| Nepalūžęs
 |
Rašytojas Vasilis Bykovas |
Pabaigė savo gyvenimo kelią visame
pasaulyje žinomas baltarusis rašytojas Vasilis Bykovas. Jis mirė
praėjus vos trims dienoms, kai buvo paminėtas jo 79-asis gimtadienis.
V.Bykovas gimė 1924 m. birželio 19 d. Byčkovo kaime, Vitebsko srityje.
Dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, kurio prisiminimai, patirti
išgyvenimai ir žiaurumai, tapo pagrindiniu jo neblėstančios kūrybos
šaltiniu. Jo apysakos Gervių klyksmas, Trečioji raketa, Alpių
baladė, Sotnikovas, Obeliskas, Mirusiesiems neskauda, Prakeiktoji
aukštuma susilaukė didžiulio populiarumo ne tik Sovietų Sąjungoje,
bet ir buvo išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Nepaisant to, kad
partiniai ortodoksai ir sovietų generolai bei maršalai, kai kurie
karo metu net neuostę parako, iš pat pradžių, pasirodžius jo pirmiesiems
kūriniams, labai nekentė rašytojo. 1974 metais jis buvo apdovanotas
valstybine premija, o 1986-aisiais už apysaką Nelaimės ženklas
gavo net Lenino premiją. Mat Maskvos ideologai suvokė, jog, ignoruojant
V.Bykovo nepaprastą populiarumą visuomenėje, galima susilaukti nemalonių
pasekmių, rašytojui įsiliejant į disidentų gretas. Beje, V.Bykovas
niekad ir neslėpė savo labai kritiško požiūrio į sovietinio režimo
grimasas ir suniekino vadinamųjų istorikų skelbiamas grubias klastotes
apie Antrąjį pasaulinį karą.
Birželio 19 dieną Baltarusijos miestelyje Staryje Dorogi, esančiame
už 100 kilometrų nuo Minsko, rašytojo bičiulių ir užsienio kolegų
rūpesčiu bei lėšomis buvo atidengtas paminklas V.Bykovui granito
akmuo su rašytojo bronziniu bareljefu. Baltarusijos valdžia, konkrečiai,
prezidentas A.Lukašenka, neleido pastatyti paminko Minske.
Vos atėjus į valdžią A.Lukašenkai, V.Bykovas stojo prieš autoritarinį
jo režimą, reiškė didelį susirūpinimą dėl niekinamos Baltarusijos
istorijos kultūros, ypač kalbos. Jis smerkė sparčiai atkuriamą komunistinę
tvarką, padorių rašytojų ir kitų žmonių persekiojimą, opozicijos
veikėjų žudymą, žodžio ir spaudos laisvės užgniaužimą. Iškart iš
valdančiųjų lūpų pasigirdo prakeiksmų ir grasinimų rašytojui srautas.
Todėl V.Bykovui neliko nieko kita, kaip emigruoti. Nors iš įvairių
šalių, tarp jų ir iš Lietuvos bei Lenkijos, buvo pasiūlymų priglausti
rašytoją, jis pasirinko Vokietiją. Pagalbos ranką jam ištiesė tų
pačių kruvinųjų fašistų vaikai ir vaikaičiai, su kurių tėvais
kovėsi fronte V.Bykovo knygų herojai ir jis pats. Taigi Baltarusijos
liaudies rašytojas pasitraukė į Suomiją, o netrukus persikėlė į
Vokietiją, kur Frankfurto prie Maino valdžia suteikė jam būstą ir
mokėjo stipendiją kaip pasaulyje pripažintam kūrėjui. Jau sunkiai
sergantis skrandžio vėžiu jis baigiančio savo kadenciją Čekijos
prezidento ir didelio V.Bykovo kūrybos gerbėjo Vaclavo Havelo kvietimu
persikraustė į Čekiją, kur jam buvo mokama pensija.
Likus savaitei iki mirties, Rusijos žurnalistas Anatolijus Sadunovas
gavo interviu iš V.Bykovo, kuris sutiko atsakyti į kelis žurnalisto
klausimus.
Jūs, kaip ir anksčiau, liekate politiniu tremtiniu?
Esu priverstas gyventi užsienyje. Režimas, kuris dabar yra tėvynėje,
neleidžia man ne tik kurti, bet ir gyventi savo namuose. Kaip galima
gyventi šalyje, kurioje siaučia mirties eskadronai? Tuos eskadronus
sukūrė valdžia ir jie sistemingai naikina jai neįtinkančius žmones.
Aišku, pirmiausia dingsta tie, kurie nepritaria dabartinei valdžiai.
Natūralu, kad Rusijos žiniasklaida apie tai kalba labai nenoromis.
Ar Baltarusijos valdžia nebandė jūsų papirkti?
Nepraeidavo nė savaitė, kad valdžia, pasinaudodama savo ir Maskvos
rašeivomis, nepiltų savo purvo ant manęs. Todėl apie kokį papirkimą
galima kalbėti? Koncentracijos stovyklos kalinių niekas nepapirkinėja
jie sunaikinami!
Esu įsitikinęs, jog panašūs į Baltarusijos režimai nekreipia dėmesio
į kūrėjo populiarumą, jeigu menininkas nešlovina tų režimų. Tokie
žmonės atiduodami policijos ir saugumo struktūroms, tad žmogui belieka
bandyti kautis ne už visuomenės interesus, o tik už elementariausią
paties išlikimą.
Koks, jūsų nuomone, labiausiai priimtinas Rusijos ir Baltarusijos
santykių variantas?
Norėčiau pabrėžti skirtumą tarp sąvokų valstybių sąjunga ir integracija.
Niekas Baltarusijoje neprieštarauja savarankiškų valstybių sąjungai,
taip pat, kad Baltarusija bendradarbiautų su kitomis valstybėmis.
Pirmiausia su kaimyninėmis Lietuva, Lenkija ir Ukraina. Galbūt
ir su Rusija. Bėda ta, kad dabar žodžiais sąjunginė valstybė pridengiami
visai kiti tikslai bei akcijos. Visa tai daroma turint vieną pagrindinį
tikslą sovietinės imperijos atkūrimą. To nesuprasti gali tiktai
riboti ar piktavaliai politikai arba visiški kvailiai. Na, o komunistai
savo reikalą išmano, tokį tikslą jie užsibrėžė jau seniai. Todėl
Baltarusijos vadovybė palaiko santykius su Rusija tik tų komunistinių
jėgų pastangomis. Tačiau aš norėčiau įspėti visus rusus: po to,
kai į Rusijos Federaciją įsilies antidemokratinis Baltarusijos režimas,
Rusija dar labiau ir ilgam laikotarpiui nutols nuo demokratinio
vystymosi.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"
|