Atnaujintas 2003 m. liepos 9 d.
Nr.53
(1157)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Gimtas kraštas
Krikščionybė šiandien
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsniai
Poezija
Atmintis
Istorija ir dabartis
Nuomonės

Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ryškūs pokyčiai pasaulinėje Katalikų Bažnyčios statistikoje

Seserų vienuolių skaičius pasaulyje
pastaraisiais dešimtmečiais nuolat mažėja
Misijinio darbo rezultatas – dvasinių pašaukimų gausa Afrikoje

Šiais, 25-aisiais, jubiliejiniais popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato metais Katalikų Bažnyčios pasaulinė statistika nagrinėjama su ypatingu susidomėjimu: per paskelbtus duomenis stengiamasi įvertinti tam tikras bažnytinės plėtotės tendencijas, kurios, be abejonės, turės įtakos Katalikų Bažnyčios gyvenimo perspektyvoms XXI amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais tiek atskiruose žemynuose, tiek ir globaliniu mastu.
Štai, pavyzdžiui, birželio antrojoje pusėje Vatikano bažnytinės statistikos centrinės tarnybos paskelbtoje analizėje, kurioje remiamasi naujausio Popiežiškojo žinyno „Annuario Pontificio“ duomenimis, pabrėžiama, kad nuo popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato pradžios (1978 metų pabaiga) iki 2001 metų pabaigos katalikais krikštytų žmonių pasaulyje padaugėjo 40,2 proc. Jeigu 1978-aisiais Katalikų Bažnyčiai priklausė 757 mln. narių, tad baigiantis 2001-iesiems (tai naujausi duomenys, pateikti „Annuario Pontificio-2003“) jų buvo 1061 mln. Minėtas 40,2 proc. augimas per pastaruosius 23 metus bažnytinės statistikos ekspertų vertinamas kaip „lėtas“, nes apskritai planetos gyventojų per tą patį laikotarpį padaugėjo 45,8 proc., tai yra katalikų daugėjimas buvo mažesnis, todėl jų dalis pasaulyje sumažėjo.
Žinoma, palyginti su atskirų žemynų statistika, katalikų skaičius kito labai nevienodai, kas atspindėjo ne tik evangelizacinių pastangų rezultatus, bet ir bendrąsias demografines tendencijas. Štai Europoje per 1978-2001 metų laikotarpį katalikų skaičius išaugo tik 5,3 proc., o pastaraisiais metais jis netgi mažėja. Tai susiję ne tik su žemyne vykusios sekuliarizacijos pasekmėmis (jeigu, pavyzdžiui, Prancūzijoje tik apie trečdalis naujagimių yra krikštijami, tai katalikų dalis, tarp šalies gyventojų dabar sudaranti apie 65 proc., perspektyvoje natūraliai mažės), bet taip pat ir su apėmusia demografine krize. Dėl Europoje sumažėjusio gimstamumo (senasis žemynas tampa „senelių“ žemynu) nyksta bendrasis gyventojų skaičius, todėl mažėja ir europiečių katalikų.
Per minėtą 23 metų popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpį Afrikoje katalikų skaičius išaugo beveik pusantro karto. Jų gausėjimo sparta netgi pralenkė bendrąjį šio žemyno demografinį gyventojų skaičiaus augimą, ir tai kalba apie sėkmingus misionierių darbo rezultatus. Azijoje katalikų daugėjo taip pat palyginti sparčiai – 71 proc., – tačiau evangelizacijos baruose reikėtų laukti didesnės pažangos. Juk Azijoje gyvena daugiau kaip pusė planetos gyventojų, o katalikai sudaro tik tris procentus bendro jų skaičiaus. Tiesa, Aziją jau „pasidalijusios“ didžiosios religijos, todėl aktyvesnė misijinkystė čia susilaukia gana stipraus pasipriešinimo ir netgi krikščionių mažumos diskriminavimo, todėl reikalingas lankstumas ir tarpreliginis dialogas.

