Pirmasis puslapis
Lietuva
Gimtas kraštas
Krikščionybė šiandien
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsniai
Poezija
Atmintis
Istorija ir dabartis
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Sunki pradžia

Italijos, perėmusios pirmininkavimą Europos Sąjungai, premjeras Silvio Berluskonis, pristatydamas Europos Parlamente Italijos programą vadovaujant ES, pirmiausia pažymėjo sieksiąs stiprinti transatlantinius ryšius tarp JAV ir ES. Pasak Italijos premjero, negalima leisti jokios politinės konkurencijos tarp JAV ir Europos. Jo žodžiais tariant, konkurencija galima ekonomikoje ir versle, bet tiktai ne politikoje. Jau iš anksto Europos kairieji labai nepalankiai buvo nusistatę prieš S.Berluskonį. Tą nepalankumą netiesiogiai pakurstė dar Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas ir Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis. Kairiųjų socialistų atstovas Europos Parlamente Vokietijos parlamentaras Martinas Šulcas užsipuolė Italijos premjerą, pareikšdamas, kad jis negali būti Italijos premjeru, tuo pačiu būdamas žiniasklaidos magnatu. Europarlamento kuluaruose neabejojama, kad Italijos kairieji sukurstė vokiečių parlamentarą užsipulti S.Berluskonį. Pastarasis neliko skolingas ir pasiūlė vokiečių deputatui nusifilmuoti dabar Italijoje kuriamame filme apie hitlerinę koncentracijos stovyklą ir atlikti jame kapo (kalinių prižiūrėtojo) vaidmenį. Dėl to labai įsižeidė Vokietijos kancleris G.Šrioderis ir pareikalavo, kad Italijos premjeras atsiprašytų. Nei G.Šrioderis, nei Ž.Širakas negali atleisti S.Berluskoniui už jo paramą Jungtinėms Valstijoms. Daugeliui, ypač kairiesiems Europos politikams, nepatinka ir S.Berluskonio raginimas sukurti stiprias ES karines pajėgas, nes, pasak jo, neturint karinės jėgos, negalima kalbėti ir apie diplomatinę bei politinę jėgas.
Apžvalgininkų nuomone, nepalankus kai kurių ES politikų požiūris į S.Berluskonį laikui bėgant išnyks. Svarbiausia iškilsianti problema Europos Sąjungai labai greitai bus ne S.Berluskonis, o naujoji Europos Konstitucija. Tai pranašauja visi politologai. Jau dabar dėl Europos Konstitucijos iškilo ES skilimo pavojus. Ir visai nesvarbu, kad Europos Konventas patvirtino Konstitucijos projektą. Bet, kaip pripažino pats karščiausias naujosios Konstitucijos projekto įkvėpėjas, buvęs Prancūzijos prezidentas Valeri Žiskaras d’ Estenas, tikrieji sunkumai dar tik prasideda. Mat Konstitucijos projekto svarstymas įžengė į naują stadiją – svarstymą nacionaliniuose parlamentuose. Trylika dabartinių ES šalių ir būsimųjų ES valstybių vadovai jau pareiškė, jog turi nemažai rimtų pretenzijų V.Ž.d’Esteno Konstitucijos projektui. Pasak vieno Europos politiko, tos pretenzijos turi principinį charakterį.
Iš vykstančių aštrių diskusijų dėl Konstitucijos projekto jau išryškėjo, kad Europa pasidalijo į tris stovyklas. Vadinamiesiems maksimalistams, siekiantiems kuo didesnės Europos integracijos, priklauso Prancūzija, Vokietija ir Italija. Prie jų šliejasi Belgija, Olandija ir Liuksemburgas. Kaip tik šios valstybės ir stovėjo prie Europos Sąjungos ištakų.
Kita valstybių grupė pasisako ne už maksimalią, o laipsnišką integraciją, kuri neturėtų pažeisti ES valstybių savarankiškumo ir dalies suvereniteto. Šios grupės lyderės – Didžioji Britanija ir Ispanija. Prie jų pozicijos linkusios prisidėti Danija, Švedija, Airija ir Austrija. Iš būsimųjų ES naujokių Londono ir Madrido nuostatas palaiko visiškai arba didele dalimi Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija ir Kipras. Tiesa, yra dar viena grupė, kurią sudaro vadinamieji „absoliutūs konservatoriai“. Juos visiškai tenkina dabartinis ES darbo mechanizmas ir jie baiminasi dėl bet kokių radikalių permainų, kurios esą gali net sugriauti ES. Tiems „konservatoriams“ priklauso Suomija, Portugalija, Malta ir iš dalies Graikija.
Aišku, pats skausmingiausias naujosios ES Konstitucijos klausimas yra būsimosios ES valdžios pasiskirstymas ir tos valdžios galios. Prancūzija, Vokietija ir Italija nori, kad naujoji Konstitucija dar labiau sustiprintų jų vadovaujantį vaidmenį Europos aljanse. Savo ruožtu mažosios valstybės pabrėžia savo teisę daryti įtaką Europos Sąjungos sprendimams. Konstitucijos kūrėjai kaltina tas „mažąsias“ siaurais nacionaliniais interesais.
Vertėtų dar kartą priminti pagrindines ES Konstitucijos projekto nuostatas. Pirmiausia Konstitucija garantuoja pagrindines žmonių teises: žodžio ir spaudos bei tikėjimo laisvę, taip pat teisę į gyvybę, švietimą ir darbą.
- Europos Taryba, į kurią įeis ES šalių vadovai, penkeriems metams išrinks ES prezidentą. Taigi nueis į praeitį principas, kai ES valstybės rotacijos būdu po pusę metų vadovaudavo ES. Išrinktasis ES prezidentas atstovaus vieningai Europai tarptautinėje arenoje ir rengs programas ES viršūnių susitikimams.
– ES užsienio reikalų ministras bus atsakingas už vieningą Europos politiką – nuo kovos prieš terorizmą iki 60 tūkst. karių karinio korpuso dislokacijos. ES užsienio reikalų ministras kartu su prezidentu atstovaus Europai tarptautinėse organizacijose, taip pat Jungtinėse Tautose.
– Nepaisant ES plėtros, Europos Komisijoje lieka penkiolika narių. Šalys rotacijos principu keis viena kitą Europos Komisijoje. Šios komisijos pirmininkas, kurį išrinks Europos Parlamentas, galės skirti penkiolika komisarų, tačiau be balso teisės.
– Europos Parlamentas taps išplėstas. Vietoj dabartinių 626 deputatų Strasbūre posėdžiaus 732 parlamentarai.
– Europos Sąjungos sprendimai turėtų būti priimami daugumos šalių, atstovaujančių 60 proc. visos ES gyventojų. Veto teisė kiekvienam ES nariui išlieka tik keliais principiniais klausimais – pavyzdžiui, mokesčių, užsienio ir gynybos politikoje.
– ES šalys gali slaptai balsuodamos paskirti Europos prokurorą dėl kovos sustiprinimo su nusikalstamumu ir terorizmo apraiškomis Europos Sąjungos viduje.
– Bet kuri ES narė turi teisę išeiti iš Sąjungos, iš anksto pranešdama apie savo sprendimą.
Tuo tarpu Europos Parlamentas pareikalavo, kad S.Berluskonis viešai atsiprašytų vokiečių socialisto, o to nepadarius grasina nutraukti visus santykius su Europos Komisija.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"