Atnaujintas 2003 m. liepos 9 d.
Nr.53
(1157)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Gimtas kraštas
Krikščionybė šiandien
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsniai
Poezija
Atmintis
Istorija ir dabartis
Nuomonės

Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Tokį Jį pažinojau…

Mane labai skaudina mūsų krašto oficiali dvasinė situacija, kai ir spaudoje, ir televizijoje tik ir girdi šou, visokius iškraipytus klasikos teatre pastatymus, dailės vienadienius fluksus ir pan. O svarbiausia – užmirštame ką tik išėjusias ar šalia mūsų gyvenusias ar gyvenančias asmenybes, kurios tiek daug davė mūsų tautai, mūsų kraštui, jos kultūrai.
2002-ųjų gruodžio 24 d., per pačias Kūčias, sukako lygiai 85-eri nuo poeto, vertėjo, redaktoriaus, publicisto, visų kultūros įstaigų (muziejų, bibliotekų) iniciatyvų rėmėjo Eugenijaus Matuzevičiaus gimimo. Nei „Literatūra ir menas“, kur ne vienerius metus dirbdamas jis atvedė į literatūrą gražų būrį dabar žinomų poetų ir rašytojų, net trumpu straipsneliu jo neprisiminė, neprisiminė nei televizija. Ak, kuo virtome? Juk ir mes išeisim, nė vienas žmogus tiek, kiek ąžuolas, negyvena. Ar norime, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai taptų mankurtais?! Turbūt nepaisytume, kad mūsų kultūra, „einant į Europą“, būtų sutrypta, ištrinta?! Europoje be savito žodžio, savitos kultūros mes nereikalingi. Na, pasibariau, įskaudinta tokio abejingumo, nesirūpinimo tautos dvasinėmis vertybėmis, imsiu kalbėti jau konkrečia tema.
Taigi rašytojas Eugenijus Matuzevičius.
Pirmąkart jį pamačiau 1948-aisiais Kaune, literatūros vakare, aukštą (toks man, gimnazistei, tada atrodė), liekną ir su tamsiarėmiais akiniais. O konkrečiai susidūriau jau po studijų Vilniaus universitete, kai pradėjau dirbti „Kauno tiesos“ redakcijoje. Kuravau kultūrą ir, aišku, teko daug bendrauti su dailininkais, aktoriais, rašytojais. Pradėjau leisti „Kūrybinę savaitę“, kultūros priedą prie „Kauno tiesos“. Ir tuoj pat E.Matuzevičius „Literatūroje ir mene“ tai pastebėjo, optimistiškai linkėdamas tam leidiniui sėkmės. E.Matuzevičius mokėjo džiaugtis kiekvienu pozityviu įvykiu mūsų dvasiniame pasaulyje, kolegų, jaunesnių ir vyresnių, nauju žodžiu, nauja knyga, sukurtu vaidmeniu ar dailės kūriniu.
Pamenu, kaip rinkom pirmajam Poezijos pavasariui vietą… Tuometinė Kauno vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja kultūros reikalams J.Narkevičiūtė ne vieną kartą sukvietė rašytojus iš Vilniaus, tarp kurių buvo ir E.Matuzevičius. Nuo to meto mudu ėmėme dažniau keistis laiškais, nuomonėmis, jis mielai talkino „Kūrybinei savaitei“, ypač artėjant Poezijos pavasariui.
Mane žavėjo jo nesavanaudiškas noras padėti savo kolegoms, pavyzdžiui, jis rašė Jono Graičiūno, Albino Žukausko knygų recenzijas, važinėjo su Albinu, talkindamas kūrybos vakaruose. Arba, kai senas literatas ir pedagogas iš Klaipėdos Vladas Nausėdas ryžosi versti į lietuvių kalbą „Nibelungų giesmes“, E.Matuzevičius, nors ir labai užimtas, sutiko padėti įveikti šį kietą riešutą. Buvau liudininkė (gyvenau su E.Matuzevičiumi rašytojų namuose Palangoje, gretimuose kambariuose), kai V.Nausėdas vis atvažiuodavo tartis ar atveždavo naujai išverstus „gabalus“ redaguoti.