* * *

Ypač svarbi yra sielovadoje dirbančių asmenų statistinė dinamika, nes būtent jie palaiko Katalikų Bažnyčios realų gyvybingumą ir garantuoja pastoracijos tęstinumą. „Annuario Pontificio–2003“ duomenimis, 2001 metų pabaigoje visame pasaulyje sielovadoje darbavosi 4,27 mln. žmonių: 4649 vyskupai, 405067 kunigai (266448 dieceziniai kunigai ir 138619 kunigai vienuoliai), 29204 nuolatiniai diakonai, 54970 vienuoliai, neturintys kunigystės šventimų, 792317 seserys vienuolės (tarp jų 51973 vienuolės, priklausančios kontempliatyvioms kongregacijoms), 31512 pasaulietinių institucijų nariai, 112244 kunigystei besirengiantys seminaristai, 139078 pasaulietiniai misionieriai ir 2,9 mln. katechetų.
Statistiniai duomenys rodo, kad diecezinių kunigų pasaulyje daugėja, o kunigų vienuolių mažėja ir šis santykis apsprendžia bendrąją dvasininkų skaičiaus kaitą. Štai per vienerius metus (tarp 2000 ir 2001 metų pabaigos) diecezinių kunigų pasaulyje padaugėjo 667, tačiau kunigų vienuolių sumažėjo 778 ir tai apsprendė bendrąjį neigiamą balansą (–111). Palyginti su pastarųjų penkerių metų statistika (1996-2001), balansas yra teigiamas (+731), nes diecezinių kunigų per tą laikotarpį padaugėjo 3549, o kunigų vienuolių sumažėjo 2816. Vertinant kunigų skaičiaus dinamiką nuo popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato pradžios, balansas vėl tampa neigiamas, nes per 1978-2001 metų laikotarpį kunigų vienuolių sumažėjo net apie 20 tūkst. ir šio mažėjimo negalėjo kompensuoti diecezinių kunigų skaičiaus išaugimas 4 tūkst. Bendras kunigų skaičius pasaulyje per pastaruosius 23 metus sumažėjo apie keturis procentus.
Kadangi per minėtą 1978-2001 metų laikotarpį pasaulyje katalikų skaičius išaugo 40 proc., o kunigų skaičius sumažėjo keturiais procentais, tai atitinkamai turėjo gerokai išaugti kunigų sielovadinio darbo krūvis. Jeigu 1978 metais vidutiniškai vienam pasaulio kunigui teko 1797 katalikai, tai 2001 metais - jau 2619 katalikų, tai reiškia „pastoracinio krūvio“ išaugimą netgi 45 proc.
Žinoma, atskirose pasaulio dalyse dvasininkų skaičiaus augimas yra nevienodas ir atspindi tiek demografinius, tiek sekuliarizacijos bei evangelizacijos eigą. Jau buvo minėta, kad per pastaruosius 23 metus (nuo 1978 iki 2001-ųjų pabaigos) Afrikoje katalikų padaugėjo pusantro karto. Tačiau kunigų skaičiaus augimas „juodajame“ žemyne buvo dar didesnis – dvasininkų padaugėjo netgi 2,2 karto! Azijoje taip pat kunigų skaičiaus didėjimas (90 proc. per 23 metus) pralenkė katalikų daugėjimą (71 proc.). Tuo tarpu daugelyje Vakarų pasaulio šalių kunigų skaičius nuolat mažėjo. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 1978 metų kunigų (diecezinių ir vienuolių) sumažėjo apie 20 proc.
Nors daugelyje Europos šalių kunigų skaičius mažėja, tačiau vis dėlto sielovadinė padėtis yra daug geresnė, negu, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje, kur dvasininkų daugėja, tačiau vis dar labai trūksta. Štai, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur gyvena apie 30 mln. katalikų, yra beveik 15 tūkst. diecezinių kunigų (per pastaruosius penkerius metus jų sumažėjo vienu tūkstančiu). Tuo tarpu didžiausioje katalikiškoje valstybėje Brazilijoje, kur gyvena apie 150 mln. katalikų, yra tik dešimt tūkstančių diecezinių kunigų, ir jų sielovadinio darbo krūvis tikrai didelis.

