Atnaujintas 2003 m. liepos 9 d.
Nr.53
(1157)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Gimtas kraštas
Krikščionybė šiandien
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsniai
Poezija
Atmintis
Istorija ir dabartis
Nuomonės

Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Dievas, Tėvynė, Žmogus
(Pirmąsias Bernardo Brazdžionio mirties metines minint)

Poetas Bernardas Brazdžionis

Jau metai, kai netekome Poeto. Bet likome su Juo, su „Kunigaikščių miestu“ ir „Viešpaties žingsniais“, su „Didžiąja kryžkele“ ir „Vidudienio sodais“, su daugybe posmų, išmoktų dar pradinės mokyklos suole, kartotų studijų auditorijose, partizanų žeminėse, Sibiro sniegynuose ir Čikagos priemiesčiuose. Ir nėra jėgos, kuri ištrintų tą atmintį, nors laikas grėsmingai bando kėsintis į šį mūsų turtą. Todėl privalome ne tik jį branginti, bet ir kasdien prižiūrėti. Čia spausdinamos eilutės – tai tik priminimas, kad nuolat atsiverstume didžiojo meistro puslapius, kuriuose tiek šviesos ir grožio.

„Viešpatie, tai Tu ten praėjai“

Kad B.Brazdžionio poezijoje žymi vieta tenka religinei lyrikai, žino visi. Ir pripažįsta visi. Net tie, kuriems ši tematika yra svetima. Tačiau svarbiausia šiandien, atrodo, yra suvokti B.Brazdžionio kūrybos visumą, apimtį, nužymėti jos vietą visoje mūsų religinėje poezijoje, turinčioje ne tik senas tradicijas, bet ir reikšmingų laimėjimų.


Lietuvių liaudies estetikos bruožai

Liaukimės manę, kad menas ir grožis gyvenime – prabanga. Taip mūsų liaudies nemanyta.

Paulius GALAUNĖ

Eseistinė apybraiža

Atlaidai

Lietuviams iš prigimties būdingas grožio pajautimas. Šitos natūralios pajautos atėjo per liaudies dainą, rūtų darželį, ratelio prieverpstę, margutį, koplytėlę, per kasdienį bendravimą su žmonėmis. Kas labiausiai galėjo sužadinti pirmapradę žmogaus dvasinę regą, jeigu ne gamtos artumas, nes gamta seikėja ne tiktai materialias dovanas. Patriarchalinis kaimas ilgus metus saugojo bendravimo savastį, elgesio gerumą, moralinį grožį, estetines pagavas. Tai aiškiai matyti iš tautosakos, papročių, švenčių, liaudies meno. Norint pažinti žmonių dvasią, būtina susipažinti su įvairiapuse jų kūryba, o norint suvokti paprastą ir natūralų kūrybos grožį, nebūtina jo ieškoti dainos įmantrume, pastato modernume, papročio universalume. Tereikia pabūti kurį laiką kaime kartu su visais. Turiu galvoje ne šiandienį plytų miestelį, bet savitą dzūkų ar pamerkijos gatvinį kaimą, žemaičių vienasėdį, suvalkiečių želdynuose skendinčią sodybą. Kaimo žmonių grožio samprata yra itin savaiminė ir dabar dar kai kur neužgožta miesto įtakos.