Štai dar vienas atvejis. Artėjo jau mirusio ir praėjusio lagerių golgotas aktoriaus ir rašytojo Kazio Inčiūros 70-asis gimtadienis. Žmogus miręs, kaip dabar dažnai galvojam, kam ir prisiminti, bet… E.Matuzevičius, kaip rašė man laiške (1976 10 04), grįžęs iš Palangos, visą laiką skyrė K.Inčiūros 70-ųjų gimimo metinių paminėjimui ir Vidugiriuose, Troškūnuose, Anykščių rajone, ir Vilniuje, Respublikinėje bibliotekoje, parašė ir spaudai straipsnių („Literatūrai ir menui“, „Kultūros barams“, „Gimtajam kraštui“ ir kitiems leidiniams). „Tai, žinoma, - sakė laiške E.Matuzevičius, - atėmė nemažai laiko ir energijos. Bet… niekas kitas šiais darbais nenorėjo savęs „varginti“. Todėl visą tą krūvį aš turėjau vyriškai nešti ligi galo. Minėjimo vakarai praėjo gražiai, gerai.“
E.Matuzevičius puikiai jautė formą, žodžio spalvas ir atspalvius (nuolat pavartydavo Jono Jablonskio raštus, Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomus), todėl vyresni kolegos kreipdavosi, prašydami būti jų knygų redaktoriumi, recenzentu, patarti. Tačiau jau ne visi galėjo ta galimybe pasinaudoti. Turbūt mažai kas žino, kad užjūriuose savo laiku išėjo jo mokslo draugo, anksti mirusio (teisingiau, žuvusio) Vytauto Mačernio „Poezija“, E.Matuzevičiui talkinant. Sovietų Lietuvoje tada šis vardas nebuvo minimas, o apie raštų išleidimą ir kalbos negalėjo būti. Vienoje televizijos laidoje, o paskui ir man taip pat V.Mačernio studijų draugas poetas Kazys Bradūnas pasakojo, kad jie išvyko iš Lietuvos neturėdami autentiškų V.Mačernio kūrybos tekstų, o jo raštus būtinai reikėjo išleisti. Tai E.Matuzevičius, žiūrėk, iš Rygos, Talino, Ukrainos kurio kampo, Sibiro ar kurios kitos vietovės ir siunčia nurašęs eilėraštį po eilėraščio. Tikriausiai dirbdamas Dubultų ar kituose Rašytojų sąjungos kūrybos namuose ir susitikdamas su įvairių tada Sovietų Sąjungos kampelių rašytojais (o E.Matuzevičius labai mokėjo bendrauti, imponuodavo savo erudicija ir nuoširdumu) ir paprašydavo, kad jo laišką išsiųstų. O jau siųsdamas paskutinįjį – „Malda į šv. Kazimierą“ – prirašęs, kad, girdi, nors ir menkas religinis eilėraštis, bet jis yra V.Mačernio, ir taip užsitikrino, kad pašto „cenzūra“ laišką praleis ir jis pasieks adresatą. Vėliau, jau akivaizdžiai susitikus su grįžusiu Lietuvon K.Bradūnu, paaiškino prierašo atsiradimą, tačiau K.Bradūnas sakęs ir be paaiškinimo supratęs.
E.Matuzevičius ne tik išėjusius skaitytojams primindavo, ne tik vyresnės kartos rašytojus, bet ir mielai, aukodamas savo laiką, rašydavo vidines recenzijas jauniesiems autoriams, ir taip jų knygos išvysdavo dienos šviesą.
Tačiau, jusdamas, kaip greit bėga dienos, kartkartėmis išvykdavo į Rašytojų sąjungos namus padirbėti (labai mėgo Dubultus, Druskininkus, Palangą), t.y. pabėgdavo nuo brangų laiką sugraužiančių posėdžių, konsultacijų ir kito visuomeninio darbo, nes, kaip rašo 1976 11 13 laiške, „vis dėlto reikia šiek tiek sveikatą pasaugoti, reikia ir savo darbams skirti daugiau dėmesio, nes maestro Laikas nepadarys jokių nuolaidų ir nieko neatleis“.
Jei ko nors E.Matuzevičius imdavosi, tai nuoširdžiai ir preciziškai įvykdydavo iki galo. Tai buvo tikras riteris.
Jis buvo didelės vidinės kultūros žmogus, iš kurio mums ne vienam reikėtų pasimokyti, pavyzdžiui, dabar parašęs dažnai laukęs nelaukęs negausi atsakymo, o E.Matuzevičius labai gerbė laiško autorių. Jis ne tik dėmesingai atsakydavo, bet visad laiškas būdavo įdėtas į švaraus popieriaus dėklelį. Laiškų tekstas betarpiškas, tarsi kalbėtųsi su tavim, kartais pateikdamas hipotezę, kartais patardamas ar pasiginčydamas, o kartais ir pabardamas. Atskiros teksto vietos pabrėžtos ar pabrauktos kitu rašalu, kad atkreiptum dėmesį.
Jam rūpėjo viskas – spauda, autoriai, jų požiūriai, bibliotekos, muziejai, leidyklos, žodžiu, - mūsų kultūra. Štai fragmentas iš jo laiško, rašyto man 1976 m. liepos 10 d., t.y. artėjant Literatūros muziejaus (Maironio lietuvių literatūros muziejus) atidarymui. Sakosi norįs, kad atidarymas sutaptų su Kaunui labai reikšmingu įvykiu – „paminklo Maironiui atidengimu. Tada Kauno senamiestis bus pilnutinai įdvasintas (humanitarine, literatūrine prasme). Ir, aišku, Jūsų ilgas, sunkus, alinantis darbas bus įprasmintas. Jo rezultatas – bus gražus istorinis atpildas. Prasidės naujas muziejaus etapas“.
Kaip jau esu minėjusi, E.Matuzevičius buvo atidus kiekvienam autoriui, ypač tam, kuris vis būdavo paliekamas šalikelėj. Ir vėl citata iš laiško, rašyto man 1976 m. liepos 9 d.
„Nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai „Nemune“ (1976, Nr. 3) aptikau Marijos eilėraščius, gražiai ir skoningai išspausdintus. Maloni publikacija! Širdingiausiai sveikinu, linkiu geriausios kūrybinės sėkmės! Pats laikas, Marija, parengti ir išleisti rinkinį. „Delsti“ jau jokiu būdu nebereikėtų…“
Ar daug mes dabar turime rašytojų, kurie nuoširdžiai rūpintųsi kitais – ateinančiais ar jau triūsiančiais literatūroje?! Aš pažinojau tik A.Venclovą, E.Mieželaitį, E.Matuzevičių…
Arba štai vėl ko vertos pamokos, bet neįkyrios, nuoširdžios, tarsi pokalbis su tavim. „Poezijoje, savo eilėraščiuose žmogus (t.y. autorius) turi išsivaduoti iš „santūrumo“, iš „tramdymosi“. Jis turi būti jis ( su visu savo vidumi, džiaugsmu, sielvartu, abejonėmis, viltimi, kančia, nusistebėjimu ir t.t.). Tai suteikia poezijai spalvų…
O, beje, pareiga – ne yda! Žmogaus ryšio su kitais žmonėmis, su visuomene, su kultūrinėmis vertybėmis ir jų išsaugojimu taurus požymis“.
Ir tame pat laiške labai sielvartauja: „Šiandien rytą sužinojau šiurpią žinią: staiga mirė Antanas Jonynas… Niekaip negaliu atsipeikėti. Tiek jis turėjo kūrybinių planų, taip norėjo dirbti! Ir štai – viskas nutrūko… Neatšaukiamai!..“
Toks E.Matuzevičius buvo, tokį jį pažinojau.
Jis labai vertino konkretų faktą. Todėl turbūt turėčiau dabartiniam skaitytojui paminėti vieną kitą E.Matuzevičiaus biografijos momentą.
