| Bernardas
Brazdžionis gyvuoja savo posmuose ir Amžinybėje
|
Poetas Bernardas Brazdžionis |
Pernai, liepos 11-ąją, sužinojome
apie didžią netektį - mirė vienas iškiliausių Lietuvos poetų Bernardas
Brazdžionis. Taigi šiandien minime jo mirties pirmąsias metines.
O, pavasario žydinčio Kristau,
Amžinai Tu lašėk į tą taurę!
Į Tave mes procesijoj grįžtam,
Skamba būgnai, ragai ir litaurai.
Štai taip pakiliai ir prasmingai
dar 1936 metais B.Brazdžionis rašė apie grįžimą pas Kristų. Truputį
giliau susimąstant, vieniems žmonėms tas sugrįžimas gali būti vingiuotas
ir komplikuotas, kartais net panašus į latro, kabojusio šalia Nukryžiuotojo,
bet vis dėlto turėjusio laimingą pabaigą. Tačiau laimingiausieji
esti tie, kurie per visą gyvenimą drauge su Kristumi lašėjo ir laša
į tą išganymo ir gerųjų darbų taurę. Jų gretose yra ir mūsų krašto
žymusis dainius B. Brazdžionis. Nors jo žemiškoji misija pasibaigė,
tačiau, vertinant dvasiškai, poetas nemirė, nes jis lieka visados
gyvas savo nemirštamais posmais ir neužmirštama laisvės ir nepriklausomybės
šauklio tarnyste Lietuvai. Per ilgą sovietmetį jo poezija (deja,
dėl to, kad buvo draudžiama, todėl daugelio ir nepažinta) dalį tautiečių,
kuriems nusišypsojo laimė skaityti jo eiles, daugiau ar mažiau skatino
tikėti ir viltis, kad bent kada nors ateityje išauš Lietuvos nepriklausomybės
rytas. Ačiū Dievui, kad, netikėtai laisvės vėjams papūtus, daugelio
laukiamas ir mylimas B.Brazdžionis 1989-aisiais sugrįžo į tėviškę.
Didelė tėvynainių minia jį taip iškilmingai sutiko, jog atrodė,
kad tautos garbusis dainius grįžo namo kaip karą laimėjęs karvedys.
Poetas (per keliolika metų kasmet atvykdavęs paviešėti gimtinėje)
apsilankydavo ir savo namelyje, kuris yra Kaune, šv. Antano parapijoje,
Taikos prospekte. Sekmadieniais ir šiokiadieniais (kai ilgiau viešėdavo
Kaune) lankydavosi Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje ir per Mišias
priimdavo šv. Komuniją. Po pamaldų (dažniausiai poetui prieš vėl
išvykstant į JAV) būdavo skaitomi jo eilėraščiai.
Paskutinį kartą toks susitikimas Šv. Antano bažnyčioje įvyko 2001
m. birželio 3 d., per Sekmines. Tada B. Brazdžionis dalyvavo Sumos
Mišiose, o po jų buvo skaitomos jo eilės. Besibaigiant šiam įsimintinam
ir nuoširdžiam bendravimui, tuomet dar niekas negalėjome numatyti,
kad daugiau akis į akį šio mūsų poezijos ąžuolo savo parapijos šventovėje
jau nebeišvysime.
Svarstant giliau, iškilusis poetas, visiems laikams iškeliaudamas
į Tėvo namus, nuo mūsų labai nutolo - mes dar žemėje, o jo naujoji
egzistencija laiko ir erdvės sąvokomis jau nebeišmatuojama ir savaip
slėpininga. Vis dėlto dabar, kai netekome poeto, mes jį vėl atrandame,
nes kai pastaruoju metu žiniasklaidos dėka dažnokai girdime ir skaitome
B.Brazdžionio eiles, tuomet nejučiomis mūsų dvasios žvilgsniai nukrypsta
krikščioniškų ir tautiškų aspiracijų link
O kai nuo minčių pakylama
prie veiksmų, kai žmogus atsimena, kad jo knygų lentynėlės pagarbioje
vietoje, bet jau truputį apdulkėjusi, saugoma B.Brazdžionio Poezijos
pilnatis, tuomet atsiverčia šią knygą, skaito ir jau nebenori nuo
jos atsitraukti. Ir tai yra puiku, nes po žmogaus širdį pasklinda
palaimintos poezijos šviesa, apšviečianti ir skaitytojo protą ir
maloniai užgaunantį jo slapčiausias širdies stygas. Šią dvasinio
skaitymo būseną yra taikliai apibūdinęs šv. Augustinas. Jis rašė:
Imk, skaityk
Pasiėmiau (šv. Pauliaus laiškus), atsiverčiau juos
ir skaičiau tylėdamas
Pasklido mano širdyje lyg šviesa, tikrumas,
pranyko abejonių tamsybės.
Taigi B.Brazdžionio gausus ir reikšmingas poetinis palikimas visuomenei
yra neįkainojamas testamentas. Jis vertesnis labiau nei daugelio
tėvų skirti testamentai vaikams, kurie neretai dalydamiesi tas materialines
vertybes netgi tarpusavyje susivaidija. Ir priešingai: jei vaikams
tėvas dvasiniu testamentu pirmiausia paliko savo sektinų dorybių
kraitį, tai susipratę artimieji anksčiau ar vėliau suvoks, kad
šis palikimas pranoksta testamentą, kuriame surašytos tiktai medžiaginės
vertybės.
Vis dėlto daugiausia motyvų ir progų gerbti bei mylėti savo tėvus
turi tie vaikai, kurių šeimų galvos (be visų gerųjų asmeninių savybių)
dar buvo ryškūs visuomenės švyturiai. Vienas jų - B.Brazdžionis.
Šiuo metu jo brangūs artimieji gedi velionio, bet taip pat juo ir
gėrisi. Ir mes drauge su jais esame pažymėti liūdesio ženklu. Savo
malda Bernardo artimiesiems linkėdami Dievo stiprybės ir Jo paguodos,
stengiamės elgtis taip, kaip moko Biblija: Galiausiai visi būkite
vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi
(1
Pt 3, 8).
Nors tai labai kilni veikla, tačiau vien ja nepasitenkinsime. Turbūt
vienas gražiausių būdų, pagerbiančių poetą, būtų jo viso gyvenimo
siekių - meilės Dievui, Tėvynei ir jos žmonėms, pirmiausia vaikų
ir jaunimo širdyse (ypač mokyklose, dažniau skaitant pedagogams
ir mokiniams B.Brazdžionio tekstus ir drauge juos aptarinėjant)
kasdienis skiepijimas.
Kaip galima kitam žmogui su tikėjimu ir natūraliu nuoširdumu poetinį
žodį skelbti, jei pats to žodžio tiesos veiksmingumu nūdien suabejoji.
Manau, kad čia gelbsti vidinis nušvitimas sieloje: kai skaitytojo
mintis prisiliečia prie turiningo žodžio, tada žmogaus esybė palinksta
prie tiesos, kurios ištakų versmė - Biblijos gelmė.
Viešpaties Apvaizdos veikimas ir Lietuvos likimas priklauso nuo
mūsų širdžių atsivėrimo arba užsisklendimo Dievo tiesų priėmimui
Apie tai B.Brazdžionis viename eilėraštyje rašė:
Ir išvadavimo visų tautų
didžiojoj šventėj
skambės kaip aukso varpas Lietuvos,
jei ves vidurnaktį ją didis Dievo žodis.
Kaip kalvis pučia į žaizdrą ir
ugnis įsiplieskia, taip panašiai ir Šventoji Dvasia įpučia talentingo
poeto širdyje ugnį kurti lietuvišką žodį, kurio didelė dvasinė šiluma
tegul skatina daugelio žmonių širdis atverti Kristui.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Šiandien, liepos 11-ąją, Kaune
bus paminėtos poeto B.Brazdžionio mirties metinės. 11 val. gėlių
padėjimas prie kapo Petrašiūnų kapinėse. Giedos Kauno politinių
kalinių ir tremtinių mišrus choras Ilgesys bei Jėzuitų bažnyčios
mišrus choras. 13 val. paminklo B.Brazdžioniui atidengimas ir
šventinimas prie namo Taikos pr. 21. Liepos 12 d. Kauno Arkikatedroje
Bazilikoje šv.Mišias aukos arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir kunigai.
© 2003 "XXI amžius"
|