* * *

Tam tikrą optimizmą dėl dvasininkų luomo skaitmeninių perspektyvų kelia nuolatinis klierikų daugėjimas pasaulyje. Per paskutinius vienerius Vatikano statistikoje minimus metus (2000-2001) seminaristų skaičius pasaulyje išaugo pusantro procento - nuo 110583 iki 112244. Per visą statistikoje minimą popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpį (1978-2001) seminarijų studentų skaičius beveik padvigubėjo, nes 1978 metais buvo apie 64000 klierikų. Tačiau vėlgi atskirose pasaulio dalyse jų skaičiaus kaita buvo labai nevienoda: Afrikoje per 23 dabartinio pontifikato metus klierikų skaičius išaugo 2,7 karto, Azijoje - 1,4 karto, tuo tarpu Šiaurės Amerikoje (JAV ir Kanada) sumažėjo netgi 40 proc.
Europoje 1978-2001 metų laikotarpiu klierikų padaugėjo aštuoniais procentais, tačiau tiek šalių, tiek laiko atžvilgiu ši statistinė dinamika buvo labai nevienoda. Per pirmuosius dešimt dabartinio pontifikato metų (1978-1988) seminarijų studentų skaičius Europoje buvo išaugęs 28 proc., tačiau per vėlesnius trylika metų jis vėl nukrito daugiau kaip 15 proc. Ekspertai vertina, kad tam, jog kunigų skaičius bent jau nemažėtų, tai yra dėl amžiaus atsistatydinančius dvasininkus pakeistų naujai įšventinti kunigai, reikia, kad seminaristų skaičius sudarytų mažiausiai 12,5 proc. esamo kunigų skaičiaus. Pavyzdžiui, Lenkijoje ši dalis yra beveik dvigubai didesnė (klierikų skaičius yra lygus apie 24,5 proc. šalyje esamo kunigų skaičiaus), tačiau Anglijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ši dalis yra gerokai mažesnė už reikalingą 12,5 proc. minimumą. Todėl kunigų skaičius Vakarų Europos šalyse artimiausiais dešimtmečiais, matyt, išlaikys mažėjimo tendenciją, taip sukeliant rimtų sunkumų sielovadai.
Dar labiau dramatiškesnė padėtis yra su seserimis vienuolėmis, kurių skaičiaus spartaus mažėjimo Vakarų šalyse kol kas negali kompensuoti gausėjantys pašaukimai Trečiajame pasaulyje. Per pastaruosius penkerius metus (1996-2001) seserų vienuolių skaičius pasaulyje sumažėjo nuo 828660 iki 792317. Didžiausias sumažėjimas per šį laikotarpį užfiksuotas Europoje (-39058) ir Šiaurės Amerikoje (-17201), tuo tarpu Afrikoje (+4002) ir Azijoje (+14552) moterų kongregacijos gerokai pasipildė naujomis narėmis. Nepaisant didelio sumažėjimo, daugiausia seserų vienuolių tebėra Italijoje (2001 metais jų buvo 111032), o štai antrą vietą, aplenkiant Jungtines Amerikos Valstijas, jau užėmė Indija, kur yra 83186 moterų vienuolijų narės.
Yra keturios kategorijos pastoracinės srities darbuotojų, kurių skaičius stabiliai didėja. Per vienerius metus (2000-2001) nuolatinių diakonų pasaulyje pagausėjo 4,9 proc., pasaulietinių institutų narių skaičius atitinkamai išaugo 2,7 proc., pasauliečių misionierių 10,1 proc. ir katechetų - 6,5 proc. Tačiau šie asmenys tik iš dalies gali kompensuoti pagrindinių dvasinių luomų - kunigų ir vienuolių - išryškėjusias skaitmeninio augimo problemas.