Gimė jis Rusijoje, Dono srities Uriupino stanicoje, kur buvo Pirmojo pasaulinio karo įvykių nublokšta šeima. Grįžus apsigyveno su tėvais Šiaurės Lietuvoje, Krinčine. Tėvas buvo savamokslis vaistininkas, tačiau išlaikęs egzaminus ir gavęs provizoriaus padėjėjo teises. Pirmasis būsimo rašytojo mokytojas ir buvo tėvas. Jau šešerių jis puikiai skaitė. „Tos dienos, - rašo savo autobiografijoje, - kai aš pramokau skaityti, buvo viena laimingiausių valandėlių mano gyvenime. Radau nuostabų raktą į naują ir platų pasaulį. Nuo tada aš ištikimai pamilau knygą ir tą gražią ištikimybę saugau ligi šiol“. Baigęs Krinčino pradžios mokyklą pradėjo mokslus Biržų gimnazijoje. Mokydamasis gyveno pas tėvo seserį ir motiną. Senelė, mokėjusi daug Šiaurės Lietuvos dainų ir pasakų, jį burte užbūrė. Be abejo, ir žodyno turtai iš tų dienų. 1932 metais pats pabandė rašyti. 1933-1934 metais vaikų ir jaunimo spaudoje buvo išspausdintas vienas kitas jaunojo autoriaus eilėraštis. Daug skaitė, ypač poetus, kurie, E.Matuzevičiaus žodžiais tariant, „tik pakliūdavo į rankas“. Žavėjosi Maironio lyrika ir baladėmis, V.Krėvės padavimais, V.Mykolaičio-Putino „Kunigaikščiu Žvainiu“, J.Janonio, K.Binkio, K.Borutos, K.Jakubėno, S.Nėries, J.Tysliavos eilėraščiais ir ypač Vytės Nemunėlio (Bernardo Brazdžionio) kūryba. Jau mokydamasis vyresnėse klasėse įsijungė į gimnazijos literatų būrelio veiklą, buvo išrinktas jo pirmininku. Tuo laiku susipažino su labai išprususiu žmogumi, poetu ir vertėju Kostu Snarskiu. Jis, E.Matuzevičiaus žodžiais tariant, „atvėrė“ naujus poezijos žemynus. „Iš K.Snarskio lūpų tada pirmą kartą išgirdau V.Vitmeno, A.Bloko, V.Majakovskio, S.Jesenino, Z.Bagrickio, B.Pasternako, N.Asejevo, J.Utkino eilėraščius, kurie man padarė didelį įspūdį“. Bendraudamas su K.Snarskiu, E.Matuzevičius gavo pirmąsias pamokas, kaip reikia vertinti literatūros kūrinį, kaip reikia išklausyti kito nuomonę ir, žinoma, apie poezijos kūrinio „vertimo stebuklą“.
1939-aisiais pradėjo Vytauto Didžiojo universitete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą ir papildomai – filosofiją bei meno istoriją. Parama iš namų buvo menka, tačiau pietums ir už kambarėlį užsimokėti užsidirbdavo skaitydamas korektūras leidyklose, taisydamas (redaguodamas) rankraščius redakcijose. Jo lektūros sąrašuose atsirado vis naujų autorių – P.Verharnas, M.Prusas, Š.Bodleras, R.M.Rilkė, A.Strindbergas, M.Heidegeris…
Nuo 1940-ųjų rudens dirbo mokytoju Joniškyje, Šiauliuose ir Panevėžyje. 1945 metais buvo priimtas į Rašytojų sąjungą. Čia jį rėmė ir apsaugojo nuo ištrėmimų P.Cvirka, A.Venclova, V.Drazdauskas, P.Vaičiūnas ir kt. Taip E.Matuzevičius pateko dirbti į Grožinės literatūros leidyklą (1946-1953), paskui dirbo Rašytojų sąjungoje poezijos konsultantu ir net vienuolika metų „Literatūroje ir mene“, kur suformavo literatūrines savaitraščio tradicijas ir per jo puslapius atvedė į literatūrą visą būrį žymių ir žinomų autorių.
Pirmas E.Matuzevičiaus eilėraščių rinkinys „Pavasario taku“ pasirodė 1941 metais. Beje, jo rinkiniai yra išėję ir rusų, baltarusių, latvių, ukrainiečių kalbomis. E.Matuzevičius yra ypatingai nusipelnęs mūsų literatūros populiarinimui kitose tautose (čia pasitarnavo jo mokėjimas bendrauti ir erudicija), pats yra išvertęs per 40 autorių kūrybos, daugiausia poezijos.
Buvo jautrus kitam autoriui, bet savikritiškas sau ir niekad nebijojo pasimokyti ar pripažinti klydęs.
E.Matuzevičius man ne tik rašytojas ir vertėjas, bet svarbiausia – jis nuoširdžiai rūpinosi mūsų kultūra dabar ir jos ateitim, jos likimu. Ir niekad negailėjo gero žodžio.

Marija MACIJAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija