrodytų tarsi gyvi“, – sakė jis.
Nė vienas minėtų asmenybių nueitas kelias nebuvo lengvas, visi iškilūs žmonės daug ir sunkiai dirbo, buvo „pasmerkti“ siekti savo tikslo. Savojo siekia ir V.Čepliauskas. Jau daug vartų praeita: vaikystės, tremties, muzikos, poezijos, prozos. Bet menininko širdis dar nerimsta, dar kupina kūrybinių planų ir polėkių. Ne veltui jo mėgstamiausios eilutės – „Ką atmeni ir ko neatmeni, dainuok, širdie, gyvenimą“.

Lina KLUSAITĖ
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija