| Dievas,
Tėvynė, Žmogus
(Pirmąsias Bernardo Brazdžionio mirties metines minint)
|
Poetas Bernardas Brazdžionis |
Jau metai, kai netekome Poeto. Bet
likome su Juo, su Kunigaikščių miestu ir Viešpaties žingsniais,
su Didžiąja kryžkele ir Vidudienio sodais, su daugybe posmų,
išmoktų dar pradinės mokyklos suole, kartotų studijų auditorijose,
partizanų žeminėse, Sibiro sniegynuose ir Čikagos priemiesčiuose.
Ir nėra jėgos, kuri ištrintų tą atmintį, nors laikas grėsmingai
bando kėsintis į šį mūsų turtą. Todėl privalome ne tik jį branginti,
bet ir kasdien prižiūrėti. Čia spausdinamos eilutės tai tik priminimas,
kad nuolat atsiverstume didžiojo meistro puslapius, kuriuose tiek
šviesos ir grožio.
Viešpatie, tai Tu ten
praėjai
Kad B.Brazdžionio poezijoje žymi
vieta tenka religinei lyrikai, žino visi. Ir pripažįsta visi. Net
tie, kuriems ši tematika yra svetima. Tačiau svarbiausia šiandien,
atrodo, yra suvokti B.Brazdžionio kūrybos visumą, apimtį, nužymėti
jos vietą visoje mūsų religinėje poezijoje, turinčioje ne tik senas
tradicijas, bet ir reikšmingų laimėjimų.
Dievo, religijos motyvai nuskamba ankstyvojoje poeto kūryboje ir
tęsiasi, įgydami labai įvairius pavidalus, iki paskutiniųjų eilėraščių.
Jau kūrybinio kelio pradžioje B.Brazdžionis dovanojo mums tikrą
lyrikos šedevrą Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį (1929), kuriame
randame ne tik subtiliai išreikštus religinius jausmus (aš taip
buvau pasiilgęs // tavęs, šventasis berneli
), bet kur nuskamba
dar niekada anksčiau mūsų poezijoje negirdėti motyvai darnus religinių
ir socialinių motyvų junginys (gal aš, piliečiai mandagūs, santūrūs,
// nevertas pakelti akių į dangų, // O bet pastačiau šituos mūrus
// Ir tuos didelius didelius langus). Čia jau išgirstame tuos charakteringus
B.Brazdžionio religinės lyrikos akordus, kurie skambės visoje vėlesnėje
poezijoje ir kurių esmę taikliai nusakė Jonas Grinius: Jo religijoje
klaidžiojimų ir sentimentalumo nėra. Religija jam nėra malonus baltų
avinėlių glostymas, bet giliaprasmis, svarbus, su žmonių egzistencija
susietas įpareigojantis faktas. Tokia giliaprasmė, skambanti
tai galingais būgnų ir liutaurų garsais, tai suvirpanti skaidriu
fleitos balsu B.Brazdžionio religinė lyrika tęsiasi per visus ilgos,
sudėtingos, įvairios poeto kūrybos laikotarpius.
Bene daugiausia religinės poezijos eilėraščių randame 1931-1936
metų rinkiniuose (Jerichono rožė, Krintančios žvaigždės ir Ženklai
ir stebuklai). Tai dar jauno poeto kūryba, kurioje gausu ir įspūdingų
laimėjimų, ir neišvengiamų nesėkmių ieškojimų keliuose. Būtent šiuo
laikotarpiu, pasinėręs į naujų biblinės, liturginės leksikos klodų
paieškas, poetas pažerdavo ne kartą jų aiškiai per daug, netrukus
dėl to sulaukęs kritikos priekaištų. Brandžios kūrybos metais B.Brazdžionis
sugebėjo išvengti tokių klaidų ir jau tuoj pat išėjusiuose rinkiniuose
Kunigaikščių miestas (1939) ir ypač Viešpaties žingsniai (1943)
pateikė nuostabių religinės poezijos perlų, savo giliu jausmu, subtilia
menine išraiška žavinčių iki šiol. Verta paminėti bent ryškiausius
Keleivis iš Edomo, Fuga Florencijos San Croce, Viešpaties
žingsniai, Po Viešpaties dangum, Ave Crux, Kauno katedra
ir kt. Šia proga galima prisiminti vargu ar kieno nors paminėtą
faktą, charakteringą poetui. Kelionės po Italiją (1938 m.) įspūdžius
B.Brazdžionis išsakė vos viename eilėraštyje Fuga Florencijos
San Croce. Poetui ir Dožų rūmų, ir Canale Grande grožį nustelbia
San Croce bazilikos vargonų gausmas, kurio paveiktas lyg ekstazėje
drauge su Dernte, Makiaveliu, Galilėjumi kartoja: O Viešpatie,
o Viešpatie, kaip milijonai // nevertas prieš Tave aš pult esmi.
Fuga skamba didingai, įtaigiai, netgi herojiškai kaip vienas ryškiausių
religinės lyrikos kūrinių.
Poeto, atsidūrusio tremtyje, lyrikoje gausėja tėvynės ilgesio motyvų,
bet ir religinė tematika neišnyksta; dažnai prarastos tėviškės vaizdai
pinasi su maldos žodžiais. Jausdamasis be gimtųjų namų kaip pakluonėje
audros išrautas medis (Ypatingai), poetas trokšta išvysti saulę
tekant ant baltų Pažaislio bokštų // Ir kaip gaudžia aleliuja Kauno
Katedros varpai. Ir eil. Mūsų maldos, sušalęs pasvietėse svetimose,
tiesia rankas į Aukščiausiąjį: Viešpatie, duok tėviškės dangaus.
Poetas sukuria net ištisą eilėraščių ciklą Jėzaus gyvenimas, primindamas
ir Kristų sinagogoje, ir prie Samarijos šaltinio, ir Mariją Magdaleną,
neradusią rytą Jo po antkapiu akmens, ir vandenis Genezareto,
giedančius: Ramybė su jumis
.
Religiniai motyvai glaudžiai susipynę su Sibiro tremties tematikos
kūriniais (Vyskupo liudijimas, Vėlinių pamaldos, Gyvybės kibirkštis).
Malda stiprina golgotų kelius einančiųjų dvasią, maldos žodžius
poetas skiria negrįžusiems į tėvynę, sukaustytiems Sibiro šalčių,
likusiems Kazachstano stepėse.
Labai įdomi paskutiniojo poeto rinkinio Šiapus ir anapus mūsų
laiko struktūra. Knygoje tarytum dvi dalys Musica sacra terrae
Dei ir Musica profana terrae humanis. Jei antrojoje dalyje, žmogiškojoje
kasdienybėje, išgirstame ir ironijos, net satyros gaidų, tai dieviškojoje
žemėje poetas randa savitų, religinės tematikos kūrinių sprendimų
(ciklai Apaštalų graffiti, Iš kun. Tatarės pamokslų, Katakombų
šviesa). Tokių originalių religinės poezijos sprendimų dar niekas
mūsų literatūroje nebuvo radęs, gaila, kad šis kūrybinės brandos
pasiekusio poeto rinkinys liko taip mažai pastebėtas, tinkamai neįvertintas,
nors jis reikšmingas ne tik B.Brazdžionio kūrybos, bet visos lietuvių
literatūros kontekste.
Religinės tematikos kūrinių lietuvių poezijoje niekada nestigo.
Tačiau B.Brazdžionio žodis yra galingas ir subtilus, originalus
ir įvairus, įtaigus ir nuoširdus, todėl poetui pelnytai tiktų primarijaus
vardas.
Lietuva, žemės žodi švenčiausias
Kaip religiniai, taip ir patriotiniai
motyvai B.Brazdžionio kūryboje girdimi nuo pirmųjų iki paskutiniųjų
posmų. Dievas, tėvynė, žmogus tai, galima sakyti, tie stulpai,
ant kurių laikosi ši didelė, įvairi poezija.
Dar iki 1940 metų rašytame eilėraštyje Odė tėvynei poetas išsakė
aktyvų, herojišką savo santykį su tėvyne: Tėvyne, tau mes griūvančių,
tau akmenio šventovių // nei ant kalvų, nei giriose, nei kloniuos
nestatysim. Tas herojiškasis patriotizmo suvokimas ryškiausią meninę
išraišką pasiekė įspūdingajame Paskutiniame pasmerkto myriop žodyje
kūrinyje, radusiame atbalsį tūkstančių skaitytojų širdyse. Įdomu
būtų palyginti šį kupiną vyriškos jėgos monumentalų kūrinį su intymiosios
lyrikos miniatiūra. Kuris jų įtaigesnis? Kuris pelnys daugiau skaitytojų
palankumo? Atsakymas tikriausiai vienas: aukščiausios prabos yra
tas lyrinis kūrinys, kuriame nuoširdus jausmas susilydo su tobula
menine forma. Ši poetinės estetikos aksioma pateikiama dėl to, kad
dažnai esame pratinami prie minties, jog tik trapūs, intymūs jausmai
yra tikra lyrika, o garsesnis balsas, visuomeninio turinio prisodrinta
mintis tai lyg ne poezija, o retorika ar dar kažkas blogiau. Paskutinis
pasmerkto myriop žodis geriausiai paneigia tokią pseudoestetinę
nuostatą. Šia proga verta prisiminti, kad ir B.Brazdžioniui, poetui
patriotui, ne vieną kartą buvo mesti priekaištai ne tik iš kairės,
bet ir iš dešinės, gąsdinant tuo pačiu tai retorikos, tai sentimentalizmo
baubu. O poetas liko ištikimas savo pasaulėžiūrai, savo kūrybinei
prigimčiai ir ėjo keliu, atvedusiu jį į aukščiausias poezijos viršūnes.
Ypač galingai poeto balsas nuskambėjo didžiausiais lietuvių tautos
išmėginimų metais, okupacijų ir karo audrų laikotarpiu. Kas neišgirdo
tada poeto raginimo lietuvį burtis prie lietuvio, šaukiančio įsupt
naujam darbymečiui varpus ir nekeršyti, kad karštos kraujo dėmės
// nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų. Poeto šauklio, poeto
pranašo žodis buvo išgirstas, tapo ištisos kartos savastimi, o
knyga Per pasaulį keliauja žmogus, glausta ir slėpta, tapo greta
Maironio Pavasario balsų pačiu ryškiausiu ne tik literatūrinio
gyvenimo faktu, bet ir dvasine vertybe.
Ar ne čia verta prisiminti poetus, kurie liko abejingi savo tautos
likimui, gulagų kankiniams, partizanų žūtims. Kurie atvirai skelbė:
Aš nestatau namų, aš nevedu tautos (H.Radauskas). Ar galima tokius
poetus smerkti, menkinti? Jokiu būdu ne. Tai tik kitokio tipo poetai.
Tiesa, gausiame mūsų poetų ceche jų labai mažai. Dauguma neatsiribojo
nuo savo tautos istorijos (J.Aistis, A.Miškinis, B.Krivickas, E.Mieželaitis,
iš dalies net S.Nėris ir t.t.). Poezijos dangus toks didelis, kad
jame tilps įvairiausio tipo žvaigždės. Problema kita. Įsigali tendencija
skirstyti poetus į tikrus (pavyzdžiui, H.Radausko tipo) ir ne
tokius tikrus. Anie dideli, šie šiaip sau. Jiems klijuojama
patoso poetų etiketė. Todėl J.Aistis ar A.Miškinis kai kuriais
eilėraščiais tikri, bet Partizanų šermenų ar Rūpintojėlių
Lietuvos autoriai jau ne tokie tikri. Žinoma, labiausiai ne
toks tikras yra B.Brazdžionis. Todėl, pavyzdžiui, literatūros tyrinėtojas
R.Šilbajoris stambioje knygoje Netekties ženklai daugelį straipsnių
skiria poetams K.Bradūnui ir Liūnei Sutemai, K.Borutai ir A.Mackui,
tik neranda vietos B.Brazdžioniui. Gal dėl to, kad ne visai tikras?
Ypač gausu patriotinių eilėraščių B.Brazdžionio išeivijos metų lyrikoje.
Ir tai suprantama. Tėviškės ilgesys, gimtųjų namų nostalgija nustelbia
visus kitus jausmus. Ir be tavęs aš lyg be duonos kasdieninės,
// Ir be tavęs tarytum žemė be lietaus, - rašo poetas, ir mes
tarytum drauge pajuntame, koks brangus tas gimtosios žemės ilgesys.
Tačiau stebina ne gausa, o žodžio spalvingumas, įvairumas, frazės
muzikalumas: ar poetas pieštų Lietuvos peizažo detales, ar prisimintų
brangius Kauno Katedros varpus, Pažaislio bokštus visur jaučiame
tikrą jausmą ir meistriškai pateiktą žodį. Prisiminkime Brangiuosius
akmenis, kur lietuviško žodžio virtuozas pažeria tokių spalvų,
tokių akordų, kad negali atsidžiaugti ausis, atsigėrėti akis. Eilėraštis
skamba lyg didinga fuga, kurios kiekvienai daliai, keisdamas tonaciją,
meistras randa vis naujų sąskambių, baigdamas subtilia kadencija:
Brangieji akmenys: žalių Sekminių šventės, // Ir tėvo motinos atsidūsėjimai
šventoriuje per sumą atlaidų.
Visai kitaip sukonstruotas panašios tematikos eilėraštis Visas
turtas kitas B.Brazdžionio lyrikos šedevras. Nedidelis kūrinėlis
baigiamas kondensuota fraze, sudėliota lyg iš granito išskeltais
luitais:
Visas turtas tilpo širdyse!
Visas turtas: protėvių dvasia,
Laisvės siekis ir gyvos širdies kūryba.
Negalima neprisiminti eilėraščio
Ypatingai, kuriam muziką sukūrė A.Paulavičius, ir B.Brazdžionio
lyrikos šedevras tapo tikru mūsų kultūros aukso fondo perlu.
Patriotinė B.Brazdžionio poezija kartais lyginama su Maironio eilėmis.
Sunkus toks lyginimas. Abu didieji poetai jau kitos literatūrinės
epochos atstovai. Tačiau nėra abejonių, kad abu jie paliko ryškiausius
pėdsakus ir mūsų literatūros arimuose, ir mūsų tautos dvasinėje
sąmonėje.
Per pasaulį keliauja žmogus
Žmogaus būties prasmė ir dramatizmas,
herojiški jo siekiai ir akistata su Amžinybe tai trečiasis B.Brazdžionio
poezijos laukas, ne mažiau derlingas ir reikšmingas, nei religinė
ar patriotinė tematika. Nors žmogaus likimo tema itin gausi, nors
žmogaus ir žmonijos būties motyvai apima plačiausią jausmų bei minčių
skalę, nors juos kurdamas poetas paliko dešimtis tikrų lyrikos šedevrų,
iki šiol tai mažiausiai aptarta ir įvertinta B.Brazdžionio kūrybos
dalis. Nuolat girdime, kad B.Brazdžionis tai laisvės šauklys,
kad religinio tikėjimo problematika jo kūryboje yra esminė (V.Daujotytė).
O esminė, sakyčiau, B.Brazdžionio poezijos ašis tai toji visuma,
kurią sudaro ir žvilgsnis į Apvaizdos kelius, ir nerimas dėl savo
tautos likimo, ir pastangos suvokti žmogaus egzistencijos paslaptį.
Tik suprasdami tą visumą galime pajusti B.Brazdžionio poezijos stiprybę
ir grožį.
Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad B.Brazdžionio žmogus yra
vienalytis, neturintis dvejonių ir neklystantis. Iš tikrųjų tai
sudėtinga, kupina nerimo būtybė. Dar kūrybinio kelio pradžioje poetas
išsakė tą žmogaus dvilypumą: Jis valdo sostus kaip nemirštantis
karalius, // O dūžta jis, kaip dūžtanti lėlė (eil. Žmogus). O
ir praėjus daugeliui dešimtmečių poetas mato žmogų ir tragišką (Visi
tavi keliai // Tiktai šešėlis liks marškonio drobėj), ir susirūpinusį
savo likimu (Kas mes, o kas gyvenimas, mums duotas // Vien šaltu
protu nesuvokiamos lemties?), ir tikintį kuriančia žmogaus prigimtimi
(Savos tautos aruodan derlių rinksiu, // Kol šalnos kojas ir rankas
sugels). Vienur B.Brazdžionio žmogus dulkė, kitur žvėris, bet
dažniausiai apdainuojamas jo herojiškasis pradas, jo tikėjimas transcendentine
būtimi, kuri įprasmina sunkiuosius kasdienybės momentus.
Vienas įspūdingiausių B.Brazdžionio eilėraščių Pavasario kelionė.
Jame poetas suranda nepamirštamų vaizdų (vaikai, jaunavedžiai, seneliai,
renkantys savo karstui centą balto uosio) ir ramiai ištaria savo
filosofinio požiūrio į žmogaus ir gamtos santykį žodžius: pavasaris,
kas gyveno ir kas mirė, nepaklaus.
Vieni populiariausių žmogaus, gyvenimo tema sukurtų eilėraščių
Per pasaulį keliauja žmogus ir Atsišaukimas į žmogų. Pirmasis
žavi šviesia nuotaika, kaip melodija skambančiu eiliavimu ir optimistiniu
tikėjimu žmogumi:
Imperatoriai miršta,
miršta žiedas balčiausios lelijos,
tik tu vienas per amžius eini.
Atsišaukimas į žmogų trijų
dalių (praeitis, dabartis, ateitis). Praeityje radęs tik svyruojančius
į garbę tiltus, nusivylęs, kad dabartyje dar tūkstančiams blakstienos
// užspaustos ūkanų piktų, senų, juodų, poetas tiki rytdiena ir
energingai kviečia: Pakilk, žmogau, iš dulkių ir puvėsių, // pakilk,
žmogau, ir žmogui ranką duok! Tokią optimistinę tonaciją girdime
daugelyje B.Brazdžionio kūrinių (Žmogaus kelias, Jaunystės vainikas,
Ruduo, Tik po audros, Lapkričio disonansuos ir kt.). Tik tendencingais
galime laikyti kritikus, bandžiusius klijuoti poetui kapų, mirties
dainiaus etiketę. Taip, juodos sesers tema nėra reta B.Brazdžionio
poezijoje, bet niekur ji netraktuojama beviltiškai, negatyviai,
verksmingai (pavyzdžiui, eil. Kas iš nakties
, Vidudienio lyra,
Perpetuum mobile ir kt.).
* * *
B.Brazdžionis intensyviai kūrė
iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, dažnai atsiliepdamas net į
tautos, valstybės lemtingus momentus ar minėdamas reikšmingas istorijos
datas, didžių Lietuvos žmonių sukaktis. Charakteringi pavyzdžiai
eilėraštis Budėjimas (Budi narsūs pilėnai parlamento rūmuos)
ar baladė Aukos lelija, kurioje poetas drauge su didžiąja tautos
dalimi išgyvena herojiškąsias ir tragiškąsias Sausio 13-osios valandas
(Mūsų žemiška paguoda ir visa viltie, Loreta, // Sukrešėjęs kraujas
ar akių nespaudžia tau?..). Veltui ieškotume kitų mūsų žymių poetų
reakcijos į tuos įvykius
Poezija ir heroika ar tragika, matyt,
nesuderinami
O gal tai tik pilietinio abejingumo ar talento masto
ženklas?..
* * *
Ne per seniausiai vienas poezijos
mėgėjas pasiūlė man pasakyti mėgstamiausių B.Brazdžionio eilėraščių
dešimtuką. Neįmanoma, - atsakiau, nebent šimtuką. Iš tikrųjų
gausioje B.Brazdžionio kūryboje tiek poezijos šedevrų, lyrikos perlų
ir deimantų, kad sunku visus ir išvardyti. Vis dėlto siūlau šių
eilučių skaitytojams, dažniau ar rečiau atsiverčiantiems B.Brazdžionio
poezijos tomą, nepamiršti kad ir šių eilėraščių (išvardiju tik straipsnyje
nepaminėtus): Žemčiūgų mylimoji, Lietuvos laukai, Neregio elegija,
Ir maža kregždutė, Ąžuolas, Valandos, Ave crux, Šiaurės
pašvaistė, Didieji vandenys, Lemtis ir, žinoma, daug daug kitų.
Atsiverskim dažniau. Praturtėsim. Susitiksim su didžiąja, praskaidrinančia
poezija, su Poetu, kuris pakvies maldai, padės suvokti laisvės kainą,
įvertinti tėviškės duonos skonį, nuves šiapus ir anapus mūsų laiko,
kad būtume kaip plienas, kad į saulę būtų žemė panaši.
Romualdas JURELIONIS
© 2003 "XXI amžius"
|
