| Valdovų
rūmai, Prisikėlimo bažnyčia: gal tikrovė, gal fantazija
Vilnius tarp lietuvių turi kažkokią
mistinę trauką. Šį miestą sureikšmino mūsų istorija ir jo nemaži
vargai bėgant laikui. Koks nors suvalkietis ar dzūkas, tarkim, romantiški
valstiečiai, niekados Vilniuje nebuvę, tik jame badaudami kelerius
metus praleidę karo metu (gal studijavo, gal raštininkavo), garsiai
kalbėdavo: Vilnius tapo mano tėviške ir namais, tik jame noriu gyventi.
Ta mistinė įtaka ir šiandien kreipia tautos bei valstybės dėmesį
Vilniaus pusėn, gal net skriaudžiant provinciją su kitais miestais.
Todėl pakankamai greitai kyla iš nebūties Valdovų rūmai, kad dar
aukščiau stiebtųsi miesto garbė ir istorinė mistika. Tiesa, senieji
griuvėsiai kalba ir, atrodo, dar ilgai kalbės ne tik apie miesto
amžių, bet ir apie jo šeimininkų nerūpestingumą. Tačiau prabanga
greičiau patraukia akį kaip tikrovės liudytojai. Todėl prabangai
atkurti - o gal sukurti - teikiama pirmenybė.
O Kaunas, šiandieninis vargdienėlis, pirmaisiais atgimusios nepriklausomybės
metais išugdęs keistus, beveik juokdarius, politikus? Jis daug kentėjo
nuo Nemunu atplaukdavusių kryžiuočių, jį gindavo Kęstutis ir Vytautas,
o miestas saugojo vidurio Lietuvą nuo vokiečių antplūdžių. Kaunas
- ir buvusi Lietuvos laikinoji sostinė. Iš jo 1918-1940 metais po
visą Lietuvą sklido pažanga, švietimas, susiklausymas. Sklido be
korupcijos, be administracinio savanaudiškumo ir valdininkų siautėjimo.
Jei kas bandė apgaudinėti valstybę, greitai buvo sugriebtas ir sutramdytas.
(Pavyzdžiui, lašinių skutimo istorija.) Kauno, Lietuvos laikinosios
sostinės, kūrybiniu aktyvumu, tad ir pačiu miestu, reikia didžiuotis.
O šiomis dienomis jį, okupaciniais metais buvusį tautinės gyvybės
šaltinį, prieškarinių laikų šviesos židinėlį, viduramžių Lietuvos
užtvarą prieš apsimetėlius krikščionis apsupo rūkai, pro kuriuos
valstybės administracija Kauno neįžiūri.
Lietuvos atgimimo džiaugsmui liudyti 1926 metais žymiausių veikėjų
bei kūrėjų susirinkime Kaune buvo nuspręsta statyti Paminklinę Prisikėlimo
bažnyčią, o 1933-iaisiais pradėta statyti. Ši bažnyčia turėjo būti
Lietuvos ir Kauno atpažinimo ženklas. Išdidžiai įlipusi aukšto kalno
viršūnėn, iš tolo matoma atvykstantiems visais keliais, ji, kaip
laisvės simbolis, be religinės paskirties, būtų tapusi ir staigios
lietuvių pažangos ženklu. Bažnyčios išoriniai darbai prieš 1940
metų okupaciją jau buvo baigti. Laibu bokštu ji tada tarsi kvietė
tautą ir valstybę stiebtis aukštyn. Po ilgų okupacijos metų, kai
Prisikėlimo bažnyčioje komunistų prievarta ūžė, blykčiojo, ciksėjo
radijo fabrikas, šį statinį, vėl grįžusį prie savo pirmykštės paskirties,
dauguma kažkodėl beveik pamiršo.
Po siaubingos okupacijos subyrėjimo, vos tautai spėjus suvokti,
kas įvyko 1990 m. kovo 11-ąją, Vilniuje archeologai atkreipė didesnį
dėmesį į buvusius Valdovų rūmus. Entuziastai ryžosi sukaupti kelis
šimtus milijonų litų rūmams atstatyti. Darbai, gal pasirengimai
jiems, vyksta, o Kauno Prisikėlimo bažnyčia, ūgiu pralenkusi visą
miestą ir, palyginti su Valdovų rūmais, užbaigimui jau mažai reikalaujanti
išlaidų, beveik nesusilaukia pagalbos.
Šie abu statiniai yra svarbūs, bet atrodytų, kad pirma reikia baigti
jau pradėtus darbus ir tik tada griebtis naujų. Lietuvos visuomenės
vadovai šią tvarką aplenkė. Dabartinė Prisikėlimo bažnyčios padėtis
ir jos istorija yra gerai aptarta XXI amžiuje (2003 04 18) L.Klusaitės
straipsnyje Prisikėlimo bažnyčios likimas, užstrigęs prie dvasinio
tautos atgimimo slenksčio. Iš straipsnio sužinome, kad rūpinimosi
šiek tiek būta ir iki dabar šiam projektui surinkta apie aštuonis
milijonus litų, įskaitant valstybės ir Kauno savivaldybės paramą
per trylika metų. Tačiau valdžia sportininkams aukoja milijonines
sumas. Nebaudžiamai leido išvogti iš bankų, teisėjams skiriamos
didelės algos, bankininkai gauna dešimtis tūkstančių per mėnesį
(XXI amžius, 2003 04 11). Europos Parlamente jau yra trylika lietuvių.
Jie gauna po 863 Lt dienpinigių (XXI amžius, 2003, Nr.36).
Socialinė ir turtinė nelygybė peržengė visas ribas. Juk, kur matyta,
kad, pavyzdžiui, pieno perdirbimo įmonių generalinių direktorių
atlyginimas viršija JAV prezidento algą (XXI amžius, 2003, Nr.37).
Taigi pinigų Lietuvoje, atrodo, yra, tik jų stinga varguoliams (ne
sportininkams), pieno gamintojams (ne pieno perdirbėjams). Stinga
ir Prisikėlimo bažnyčiai. Bet gi provincijoje atsirado naujų katedrų
ir naujų bažnyčių, kai Kaunas, buvusi Lietuvos laikinoji sostinė,
savo dydžiu antras miestas Lietuvoje, negauna pakankamai nei Vyriausybės,
nei savivaldybės, nei turčių, nei visuomenės paramos baigti statyti
Prisikėlimo bažnyčią, kuriai stinga aštuonių milijonų litų. Tad
kaip anais laikais tvarkėsi šios parapijos klebonas kun. F.Kapočius,
kai į specialias knygeles dešimtacentinius ar truputį brangesnius
Prisikėlimo bažnyčios ženkliukus klijavo ne tik Kauno, bet ir Kretingos,
Krikštonių, Seirijų bei visos Lietuvos žmonės? Kun. F.Kapočius Prisikėlimo
bažnyčios klebonu tapo būdamas 32 metų amžiaus, bet sugebėjo rasti
talkininkų ir kelių, kuriais pasiekė žmones. Pasiekė žmones ir jiems
suprantamai nupasakojo tikslą.
Kaip praneša L.Klusaitė, yra sudaryta Atstatymo taryba ir įvairūs
komitetai. Bet niekas tol nesidaro ir nesidarys, kol nedaro tarybos
bei komitetai. Vardai ir titulai be darbo yra nekūrybingi. Štai
Valdovų rūmai jau matomi pašto ženkle, apie juos dažnokai prabylama
Lietuvos ir išeivių spaudoje, o apie Prisikėlimo bažnyčią išgirstama
mažai. Kaunas turi savo laikraštį Kauno diena, bet neprisimenu,
kad jo interneto versijoje būčiau ką nors šiuo reikalu matęs. Ten
sėdi buvę komunistėliai? Bet jau buvę. Gal ir jie atkreiptų dėmesį
į Prisikėlimo bažnyčią. Todėl ir juos, buvusius, vertėtų pakalbinti.
Iš pradžių jiems gal tai sukeltų minčių maišatį, bet, kai rimčiau
pagalvotų, prie bendros Kauno gerovės prisidėtų. Buvę komunistėliai
nebūtinai turi būti nesukalbami žmonės. Kodėl tad nepabandyti jų
sukalbamumo? O kaip tie, kurie uždirba daugiau už JAV prezidentą?
Ar juos kas pašnekino į knygelę įklijuoti kokį nors Prisikėlimo
bažnyčios ženkliuką, žinoma, didelį ir gražų? Ten tarp jų yra katalikų.
Gal yra ir netikinčių, bet labai dorų žmonių? Juk vien tik išlaidos,
kainavusios turtuolių vilas supančioms metalinėms tvoroms įrengti,
galėtų baigti statyti Prisikėlimo bažnyčią. Bus gražesnis Kaunas,
bus gražiau ir jiems, ir visai Lietuvai.
Prisikėlimo bažnyčia nėra vien tik tikinčiųjų reikalas. Ir ne tik
Kauno rūpestis, ne tik Atstatymo tarybos, kurioje kol kas dar nespėta
atpažinti į šviesaus atminimo kun. F.Kapočių panašių pasiryžėlių.
Tad ir pagalbos reikia ieškoti visur. Ar ne visi, net ir fiziniai
paliegėliai, džiaugiamės, kai pasižymi mūsų sportininkai? Visi,
net ir netikintieji, didžiuosis iškilmingu Kauno paminklu, aukštai
įsirėžusiu padangėje, matomu ir saulėtą, ir debesuotą dieną. Tačiau
ir dabar daugelio mąstyme Prisikėlimo bažnyčia nei matoma, nei prisimenama.
Tolesnis delsimas būtų žalingas, o atstatymo sėkmė reikalauja aktyvesnio
visuomenės įsitraukimo (ar gal įtraukimo). O gal jos užbaigimas
taps tautos susitaikymu? Jei prisidės tikintieji ir netikintieji,
vargšai ir turtingieji? Jei laikas taps tarsi taikos pašlakstymas,
o įvykiai bus prisimenami be keršto žvilgsnių? Prie išdidaus paminklo
triumfuos visas Kaunas. Šio miesto žmonės buvo skaudulys okupantui,
o laisvėje tebūna glaudžios visuomenės pavyzdys.
Ar tai fantazija, nerealios svajonės? Gal ne. Gal Kaune tai virs
tikrove?
Vytautas VOLERTAS
JAV
© 2003 "XXI amžius"
|