* * *

Neseniai Vašingtone (JAV) veikiančiame katalikų apaštalavimo sociologinių tyrimų centre CARA buvo išleista išsami studija „Globalinė katalikybė“, („Global Catholicizm“), kurioje apžvelgiami dideli statistiniai pasikeitimai pasaulinėje Katalikų Bažnyčioje, įvykę XX amžiuje (1900-2000 metais). Skaitant šios knygos aptarimą, pateiktą katalikų žinių agentūros CNS, peršasi aiški išvada: per praėjusį šimtmetį katalikybė realiai iš „europinės religijos“ pasidarė tikra „globaline religija“, taip įgyvendinant Kristaus apaštalams duotą nurodymą skelbti Evangeliją „iki pasaulio pakraščių“.
Iš tikrųjų, jeigu 1900 metais iš visų tuomet planetoje buvusių 267 mln. katalikų du trečdaliai gyveno Europoje, tai 2000 metais europiečiai sudarė tik šiek tiek daugiau nei ketvirtadalį to milijardo katalikų, kuriuos turime pasauliniame kontekste. Per praėjusį šimtmetį Europoje katalikų padaugėjo 55 procentais, tačiau Amerikoje (Šiaurės ir Pietų) jų skaičius išaugo septynis kartus, o Afrikoje net 70 kartų (!). 2000 metais Šiaurės ir Pietų Amerikoje (nors pagrindinis svoris čia tenka „lotyniškajai“ jos daliai) gyveno 520 mln. katalikų, Europoje 280 mln., Afrikoje 130 mln., Azijoje 108 mln. ir Okeanijoje (Australijoje ir Ramiojo vandenyno salose) aštuoni milijonai katalikų.
Knygoje „Global Catholicism“ lyginami atskirų pasaulio dalių ir šalių Bažnyčios statistiniai duomenų pasikeitimai tarp 1900, 1950 ir 2000 metų. Kadangi sparčiausi pokyčiai išryškėjo būtent antrojoje praėjusio šimtmečio pusėje, tai pastarųjų tendencijų apžvalga turi didžiausią vertę, kuri atskleidžia tam tikrą išlikusių katalikų ir sielovadininkų pasiskirstymo netolygumą. Štai, pavyzdžiui, 1950 metais Europoje gyveno 49 proc. pasaulio katalikų, 76 proc. kunigų ir 64 proc. seminaristų. 2000 metais Europa turėjo jau tik 27 proc. pasaulio katalikų, tačiau vis dar 52 proc. kunigų ir tik 24 proc. seminaristų. Taigi europiečių dvasininkų statistinis potencialas kol kas yra didelis, tačiau mažėjant pašaukimų skaičiui ir vykstant bendrajam senėjimo procesui jų stygius taps vis ryškesnis.
Tuo tarpu Afrikoje yra priešinga tendencija: dvasinio luomo narių augimas pastaraisiais dešimtmečiais gerokai pralenkė pačių tikinčiųjų skaičiaus didėjimą. 1950 metais Afrikoje gyveno trys procentai pasaulio katalikų ir tokią pat dalį - tris procentus - sudarė tame žemyne esantys kunigai bei seminaristai. 2000 metais Afrika jau turėjo septynis procentus pasaulio katalikų, tačiau afrikiečių kunigų dalis išaugo iki dvylikos procentų, o afrikiečių seminaristų - net iki aštuoniolikos procentų. Taigi perspektyvoje, matyt, vis dažniau be kunigų likusiose Europos šalių parapijose teks matyti dirbančius afrikiečius dvasininkus, nes dalyvavimas Eucharistijos aukoje yra ne tik tikinčiųjų pareiga, bet ir teisė, kurios įgyvendinimu bažnytinė vadovybė turi rūpintis. Žvelgiant į tolimesnę ateitį, galima pasvarstyti apie dabar fantastine atrodančią evangelizacijos krypties kaitą: jeigu ankstesniais šimtmečiais europiečiai misionieriai evangelizavo Afrikos pagonis, tai XXI a. antroje pusėje jau juodaodžiai misionieriai darbuosis nukrikščionėjusioje Europoje (jeigu iš viso bus dar ką evangelizuoti dėl žemyną apėmusios progresuojančios demografinės krizės).
O dėl Lotynų Amerikos, kuri tampa realiu pasaulinės katalikybės centru (gyvena beveik pusė planetos katalikų), tai tenka pripažinti, kad nors ten dvasinių pašaukimų daugėja, tačiau per pastaruosius dešimtmečius vis dar nepavyko įveikti esančios disproporcijos tarp bendro katalikų ir kunigų skaičiaus. 1950 metais Lotynų Amerikoje gyveno 33 proc. pasaulio katalikų, bet tik devyni procentai kunigų ir vienuolika procentų seminaristų. 2000 metais Lotynų Amerika jau turėjo 42 proc. pasaulio katalikų, tačiau tik 15 proc. kunigų ir 28 proc. seminaristų.
Gana spartus seminarijų studentų daugėjimas Lotynų Amerikoje garantuoja, kad minėta tikinčiųjų ir sielovadininkų disproporcija bus išlyginta.
Tačiau kol kas kunigų darbo krūvis Lotynų Amerikoje yra labai didelis, nes vidutiniškai viena parapija tame žemyne 2000 metais turėjo 15 tūkst. katalikų, kai tuo tarpu pasaulinis parapijos narių vidurkis buvo 4,8 tūkst. katalikų. Palyginimui galima nurodyti, kad 2000 metais vidutinė parapija JAV turėjo 3,1 tūkst. katalikų ir Europoje - 2,2 tūkst. katalikų. Kadangi per laikotarpį nuo 1950 iki 2000 metų pasaulyje katalikų padaugėjo daugiau nei dvigubai - nuo 437 mln. iki 1,045 mlrd., o kunigų skaičius išaugo tik vienuolika procentų - nuo 364 tūkst. iki 405 tūkst., tai, kaip anksčiau jau buvo minėta, vienam kunigui tenkančių tikinčiųjų skaičius pastaraisiais dešimtmečiais nuolat didėja. 1950 metais vienam pasaulio kunigui vidutiniškai teko 1203 katalikai, o 2000-aisiais - jau 2579 katalikai.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija